"Siekiu pakeisti nusistovėjusias klaidinančias nuostatas, kurias esame pratę vadinti norma. Nė nesusimąstę „išbrokuojame“ tuos, kurie neatitinka pasenusių ir fašistinių grožio etalonų, – aukštesnius, žemesnius, apvalesnius, perdėm lieknus, vyresnius. Viešai diskusijai apie šią neteisybę renkuosi įvairias formas. Šįkart tai – menas", – sakė dizainerė.

Klaipėdoje pristatytos parodos eksponatai – didelio formato nuotraukos, kuriose apsirengusios ta pačia suknele įamžintos skirtingo sudėjimo, ūgio ir amžiaus moterys.

To paties medžio lapai

Kartu su nuotraukomis parodoje eksponuojami menininkės A.Bar skirtingų formų stiklo indai ir skirtingi medžio lapai.

"Vienu drabužiu apsirengę skirtingas kūno formas turintys žmonės. Skirtingi vieno menininko rankomis pagaminti stiklo objektai. Skirtingi to paties medžio lapai. Kas tarp jų bendra? Ar kūrėjo pirštų antspaudu pažymėtus vienetinius indus ar nevienodus lapus vertiname taip pat kritiškai kaip ir „normalumo“ etalonų neatitinkančius žmones? Kur mūsų tolerancijos ribos kitokiam? O gal vis dėlto esame to paties medžio lapai ar stiklas vieno kūrėjo rankose?" – kalbėjo J.Janus.

Įdomu, kad šįkart prieš objektyvą pozavo ir modeliais tapo būtent pačios Julijos komandos narės. Esą ilgai įkalbinėti jų nereikėjo.

"Puoselėjame savo vertybes ir jau seniai dalyvaujame įvairiuose savanoriškuose socialiniuose projektuose. Vienas tokių – padėti talentingiems, tačiau nepasiturinčiose šeimose gyvenantiems vaikams ugdytis ir realizuoti savo gebėjimus. Rėmėme ir vieną klaipėdiečių šeimą, – atskleidė kūrėja. – Tad mano merginos žinojo, ką ruošiuosi daryti – vieną dieną jų paprašiau ir iš karto sulaukiau teigiamo atsakymo. Net patys intravertiškiausi žmonės, kurie nemėgsta fotografuotis ar pozuoti, sutiko."

Penkiasdešimt pilkų atspalvių

J.Janus įkvėpimo semiasi iš miglotos lietuviškos gamtos – galbūt todėl dizainerės kūryboje tiek daug asimetrijos, tamsių arba pastelinių spalvų ir atspalvių.

Nors kartais patys klientai reikalauja ryškių spalvų, galiausiai vis tiek išsirenka tamsesnius drabužius.

"Remiuosi lietuviškos gamtos vidurkiu. Per metus maždaug septynis mėnesius turime gana žvarbius ir tamsius. Ši tamsuma, vanduo, žemė ir yra mūsų grožis. Joks pietietis su tokiu dideliu saulės trūkumu Lietuvoje neišgyventų, o mes išgyvename ir dėl to esame labai stiprūs. Būtent tai ir formuoja mūsų charakterį. Savotiškas lietuvių niūrumas, intravertiškumas man atrodo žavus ir patrauklus. Todėl manau, kad norėdama atskleisti mūsų identitetą neturiu naudoti labai ryškių spalvų", – įsitikinusi kūrėja.