Pas mylimąją – motociklu

– Uostamiestyje praleidote 33-ejus savo gyvenimo metus. Kas labiausiai iš tų laikų jums kelia nostalgiją?

– Į pajūrį atvažiavau dėl Klaipėdos dramos teatro, jo trupės, dėl režisieriaus Povilo Gaidžio. Taigi pirmiausia mane čia atginė kūryba. Kitas motyvas – žmona Velta. Ji tuo metu dirbo Liepojoje, o greičiausiai Latviją buvo galima pasiekti keliu Liepoja–Klaipėda. Tuos šimtus kilometrų nesunkiai įveikdavau motociklu. Po spektaklio sėsdavau ant savo "Javos" ir lėkdavau pas ją.

– Romantiška. Galbūt iki šiol važinėjate motociklu?

– Ne, jį pavogė kažkur Liepojoje. Teko Veltą atsivežti į Klaipėdą. Tačiau nostalgija motociklui liko. Matyt, reikės pirkti – pats metas sulaukus 60-ies.

– Savo teatrinį kelią pradėjote Panevėžyje. Ką tuo metu veikė jūsų tėvai?

– Mano a. a. tėvas buvo tuomečio Kauno politechnikos instituto Panevėžio filialo anglų kalbos dėstytojas. Mama, kuri anksti išėjo iš gyvenimo, mokykloje dėstė matematiką ir fiziką. Išsilavinę žmonės, vienas kitą papildė. Tėvai buvo labai gražūs savo vidumi, gerai sutarė, mylėjo vienas kitą. Mano prisiminimai iš vaikystės patys geriausi – turiu dėkoti Dievui, kad gimiau tokioje šeimoje.

Prarasto laiko beieškant

– Kaip tėvai reagavo sužinoję, kad panorote tapti aktoriumi?

– Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje lankiau Panevėžio dramos teatro Juozo Miltinio studiją. Artėjo apsisprendimo laikas, ką daryti: likti tame teatre ar važiuoti kur nors studijuoti. Pirmuoju atveju grėsė tarnyba kariuomenėje, o konservatorijoje Vilniuje mokytis nenorėjau. Panevėžio dramos teatras ir Vilniaus teatrai buvo savotiški antagonistai, studijuoti sostinėje būtų reiškę išdavystę. Buvome aršūs savo principų ir pažiūrų gynėjai. Panevėžys mums, sėdintiems po J.Miltinio sparnu, buvo miestas iš didžiosios raidės, kaip ir Paryžius, dvelkė Europa, Prancūzija. Visa kita atrodė provincija. Taigi, liko Maskva arba Peterburgas. Konkurencija Maskvoje buvo didžiulė – konkurse į vieną vietą kandidatavo daugiau nei šimtas norinčiųjų. Jei atvirai, artimieji nė nesitikėjo, kad įstosiu, sakė: "Grįši į Vilniaus universitetą mokytis anglų kalbos." Tačiau įstojau. Išvažiuodamas aplankiau J.Miltinį jo namuose, atsisveikindamas apkabinau, o jis kalbėjo: "Tu labai gailėsiesi, Anuži, kad išvažiavai."

– Ar J.Miltinis buvo teisus?

– Taip teigti būtų tas pats, kas ieškoti prarasto laiko. Šio teatro saulė po truputį leidosi. Žinoma, gailėjausi tų gerųjų Panevėžio dramos teatro laikų ir pamokų studijoje. Tačiau teatras – gyvas organizmas. Gimsta, atgyvena ir numiršta. Viskas nugulė ant jo įkūrėjo, vadovo, pedagogo ir režisieriaus J.Miltinio pečių. Visuomet maniau, kad turėjau gimti anksčiau, kai jame dar buvo Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, Gediminas Karka, Algimantas Masiulis ir kiti didieji aktoriai. Aš atėjau, kai teatro šlovingasis etapas ėjo į pabaigą. Dar po keleto metų situacija visiškai pasikeitė.

– Kaip sekėsi Maskvoje?

– Maskvoje buvo puiku, Boriso Ščiukino aukštojoje teatro mokykloje prie Jevgenijaus Vachtangovo akademinio dramos teatro aptikau visą senąją profesūrą, kuri dėstė nuo mokyklos įkūrimo laikų. Studijos buvo labai sunkios, kieta metodika, be skiedalų, aukštas sąmoningumo lygis. Bet mokykla ir turi būti konservatyvi, laiko patikrinta, o ne revoliucinga. Revoliucijos tevyksta teatre, spektakliais, o mokyklą reikia puoselėti laikantis tradicijų ir net mažiausios permainos čia turi būti devyniskart pamatuotos.

– Ten ir susipažinote su būsima žmona rygiete Velta Žygure?

– Taip, mūsų draugystė prasidėjo Maskvoje. Kartu esame jau daug metų, faktiškai visą gyvenimą.

Po skambučio – permainos

– Dėstote būsimiems aktoriams, esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius. Besirenkančiųjų šią profesiją netrūksta?

– Dėstau nuo 1978-ųjų. Pradėjau nuo Klaipėdos universiteto, o šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje turiu antrą vaidybos magistrų kursą. Įstoti ir baigti yra viena, tačiau ne kiekvienas lieka dirbti teatre ir gali realizuoti save spektakliuose, susitikimuose su publika. Teatrų nedaugėja, o aktorių parengiama tikrai nemažai. Ateina protingi žmonės, ir rinktis turime iš ko. Nepaisant tos realybės, kuri jų laukia baigus studijas. Toji realybė išties žiauri, nes konkurencija tarp aktorių – didelė.

– Ar tiesa, kad dauguma jaunuolių svajoja apie darbą televizijoje?

– Nebent iš pradžių. Tačiau jau antrame kurse teatras jiems tampa prioritetu. Remiantis britų režisieriaus Peterio Brooko skirstymu, jie galvoja apie tą šventąjį teatrą, kuriame aktorius atsiduoda režisieriaus idėjoms, kūrinių estetikai. Žinoma, televizija turi labai didelį poveikį, tačiau susipažinę su tikraisiais vaidybos kriterijais studentai supranta, kad aktorinė vaidyba turi formuotis teatre. Nepriklausomai nuo to, kur vėliau dirbs. Teatre aktorius auga, tobulėja. Galiausiai televizija ir teatras vienas kitam netrukdo, abiejuose reikia profesionaliai dirbti.

– Į ką lygiuojasi jūsų studentai?

– Savaime suprantama, į savo kurso vadovus – Vytautą ir Veltą Anužius, į tą teatrinę religiją, kurią išpažįstame mes. Juk dėstome jiems nuo ryto iki vakaro. Apskritai teatras Vilniuje išgyvena labai neblogą laikotarpį, čia verda intensyvus gyvenimas. Tuo metu Klaipėdos dramos teatro situacija išskirtinė. Jam teko iškęsti dvi rekonstrukcijas, pirmoji nuo 1983 m. truko iki 1990-ųjų. Vėliau prasidėjo antroji. Žvejų rūmuose, kuriuos aš vadinu antipatalpa spektakliams, vaidindavome labai nedideliam žiūrovų būriui. Būdavo labai apmaudu. Ateidavo tik tikri Klaipėdos dramos teatro gerbėjai ir palaikytojai. Esame jiems dėkingi už tai.

– Prasidėjus antrajai rekonstrukcijai, 2011 m. išvykote į Vilnių.

– Taip jau susiklostė, kad buvau pakviestas dirbti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tuo metu buvau 55-erių ir priimti sprendimą nebuvo lengva. Klaipėdoje praleisti 33 metai, nors ir tarp rekonstrukcijai pasmerktų sienų, buvo savi. Teko radikaliai pakeisti gyvenimą po vieno Jono Vaitkaus skambučio, kai buvau pakviestas į "Visuomenės priešo" pirmąsias repeticijas, taip pat sulaukiau pasiūlymo iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rinkti kursą.

– 2000 m. su žmona Klaipėdos universitete įkūrėte teatrą "Dramos klasė". Tiesa, kad jame vaidino vien merginos?

– Taip. Juk moterys – pats puikiausias dalykas šioje Žemėje. Labai daug gastroliavome, apsilankėme Tunise, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje, išmaišėme daug festivalių, sulaukdavome aukštų įvertinimų. Neskaičiuojant studijų metų, teatras veikė aštuonerius metus. Iki šiol bendraujame su savo auklėtinėmis, susitinkame per šventes. Kai kartą manęs viename interviu paklausė, ką daryčiau laimėjęs aukso puodą, atsakiau, jog pastatyčiau "Dramos klasei" teatro namus, kuriuose su Velta dirbtume iki pat mirties. Mano atsakymas, ko gero, nesikeistų ir šiandien. Iki šiol šis teatras man labai brangus.

Jėzus Kristus arba Čingischanas

– Esate dviejų vaikų tėtis. Kaip susiklostė sūnų gyvenimai?

– Andrius yra neurochirurgas, operuoja galvas. Jau kuris laikas dirba Anglijoje, gali būti, kad ten ir liks. Nors mokslus baigė Lietuvoje, pasirinko užsienyje esančias didesnes karjeros ir profesinio tobulėjimo galimybes. Pasiilgstame jo, šiuo metu yra grįžęs namo Kalėdų atostogų. Matas Šefildo universitete baigė tarptautinės teisės mokslus, gyvena netoli mūsų, Vilniuje, ir dirba "Investuok Lietuvoje" vyresniuoju investicinės aplinkos ekspertu. Džiugu, jog per Kalėdas visa šeima galėjome būti kartu.

– Kaip jūs žiūrite į Lietuvai itin aktualią migracijos problemą?

– Vienareikšmiškai – labai blogai. Ir jokie raminimai manęs neguodžia. Šis klausimas man asmeniškai labai skaudus. Tiesą sakant, neįsivaizduoju, ką reikėtų padaryti, kad tie žmonės grįžtų atgal. Netikiu, kad Lietuva kada nors taps turtinga šalimi, nebent mažiau skurdi nei yra dabar. Pagrindine masinio išvykimo priežastimi laikau ne pinigus, o tai, kokie mes esame vienas kitam. Tai yra patys neempatiškiausi visoje ES – ir toliau bėgame vieni nuo kitų emigruodami. Moralinis ir dvasinis skurdas, nebuvimas pakantumo, tolerancijos vieno kitam ir gerumo trūkumas. Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje "Išvarymas" sakoma: vieni esame nuo Jėzaus Kristaus, kiti – nuo Čingischano. Norėtųsi, kad to Čingischano, to purvo, mumyse būtų kuo mažiau.

– Kurie vaidmenys teatre jums yra svarbiausi?

– Išskirčiau Karalių Lyrą, J.Vaitkaus Lietuvos rusų dramos teatre pastatytame spektaklyje "Karalius Lyras". Kitas svarbus vaidmuo Augusto Strindbergo pjesėje "Kelias į Damaską", kurią režisavo Oskaras Koršunovas.

– Komedijose ar tragedijose jus galima išvysti dažniau?

– Laikotarpis Klaipėdoje buvo įvairus: turėjau daug komedinio žanro vaidmenų ir nemažai dramatinių. Dabar, ko gero, dažniau pasitaiko dramatinių.

– Vertinate gerą humoro jausmą?

– Žinoma, tik nereikia dėl jo išeiti iš proto. Humoras, autoironija neretai atskleidžia žmogaus intelektualumą ir dvasios stiprybę. Bet šaipymasis iš inercijos, peraugantis į cinizmą, yra destruktyvus. O ciniko kelias teatre nėra perspektyvus. Apskritai juoko amplitudė – labai didelė – nuo švelnios pašaipos iki satyros. Reikia jį suprasti ir vartoti labai atsargiai. Juokas – rimtas dalykas.

– Kaip pailsite nuo dėstymo, repeticijų, spektaklių?

– Kai nieko neveikiu. O didžiausia laimė yra skaityti. Prieš miegą nusitveriu kokį gerą detektyvą, tai pat tenka skaityti profesinę literatūrą, teatrologų įžvalgas, spektaklių aprašymus. Vasarą mėgstu žvejoti, grybauti, gerai pailsiu gamtoje. Kai tik turiu laiko, bėgu į treniruočių salę. Niekur nedingsi, reikia prižiūrėt savo darbo "instrumentą".

– Jūsų žmona V.Žygurė – taip pat aktorė, maža to, kartu dėstote. Ar namie dar kalbatės apie teatrą?

– Žinoma, kalbamės. Nuo aktoriaus profesijos negali lengvai "išsijungti". Bet mums pavyksta nepasismaugti bendrose temose. Mums tiesiog įdomu būti kartu, diskutuoti, o tai yra visų svarbiausia.

Vizitinė kortelė

Gimė 1956 m. gegužės 10 d. Linkuvoje, Pakruojo rajone.

1974 m. baigė Panevėžio dramos teatro J.Miltinio studiją.

1978 m. baigė aukštąją B.Ščiukino teatro mokyklą prie J.Vachtangovo akademinio dramos teatro.

1978 m. pradėjo dirbti Klaipėdos dramos teatre.

2000 m. kartu su Velta Žygure-Anužiene įkūrė Klaipėdos universiteto teatrą "Dramos klasė".

Nuo 2011 m. – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius.

2006 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Klaipėdos miesto mero apdovanotas už nuopelnus teatro menui.

2011 m. įteikta "Padėkos kaukė" Metų aktoriui už vaidmenį spektaklyje "Mergaitė, kurios bijojo Dievas".

2011 m. pelnė Auksinį scenos kryžių už nepagrindinį vaidmenį spektaklyje "Mergaitė, kurios bijojo Dievas".

2015 m. Lietuvos profesionalių teatrų festivalio "Vaidiname žemdirbiams" Geriausio aktoriaus prizas už pagrindinį vaidmenį spektaklyje pagal W.Shakespeare'o pjesę "Karalius Lyras".

2016 m. už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Vedęs, žmona – aktorė V.Žygurė. Turi du sūnus – Andrių ir Matą.