I. Kanto bibliotekoje „AŠ ir mano kitas AŠ“ renginių metu siekiama asmenybes pažinti iš įvairių pusių. Šį kartą renginio viešnia – S. Šakinytė.

Pokalbio moderatorė „Kauno atžalyno“ padalinio kuratorė Inga Valatkienė paprašė Simonos apibūdinti save ir pasakyti, kokius vaidmenis gyvenime ji turi.

Nedvejodama S. Šakinytė visų pirma save apibūdino kaip aktorę. Klaipėdietė neslėpė, jog vaidinti ji panoro dėl tėčio.

„Vaikystėje tėtis mane labai mylėjo, tačiau kiek paaugus pradėjau jausti, jog jis manimi taip nebesirūpina, kaip anksčiau. Kartą jis yra pasakęs, jog geriausi žmonės yra aktoriai ir režisieriai, todėl nusprendžiau būti aktore, galvojau, jog taip jam labiau patiksiu ir mūsų ryšys vėl sustiprės. Susipažinusi su režisieriais supratau, jog tėtis šiek tiek klydo“, – šmaikštavo S. Šakinytė.

Pradėjusi studijuoti, mergina teatrą pamatė iš kitos pusės, kuri jai ne visai patiko.

Studijų laikotarpiu ji jautėsi įspausta į rėmus, turėjo elgtis taip, kaip aplinkiniai, tačiau jos širdis geidė ne studijų spaudimo ar vakarėlių ir draugų, o ramybės ir laisvės.

„Mane studijos sukaustė, jaučiausi tarsi būčiau praradusi savo vertę, norėjau išeiti, bet mama palaikė ir padrąsino baigti tai, ką pradėjau. Studijuodama nejaučiau aktorinio darbo, iš tikrųjų viską supratau tik po pirmojo spektaklio. Dabar aš savęs be teatro nematau“, – pasakojo aktorė.

Savo nuomonės reikšti nebijanti S. Šakinytė neslėpė, jog šiuo metu jaučia nusivylimą dėl teatro, tačiau vis tiek nesigaili, kad pasirinko tokį kelią.

Susitikime aktorę supo kalytė Hesė ir patinas Hugo. Hesė taip pat vaidina teatre, o Hugo – „vaikinas“, nenustygstantis vietoje. Pokalbio metu bibliotekoje jam buvo šiek tiek nuobodu.

Kalbėdama apie savo augintinius, klaipėdietė pasakojo, jog buvo atvejis, kai dėl savo šuns net gavo vaidmenį.

„Pamenu, kad man davė vaidmenį tik todėl, kad Hesė turėjo vaidinti tame spektaklyje, taip viena kitai ir padedame“, – šmaikštavo S. Šakinytė.