Vakar paminėta Tarptautinė teatro diena šalies menininkus sukvietė bendram pabuvimui. Labiausiai nusipelniusiems kūrėjams Kauno valstybiniame muzikiniame teatre buvo įteikti Auksiniai scenos kryžiai, o uostamiesčio Kultūros fabrike – "Padėkos kaukės". Režisieriaus Valentino Masalskio įkurtas Klaipėdos jaunimo teatras (KJT) šiemet buvo nominuotas abiem apdovanojimams. Bendras KJT ir režisierės Karolinos Žernytės spektaklis "Akmuo vanduo geluonis" – Auksiniam scenos kryžiui nominuotas neatsitiktinai. Mat Karolinos pojūčių teatras neregiams – unikalus. Vasarį, tik grįžusi iš Sibiro, mergina pojūčių spektaklį pristatė ir Klaipėdai. Pirmąjį Lietuvoje teatrą akliesiems sukūrusi jaunoji režisierė žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Ten statyti spektaklių kviečiama kūrėja pripažino, kad pastarojoje šalyje socialiai jautrus teatras vertinamas labiau nei Lietuvoje.

Nuo Irkutsko iki Maskvos

– Vos prieš savaitę grįžote iš Sibiro. Kodėl vykstate kurti spektaklių taip toli?

– Negaliu nuneigti, kad jiems naudinga mane kviesti, nes darbas su neįgaliaisiais, kurie ilgą laiką buvo ignoruojami, šiuo metu mielai remiamas. Jaučiu nuoširdų palaikymą. Irkutske stačiau spektaklį vaikams. Kadangi šis miestas yra šiaurėje ir jo gyventojai gyvena atšiauriomis klimato sąlygomis, tai spektaklis – "priešingas jų klimatui", sukurtas pagal rytų pasakos motyvus ir yra labai egzotiškas. Pasirinkau W.Hauffo pasaką "Kalifas gandras" apie dabartinę paauglių kartą, negebančią sukoncentruoti dėmesio į vieną dalyką, kartą, kenčiančią nuo patyčių, besislepiančių uždaroje kompiuterių erdvėje. Jame vaidino vietiniai Rusijos aktoriai.

– Kokius įžvelgiate Rusijos ir Lietuvos publikų skirtumus? Jie dideli?

– Tikrai taip. Rusija – didelė, žmonės ten labai skirtingi. Bet jie daug nuoširdesni nei Vakarų europiečiai. Ten gaji tradicija vaikščioti į teatrus, o "pribaltikos" kūrėjus jie itin mėgsta. Įprastai mažesniuose miestuose esu priimama labai šiltai. Gal dėl to, kad jie kur kas mažiau dėmesio nei mes skiria neregiams ir apskritai žmonėms, turintiems negalią. Rusijos žmonės be galo džiaugiasi pasirodžius panašioms iniciatyvoms. Maskvoje mano spektakliai – vis dar naujiena.

Sužavėjo Klaipėdos aktoriai

– Dažnai atvykstate į pajūrį. Ar dėl to, kad turite bendrų darbų su Klaipėdos teatralais?

– Man labai norėjosi padirbėti su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais. Esu įsitikinusi, kad būtent jie geriausiai galėjo realizuoti mano kūrybinius užmojus. Visų pirma mane žavi jų vadovas režisierius V.Masalskis, kuris visuomet buvo ir yra mano herojus. Jo mąstymas ir požiūris į teatrą, kūrybos suvokimas man vienas artimiausių iš visų šio meto Lietuvos režisierių. Pernai pavasarį vykusiame festivalyje "Jauno teatro dienos" parodėme spektaklį vaikams "Bitinėlio pasaka šešiems pojūčiams". Tai spektaklis nematantiems vaikams. Idėja pasitvirtino, todėl nusprendžiau dirbti su KJT ir kituose projektuose. Jie – smalsūs, organizuoti ir stiprūs kaip grupė, bet taip pat kiekvienas jų – individualybė, turinti savų skirtybių. Bet labiausiai mane žavi jų paprastumas.

– Kaip gimė idėja kurti neregiams?

– Iš didelio noro suteikti aktoriui galimybę pasiaukoti žiūrovui, be arogancijos ir aktoriaus išaukštinimo. Norėjau, kad žmogus, atėjęs į spektaklį, būtų jo veiksmo centre ar net taptų svarbesnis už patį vaidinantįjį. Manau, kad dabartiniam teatrui trūksta saikingos ir taiklios provokacijos. Užslėptas moralas, pamokymas šiandienos žiūrovo nepaveiks. Man patinka salėje jausti nejaukumą, nepatogumą. Svarbiausia – nepalikti žiūrovo abejingo. O tai yra įprasta klasikiniame teatre, kai publika slepiasi tamsoje.

Ryškūs mitologijos motyvai

– Statote spektaklius akliesiems – atliekate socialiai atsakingą misiją.

– Pati taip negalvoju. Manau, kad įgyvendindama šias idėjas suteikiu sau dar daugiau gėrio nei kitiems. Bendravimas su aktoriais, aklųjų ir silpnaregių bendruomene yra labai didelė gyvenimo pamoka. Su šia bendruomene susipažinau tik pradėjusi eksperimentą, o dabar nuolat su jais bendrauju. Daugelis aktyvių šios bendruomenės narių – nepaprastai šviesūs, optimistiški, savarankiški žmonės. Iš jų išmokstu pozityvumo – kartais būdami drauge tiesiog daug juokiamės, pokštaujame. Jie džiaugiasi mano spektakliais, bet nuolat pabrėžia, kad turėčiau juos rodyti matantiesiems, nes bauginanti tamsa jiems – jokia naujovė. Todėl apie tai, "kaip mes jaučiamės, tegul sužino kiti".

– Bendras jūsų ir Klaipėdos jaunimo spektaklis "Akmuo vanduo geluonis" skiriasi nuo ankstesniųjų darbų.

– Šis spektaklis man – didelis šuolis į priekį. Jame daugiau vietos dalyvio vaizduotei, aštresnių pojūčių. Spektaklis paremtas lietuvių liaudies mitologijos elementais, o jo forma atitinka lietuvių fatalizmo bruožą – žmogų gyvenimo ratu veda laumių verpiamas siūlas. Mes klausiame, kiek turime paklusti iš anksto nulemtam keliui. Kartu su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais, dailininke Egle Lekevičiūte ir dramaturgu Kristupu Saboliumi ieškojome, kaip subtiliai perteikti jautriausius lietuvių mitologijos aspektus. Pasitikėjimas likimu, glaudus ryšys su gamta, pagarba ir atjauta aplinkiniams – mumyse užkoduoti, bet kiek primiršti bruožai.

– Kiekvienas jūsų spektaklis – vis kitoks. Ar nuolat eksperimentuojate?

– Tikrai taip. Sunku pasakyti, koks spektaklis bus vieną ar kitą kartą. Visuomet jaučiu didelį jaudulį, nes nėra aišku, kokie žmonės ateis, kokia bus jų reakcija. Juk čia svarbiausi yra būtent jie. Spektaklis "Akmuo vanduo geluonis" – pats interaktyviausias iš visų mano darbų. Įdomu, kai suaugę žmonės užrištomis akimis elgiasi kaip vaikai, o kartais ir susivaržo – tuomet juos išprovokuoti būna labai sunku.

Būti nepriklausomai – prabanga

– Esate nepriklausoma menininkė. Su kokiais sunkumais tenka susidurti?

– Nežinomybė. Gyvenu nuo projekto iki projekto. Niekada negaliu leisti sau atsipalaiduoti, nes priešingu atveju kelis mėnesius negalėsiu nieko parodyti. Iš esmės priklausau tik nuo savęs. Tai sudėtinga, ypač neturint nuolatinės komandos. Tačiau šiuo metu jos intensyviai ieškau, nors ir suprantu, kokia tai didelė atsakomybė. Juk tiems žmonėms tektų mokėti atlyginimą. Lietuvoje tai – didelė prabanga. Galiausiai visus sunkumus kompensuoja meilė mėgstamai veiklai.

– Kur semiatės idėjų spektakliams?

– Labai daug medžiagos randu aplinkoje: stebiu žmones, stengiuosi kuo daugiau bendrauti. Kiekvieną kūrybinę intenciją perleidžiu per savo patirtį. Ir, be abejonės, kuriu tai, kas man įdomu. Šiuo metu gilinuosi į lietuvių liaudies mitologiją.

– Kuo ji įdomi? Jaunimas paprastai apie tai kalba tik per literatūros pamokas.

– Tam papasakoti reikėtų atskiro interviu. Visų pirma, joje nėra nieko žinomo ir suvokiamo iki galo. Jį mįslinga, susipynusi su kitų tautų patyrimu, religija. Tie patys personažai gali turėti daugelį vardų. Lietuvių liaudies mitologijoje nėra išankstinio nusistatymo, viskam randamas savas pateisinimas. Dar akademijoje mokėmės, kad joks personažas nėra iš esmės blogas, tiesiog reikia suprasti jo elgesio motyvus.

– Kokie jūsų ateities siekiai?

– Ko gero, vienas didžiausių – asmeninė trupė. Noriu nuveikti ką nors naudingo ne tik sau, bet ir kitiems. Man labai įdomu tai daryti per teatrą. Sykiu norisi ir keliauti, ir turėti ką nors pastovaus, bet viskas savu laiku. Svarbiausia, kad turiu idėjų, kurioms įgyvendinti reikia tinkamos progos ir aktorių. Žinoma, kartais pasvarstau, kam man reikalinga kūryba? Juk galėčiau ramiai be didelio vargo dirbti nuolatinį darbą ir gauti atlyginimą. Bet juk tai, apie ką svajojau prieš pusmetį, išsipildė su kaupu – gana greitai pasiekiau sau išsikeltus tikslus. Todėl būtų neprotinga sustoti būtent dabar.

Vizitinė kortelė

Gimė 1986 m. spalio 23 d. Vilniuje.

2010 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) baigė aktoriaus lėlininko studijas.

2012 m. LMTA baigė aktoriaus lėlininko magistrantūros studijas.

2010–2012 m. dirbo režisiere Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Nuo 2012 m. nepriklausoma, pačios sukurto unikalaus pojūčių teatro režisierė. Stato spektaklius Lietuvoje ir užsienyje.

2013 m. pastatė pirmąjį spektaklį Rusijoje ("Gegužės naktis", Maskva). Spektaklis buvo nominuotas svarbiausioje Maskvos teatro premijos apdovanojimų ceremonijoje "Auksinė kaukė", o Sankt Peterburgo festivalyje "Arlekin" gavo keturis žiuri ir publikos apdovanojimus.

2014 m. bendras KJT ir režisierės spektaklis "Akmuo vanduo geluonis" Lėlių ir objektų teatro kategorijoje buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui.