Spalio priešpaskutinį ketvirtadienį Klaipėdos autobusų stoties keleivius ir nekeliaujančius nubloškė galingas muzikos škvalas, kurį sukėlė violončelininkų Tomo ir Karolio dueto T&K Duo pasirodymas. Besiklausant pažįstamų ir jau klasika tapusių Nirvanos, Sting‘o, AC/DC muzikinių kūrinių, papildytų breiko ir baleto šokio kompozicijomis, kūnu vilnijo įvairiausių emocijų verpetai, nunešantys į netikėčiausias vietas bei primenantys malonius, o kartais ir skausmingus gyvenimo įvykius.

Gruodžio 4 d., ketvirtadienį, 13.30-14.30 val., Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokykloje, kultūrinio projekto „MES ESAME“ organizatoriai kviečia nepraleisti progos ir susipažinti su dar viena jaunąja menininke iš Klaipėdos miesto - Raitvile Valentinavičiūte, 2014 m. vasarą Kuriamojo meno universitete (University for the creative arts), esančiame Jungtinės Karalystės mieste Farnhame, įgijusia Tekstilės mados ir interjero dizaino specialybės Bakalauro laipsnį. Savo įgytomis žiniomis apie naujausias tekstilės technologijas menininkė dalinsis ir jos praktinio panaudojimo pavyzdžius pristatys Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokykloje vyksiančiame tarptautiniame profesinių mokyklų mokinių profesinio meistriškumo konkurse „Mano banguojanti jūra“. R. Valentinavičiūtė skaitys pranešimą kvalifikacijos tobulinimosi seminare mokytojams ir mokiniams „Manipuliacijos su medžiaga.
Šilkografija tekstilėje“.

Džiugu, kad šis renginys taip pat leidžia toliau sėkmingai plėtoti bendradarbiavimą tarp VšĮ „Meno kodo“ ir Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokyklos.

Kūrybinio kelio pradžia

R. Valentinavičiūtė savo kūrybinio kelio pradžią sieja su mama ir močiute, kurios abi  baigė Klaipėdos dailės mokyklą ir kūrė juvelyrinius dirbinius iš gintaro. Mergina turėjo daug laisvės išbandyti įvairiausius užklasinės veiklos būrelius pradedant nuo plaukimo ir užbaigiant dainavimu vaikų klubo pop grupėje. Antrąja Rūta Meilutyte Raitvilė netapo, nes jos kasdienybėje nuolat dominavo piešimas. Pirmoji ir ilgiausiai išlikusi jos tapyta „freska“ buvo sukurta vos tik išmokus vaikščioti senelių bute ant koridoriaus sienos tapetų. Mamos paraginta, mergina po keturių klasių mokykloje įstojo į Eduardo Balsio menų gimnaziją, kur prasimokiusi 8-erius metus įgijo tapybos specialybę. Norėdama išvengti perkrautos teorijos Lietuvos universitetuose, tik išlaikiusi baigiamuosius egzaminus E. Balsio gimnazijoje, R. Valentinavičiūtė jau buvo įstojusi į universitetą Anglijoje. Klaipėdietė menininkė užsienyje ieškojo ne tik labiau praktika pagrįstų studijų, bet ir profesijos, kurios ji norėjo išmokti – šilkografijos.

„Lietuvoje ši technika yra žinoma, bet dažniausiai naudojama  knygų iliustracijoms ir tekstilėje yra pažengusi tik iki marškinėlių spausdinimo“,- teigė R. Valentinavičiūtė.

Pats didžiausias iššūkis ir skirtumas lyginant mokslą Lietuvoje ir Anglijoje , su kuriuo susidūrė jaunoji menininkė - tai pasirinkimo laisvė, kokiu būdu ir kokiu laiku studijuoti. Pirmaisiais mokslo metais dėstytojai paskaitas vedė ir konsultavo du sykius per savaitę, o baigiantis tretiesiems metams – vieną kartą per dvi savaites.

„Tai visiška priešingybė mokyklai, kada informacija yra paduodama į rankas, temos pakankamai aiškios ir mokytojas visada pasiekiamas. Universitete teko išmokti savarankiškumo ir įvertinti kiekvieno susitikimo su dėstytoja momento svarbą. Tačiau žinios įgytos E. Balsio menų gimnazijoje, pavyzdžiui iš dailės istorijos, ir sugebėjimas taisyklingai piešti, mane išskyrė iš kitų kursiokių ir suteikė man pranašumą“, - džiaugėsi R. Valentinavičiūtė.

Projektinė veikla ir konkursai

Tekstilės menininkė praktinių žinių ir įgūdžių semiasi dalyvaudama tarptautiniuose projektuose ir konkursuose. Paskutinio projekto metu menininkė tikslingai siekė įsisavinti spausdinimo techniką ant vilnos, kuri, jos teigimu, yra problematiška, nes šilkografijos technika vilnai nėra lengvai pritaikoma, todėl dirbant reikėjo daug eksperimentuoti. Kultūrinis ryšys su namais bei šeimos juvelyrikos darbais inspiravo R. Valentinavičiūtę pasirinkti gintaro tematiką. O dėl Lietuvoje vyraujančių atšiaurių žiemų, mergina jaukinosi vilnos audinį, norėdama sukurti šiltą, smagų ir širdžiai mielą apdarą. Tačiau kaip didžiausios patirties rezervuarą R. Valentinavičiūtė įvardija dalyvavimą konkursuose, kuriuos mergina dažnai laimi.

Ne išimtimi tapo 2014 m. anglų kompanijos „Sofa.com“ jauniesiems dizaineriams surengtas konkursas, pritraukęs virš 80 dalyvių, kur Raitvilė užėmė II vietą, sukurdama puošnų ir saulėtą audinio raštą. Menininkės rašto pagrindu buvo sukurta medžiaga ir ja aptrauktas krėslas, eksponuojamas parduotuvėje bei įmonės tinklapyje: http://www.sofa.com/emerging-designers/finalists-2014/

Įkvėpimo šaltinis – aplinkos kaita

Menas ir kūryba, Raitvilės supratimu, laisvina žmones.

„Tai prieštarauja vyraujančiai, populiariai nuomonei, kad meną reikia suprasti. Nėra vienos reikšmės paveiksle - kiekvienam žmogui tai gali reikšti vis skirtingą dalyką, svarbiausia, kad sukeltų emociją. O po kelių bandymų, gal bus įmanoma atrasti kelis reikšminius sluoksnius. Kaip geriant vyną: reikia nuo kažko pradėti“, -  įsitikinusi mergina ir priduria, kad nesirenka kažkokios specifinės kūrybinės temos ar kriterijų.

„Labiau įkvėpimas pats ateina ir aš bandau sukti taip, kad atitiktų reikiamą temą ir išreikšti taip, kaip aš įsivaizduoju. Kartą buvo pasirinkimas tarp gamtos ir miesto temų. Tuo metu girdėjau istoriją apie atvirą širdies operaciją. Mane labai sužavėjo mintis apie organus ir kraujagysles. Ir aš pasirinkau gamtos temą, piešdama perpjautą širdį ir motyvuodama, kad čia biologinis dalykas - taigi gamta. Be to, būdama iš prigimties jautri kraujui ir tokiems vaizdams, ėjau į turgų šaltakraujiškai fotografuoti skerdienos, vien idėjos vedama. Paskui sukūriau medžiagos raštą, panaudodama surinktos informacijos grafinę išraišką“, - savo kūrybiniais iššūkiais dalinosi R. Valentinavičiūtė.

Menininkė neatsitiktinai pasirinko tekstilę kaip savo kūrybinės išraiškos priemonę. Kurdamas raštus audiniams mergina ne tik siekia sukelti pozityvias emocijas žmonėms bei džiugesį jų akims, bet ir suteikti medžiagos lytėjimo malonumą.

„Tekstilė yra praktiška, su paskirtimi, ir jos tekstūra turi būti maloni kūnui“,- samprotavo R. Valentinavičiūtė, dedikuojanti savo medžiagų raštus savimi pasitikinčiai merginai, nebijančiai išsiskirti minioje ryškiomis spalvomis ir neįprastomis dėvimo drabužio formomis.

Geriausias Raitvilės įkvėpimo šaltinis – aplinkos keitimas, sukeliantis daug minčių ir naujų idėjų.

„Kaip man bebūtų keista - lietuviška kultūra mane labai įkvėpė. Kol mokiausi menų gimnazijoje , visuomet eksploatuojama vis ta pati ir ta pati lietuvių kultūros tema  tiesiog žudė. Tačiau pradėjus studijuoti Jungtinėje Karalystėje iškilo tokie Lietuvos ypatumai,  apie kuriuos nebuvau ir nebūčiau susimasčius prieš tai“, - stebėjosi  menininkė.

Galutinė stotelė - Lietuva

Paklausta apie savo ateities planus, R. Valentinavičiūtė nedrąsiai prasitaria svajojanti apie savo verslą ir norą sukaupti kuo didesnę tekstilės marginimo technologijų patirtį. Jungtinėje Karalystėje mergina planuoja pabūti dar kokius kelerius metus ir čia įgyti industrinės patirties bei žinių. Taip pat jaunoji menininkė norėtų pagyventi ir kitose užsienio šalyse, kad turėtų progą susipažinti su kultūriniais ir estetitinais darbo su tekstile skirtumais.

„Tačiau Lietuva, kaip gimtinė ir namai, visada yra prieš akis kaip galutinė stotelė. Niekada nenorėčiau užstrigti kalbant svetima kalba“, - prisipažino klaipėdietė.