Gegužės 5-ąją į Klaipėdos kultūros centrą Žvejų rūmus Vilniaus mažasis teatras atveš kultinį, daugybę apdovanojimų pelniusį spektaklį „Madagaskaras“ (rež. Rimas Tuminas).
Suskambo naujai
Šiandienos geopolitiniame kontekste „Madagaskaras“ suskamba absoliučiai naujai, aktualiai ir jaudinamai. Verta jį pažiūrėti visiems, kurie jo dar nematė, ir tiems, kurie jau yra matę. Šį sezoną „Madagaskaras“ įdomus ir dėl pokyčių kūrybinėje grupėje – pagrindinis vaidmuo patikėtas Tomui Rinkūnui, o prancūzaitę Helę vaidina klaipediečiams puikiai pažįstama Agnė Kiškytė.
„Madagaskaras” – žinoma M.Ivaškevičiaus pjesė, originaliai pristatanti Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. „Spektaklis itin aktualus vyresnių klasių moksleiviams, kurie mokymo įstaigose pagal programą skaito ir analizuoja šią M.Ivaškevičiaus pjesę. Atsižvelgdami į itin didelį moksleivių susidomėjimą spektakliu, suteikiame jiems specialią nuolaidą, o mokytojams, atlydėjusiems klasę į teatrą – vietą nemokamai“, – sakė Daiva Baltūsytė-Len, vadovaujanti Vilniaus mažajam teatrui.
Intriguoja siužetas
Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Dramai apie lietuviškas utopijas M.Ivaškevičius „atrado“ unikalią ir nelegendinę asmenybę – Kazį Pakštą (1893–1960), vadintą „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, lygintą su S.Šalkauskiu ir net A.Lincolnu. Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir sukurti ten „atsarginę” tėvynę.
Pasak režisieriaus R.Tumino, „svarbiausia teatro kūrybai yra išmonė – ne sugalvojimas, kaip daryti tą ar kitą sceną, bet išmonė. Ji leidžia teatrui gimti bet kur. Žiūrovai teatre turi jaustis kaip šventėje, mėgautis prasmių susisluoksniavimu, tačiau kartu nujausti, kad ši šventė neamžina, kad ji baigsis”.
Jei pirmojoje „Madagaskaro“ dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama K.Pokštui ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei, kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antrojoje dalyje taip pat ataidi „Lituanikos“ katastrofa, karas, okupacija.
Savita garso filosofija
Režisierius išrutuliojo savitą garso filosofiją: visa praeina, išnyksta, užsimiršta, tik garsas yra amžinas. Spektaklyje svarbūs ir tokie garsai, kaip jūros ošimas, besiveržiantis į bažnyčią Pokštui sakant pamokslą, rėksmingas kaimiečių giedojimas, tylus varpelių skimbčiojimas, gaili „Karvelėlio“ melodija, išblaškanti situacijų komizmą. Ir tyla, kuri leidžia susitikti dabarčiai ir praeičiai.
Vienas iškiliausių Lietuvos režisierių – R.Tuminas „Madagaskarą“ 2004-aisiais pastatė su savo nuolatiniais kūrybiniais partneriais – kompozitoriumi Faustu Latėnu ir scenografu Adomu Jacovskiu. Spektaklyje vaidina Jūratė Brogaitė, Almantas Šinkūnas, T.Rinkūnas, Indrė Patkauskaitė, Valda Bičkutė, A.Kiškytė, Ilona Kvietkutė, Mantas Vaitiekūnas, Vytautas Rumšas jaunesnysis, Tomas Kliukas.
R.Tumino režisuotas „Madagaskaras“ – gegužės 5 d. 18 val. Klaipėdos žvejų rūmuose (Taikos pr. 70). Bilietai – po 9–14 Eur (3,.08–48,34 Lt).
Naujausi komentarai