Kai šiuo metu aplinkui tiek daug skubos, sumaišties ir agresijos, tikrą atgaivą jauti atsidūręs čia, galerijos kamerinėje erdvėje, tarp ramių, harmoningų T.Dromanto peizažų. Niekas geriau negali pristatyti parodos už autorių, tad – malonus pašnekesys apie tapybą su Tadu.

Studijavo Vilniuje ir Braitone

– Kas paskatino pasirinkti tokią profesiją? Kokia buvo pradžių pradžia?

– Tapytojo kelią man lėmė likimas. Negalėčiau teigti, kad buvau sąmoningai ta linkme kreipiamas ar degiau noru užsiimti tik tuo. Domino ir kitos sritys, tačiau aplinkybės susiklostė taip. Dailė visada sekėsi geriausiai. Niekada netrūko idėjų, energijos ir noro tuo užsiimti. Buvo įdomu studijuoti tiek teorinius, tiek praktinius meno dalykus. Anksti pajutau trauką būtent tapybai, nors gerai sekėsi ir grafika, piešimas, eskizavimas. Pradžių pradžia kabo mano kambaryje – aliejinės tapybos darbas „Žmogus paukštis“ (1997).

– Kas formavo jūsų estetinį skonį?

– Įvairūs dalykai. Taip pat ir tokie natūralūs, kaip pajūrio gamtos spalvos. Mane visada žavėjo tie subtilūs tonai ir atspalviai, kuriuos pamatai būdamas pajūryje. Stipriai veikė namų aplinka (Tado mama Ona Dromantienė – taip pat tapytoja), perskaitytos knygos, diskusijos su kitais menininkais ir matyti kitų autorių darbai. Šiandien, kai informacinės technologijos leidžia sekti daugybę įvairiausių meninių procesų visame pasaulyje, mano požiūris į estetiką yra tolerantiškas. Suvokiu šiuolaikinio žmogaus fragmentiškumą globalios kultūros procesų kontekste. Vis dėlto turiu savo estetinį skonį, jaučiu, kaip iš lėto ir natūraliai jis keičiasi. Sąmoningai susilaikau nuo aklo pasinėrimo į viską užvaldžiusią plastiko kultūrą.

– Magistro studijas baigėte užsienyje, Didžiojoje Britanijoje. Ar galite palyginti studijas Vilniaus dailės akademijoje ir Jungtinėje Karalystėje? Kokia jūsų geroji patirtis?

– Magistrantūros studijos čia ir ten labai panašios. Jungtinėje Karalystėje studentai tobulina savo kūrybinius įgūdžius savarankiškai kurdami studijose ir visą studijų laiką rengia asmeninį meno projektą. Periodiškai vyksta diskusijos grupėse su kurso lyderiu ir patarėjais. Taip aptariamas individualus studento kūrybinis procesas, sprendžiamos iškilusios techninės ir kitos problemos. Taip pat savo patirtimi dalijasi kviestiniai svečiai – pripažinti menininkai. Rengiamos parodos. Vienas ryškesnių metodinių skirtumų, kad Braitono universiteto Vaizduojamųjų menų magistrantūros fakultete menai nebuvo skirstomi į atskiras šakas, kaip yra įprasta Lietuvoje. Toks skirstymas ten egzistuoja tik pirminės pakopos studijose. O antros pakopos studijos yra tiesiogiai integruotos į šiuolaikinio meno kontekstą, kuriame nėra aiškių ribų tarp vaizduojamojo meno šakų. Tai man atrodė priimtina ir leido labiau suvokti kūrybinius tikslus, eksperimentuoti su įvairiomis medijomis, pažinti kitų sričių kūrėjų menines strategijos. Ši patirtis padėjo man išsilaisvinti nuo Lietuvoje pastebimo skirstymo: aš – tapytojas, aš – fotografas, aš – šiuolaikinis menininkas...

Studijuodamas Jungtinėje Karalystėje buvau vertinamas kaip kūrėjas ir kaip žmogus, turintis savo nuomonę ir požiūrį į kūrybą. Mano kūrybą priėmė besąlygiškai, jaučiau kitų menininkų palaikymą ir pritarimą. Būtent tai įvardyčiau kaip gerąją patirtį.

Tikrosios reikšmės – pustoniuose

– Tradicinė tapyba mažai ką bedomina, peizažo žanrą vis labiau užkariauja fotografija, o šiuolaikinė menininkų karta ieško naujų kūrybos realizacijos būdų ir neapsistoja ties viena idėja. Kodėl tapote peizažą, o ne jausenas, būsenas, vizijas?

– Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad būtent tai – jausenas, būsenas, vizijas aš ir tapau. Tačiau tai daryti galima labai skirtingais būdais. Visiškai sutinku su litvakų tapytojo Michelo Kikoine’o mintimi: „Yra tūkstančiai įvairių būdų kalbėti apie meną, tačiau dailininkas turi pasirinkti vienintelį savąjį, kuris jį persmelkia... Surasti jautrų žvilgsnio ir objekto santykį yra tikras realizmas mene ir kūrybos laisvės prielaida“.

Žinoma, visada galima teigti, kad jau viskas atrasta, o tapyba mirė. Tačiau, gal mes ir kuriame todėl, kad įrodytume, jog tapyba gyva. O nepastovumas ir nenuoseklus darbas tėra klaidingas kelias. Kas gali tvirtinti, kad yra tik vienas teisingas mąstymo būdas ir tik viena galima meno raidos kryptis?

– Kas jums svarbiau tapant: spalva ar siužetas (forma)? Ar pritariate teiginiui, kad spalva galima perteikti visus įmanomus žmogaus išgyvenimų niuansus?

– Negalėčiau teigti, kad tapyboje kažkas mažiau ar labiau svarbu. Tapybos paveikumas randasi iš subtilaus jos elementų išvystymo. Net subtiliausi spalviniai sprendimai nepadės prastos kompozicijos darbui. Ir priešingai. Forma taip pat labai svarbi. Ji gali būti abstrakti, stilizuota, dekonstruota, tačiau esmine savo sandara ji turi atitikti bendrines proporcijas ir struktūrą.

Apie spalvos paveikumą yra sukurta daug teorijų ir hipotezių. Spalva man nėra vienintelis tapybos elementas, kuriuo siekiu perteikti išgyvenimų niuansus. Tapyboje ne mažiau svarbus yra gestas (potėpis), sluoksniškumas, objektų komponavimas ir pan. Žinoma, spalva man labai svarbi. Kartais užvaldo tam tikrų spalvinių derinių kombinacijos. Tai lemia tiek vidinės nuotaikos, tiek plastinės idėjos. Visada traukė pilki, pasteliniai tonai, norėjosi atskleisti jų atspalvius. Taip pat mėgstu plėtoti monochromatinių tonų paletę.

Vengiu tiesmukumo tapyboje, pavyzdžiui, užsiciklinimo tapyti paveikslus tik ryškiausiomis spalvomis. Pasaulis nėra tik juoda ir balta ar mėlyna ir geltona. Jame – daugybė pustonių. Dažnai būtent jie tapyboje, kaip ir realiame gyvenime, ir sukuria tikrąsias reikšmes tarp eilučių.

Natūraliai ir kryptingai

– Kaip atrodo, ar jūsų kaip tapytojo stilius jau yra susiformavęs, ar dar esate kūrybinių ieškojimų kelyje?

– Stilius yra antraeilis, o gal ir dar tolimesnės svarbos dalykas. Svarbu prasmė. Svarbu, kad tai, kas šiandien yra daroma tapyboje, būtų kokybiška. Stilius, aktualumas, novatoriškumas yra puikūs dėmenys ir neabejotinai svarbūs sėkmingos šiuolaikinio menininko karjeros bruožai. Tačiau jie turi rastis natūraliai iš kryptingai vystomos kūrybinės veiklos. Per anksti susiformavęs arba dirbtinai įteigtas stilius tapytojui reiškia kokybinio potencialo sustabdymą ir atsisakymą ieškoti originalumo. Taigi iš dalies dėl to, siekdamas labiau rasti savo vientisumą, neskubu su parodomis. Esu atviras būčiai. Todėl leisiu jai įnešti naujų spalvų į savo tapybą. Leisiu keistis tapybai taip, kaip mano gyvenimą kreips mano likimas.

– Ar taip įsivaizdavote savo kaip tapytojo gyvenimą? Ar norėtumėte, pavyzdžiui, kaip Pjeras Ogiustas Renuaras, gyventi tik tapyba?

– Žinoma, įsivaizduoti galima spalvingai, tačiau gyvenimas turi savo planą. Dažnai šis planas neatitinka mūsų lūkesčių. Todėl fantazavimas nėra mano mėgstamiausia proto būsena. Dažniau pagalvoju apie savo kaip kūrėjo misiją, apie savo kelią

Kūrėjas negali gyventi be įkvėpimo ir pakylėjimo. Netikiu pesimistiniu ir destruktyviu menu. Kaip ir dirbtinai gražiu ar patosišku. Menas natūraliai turi rastis toks, koks tuo metu yra kūrėjas. Todėl tapytojas turi daugiau mąstyti ne apie meno novatoriškumą ar aktualumą, o apie savo vidinę būtį. Tokiu būdu jo tapyba įgaus ne tuščio formalizmo išraišką, o bus pripildyta gyvos, žmogiškos patirties. Nes, kol tapyba yra kuriama žmogaus rankomis, tol ji yra žmogiškoji veikla. Ji gali tokia nebebūti, jei šis procesas radikaliai pereis į informacinių technologijų programas. Tikiuosi, kad žmonija turės užtektinai išmonės nesunaikinti to, kas buvo puoselėjama šimtmečius. Mano kaip tapytojo pareiga yra išlikti žmogumi, saugančiu kūrybinę tiesą.

Galbūt ir aš norėčiau gyventi tik tapyba, bet argi aš kitaip gyvenu? Debesys kartais užstoja saulę, tačiau nepanaikina jos. Taip ir su tapyba. Ji yra net tada, kai atrodo, kad jos nėra.

Vizitinė kortelė

Tadas Dromantas gimė 1982 m. rugsėjo 27 d.

Išsilavinimas: 2001–2005 m. – tapybos bakalauras, Vilniaus dailės akademija (Lietuva), 2005–2007 m. – vaizduojamųjų menų magistras, Braitono universitetas (Didžioji Britanija).

Dalyvavo jungtinėse parodose: „Tapybos genetika“ VDA galerijoje Vilniuje (2004), „Vasaros parodoje“ (2006) ir magistrantūros studentų baigiamojoje parodoje (2007) Didžiosios Britanijos Braitono universiteto galerijoje, „Žiemos peizažas“ „Art Lab galerijoje“ Klaipėdoje (2008), „E.Balsio menų gimnazijai – 25 metai“ Klaipėdos parodų rūmuose (2009), „Tapyba: Tadas Dromantas, Vytautas Poška“ Pylimo galerijoje Vilniuje (2015).

2016 m. surengė autorinę parodą „Pamario implikacija“ Klaipėdos meno bibliotekos galerijoje.