Didžiulio susidomėjimo sostinėje sulaukusi vieno žymiausių Lietuvos tapytojų Šarūno Saukos kūrinių paroda „Žmogus su Saukos veidu“ jau atkeliavo į Klaipėdą ir nuo sekmadienio ją bus galima apžiūrėti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose.

Didžiulis susidomėjimas

Išskirtinės, klaipėdiečių ypač lauktos parodos pradžia taip pat bus neeilinė – balandžio3-iąją 12 val. miesto visuomenei bus sudaryta galimybė apžvelgti parodą, daugiau sužinoti apie charizmatiškąjį menininką ir jo kūrybą iš jo dukros ir parodos kuratorės menotyrininkė Monikos Saukaitės. Užsiregistravusiųjų laukia valandos trukmės ekskursija po ekspoziciją. Nespėjusieji užsiregistruoti parodą galės apžiūrėti savarankiškai iki gegužės 8-osios. KKKC Parodų rūmai dirba trečiadieniais–sekmadieniais 11–19 val.

Parodoje bus eksponuojama daugiau kaip 60 Š.Saukos tapybos darbų, sukurtų 1978–2015 m. Lankytojai galės pamatyti ir keletą paveikslų, kurie nebuvo rodyti Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje. Paroda ten sulaukė didžiulio populiarumo. Ne ką mažesnis susidomėjimas Klaipėdoje. Vien norinčiųjų užsiregistruoti į ekskursiją po ekspoziciją buvo tiek daug, kad organizatoriai galės patenkinti tik dešimtadalio lūkesčius.

Parodos kuratorė ir džiaugėsi, ir stebėjosi tokiu visuotiniu susidomėjimu: „Sunku išskirti kažkokias ypatingas priežastis. Yra standartiniai atsakymai: kad Š.Sauka – vienas žinomiausių tapytojų mūsų šalyje, kad jau gana seniai nebuvo jo parodos, kažkiek veikia autoriaus mitas... Iš tiesų nieko ypatingo nedarėme, kad sukeltume tokį ažiotažą“.

Kaip bendrauja paveikslai

Š.Sauka – vienas savičiausių, labiausiai išsiskiriančių, įdomiausių lietuvių tapytojų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1989), apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu (1998), Baltijos Asamblėjos medaliu (2013), o šių metų pradžioje – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.

Retrospektyvinė Š.Saukos tapybos paroda sukonstruota kaip pasakojimas, akcentuojant ryškiausius menininko kūrybos motyvus. Darbai pristatomi ne chronologiškai, bet kaip vientisas tapybinis pasaulis, kurio gyventojai, vietos, ritualiniai įvykiai transformuodamiesi keliauja iš vienų paveikslų į kitus. Ekspozicijos architektas – Justinas Dūdėnas.

„Komponuojant parodą norėjosi pasiūlyti taką, kuriame dėmesys sutelktas į kūrinius, o ne jų autorių, kur kviečiama pastebėti, kaip bendrauja paveikslai, kaip tam tikri motyvai keliauja iš vieno jų į kitą, kaip, sugretinus skirtingus kūrinius, kinta jų „perskaitymas“. Įdomu pamatyti, kad dviejuose skirtingų laikotarpių darbuose gali pasirodyti tie patys personažai, detalės. Manau, kad sąžininga patį menininką palikti ramybėje, tegu gyvena kaip nori – nuošaliai, neatviraudamas apie save, nepasakodamas, ką nori perteikti savo paveikslais. Patys kūriniai iškalbingi – pakanka susitikimo su jais“, – sakė M.Saukaitė.

Daugiasluoksnis pasakojimas

Vis dėlto ji sutiko, kad „sunku neatkreipti dėmesio, kai tas autoriaus veidas žiūri iš paveikslų gausos. Natūraliai kyla klausimas, kas jis toks ir kodėl tapo save“. Parodos kuratorė aiškino: „Mėginu sufleruoti, kad ten ne Sauka, ten – žmogus Saukos veidu. Tas veidas – kaukė, po kuria slepiasi skirtingi personažai. Nebūtina kiekvieną paveikslo pasakojimą išgirsti kaip autoriaus pasakojimą apie save. Tas pats, kai skaitome romaną, parašytą pirmuoju asmeniu, – juk žinome, kad tai nėra pasakojimas apie romano autorių“.

Taigi parodos pavadinimas – „Žmogus su Saukos veidu“ – į dėmesio centrą iškelia nuolatinę žiūrovų ir juos iš paveikslų stebinčio Saukos antrininko akistatą. Šiame savita logika pagrįstame tapybos pasaulyje Saukos veidas nėra paprastas autoportretas. Žmogų su Saukos veidu galime įsivaizduoti esant aktorių, kuris paveiksluose it teatre atlieka skirtingus vaidmenis ir pasakoja mums apie gyvenimą, jo absurdą, prasmės ieškojimus, o galbūt ir apie mus pačius.

Anot parodos kuratorės, intelektualinių žaidimų pilni Š.Saukos „paveikslai daugiasluoksniai – galima justi juose kuriamo pasaulio žaidybiškumą, sąlygiškumą, humorą, ironiją. Žiūrėdamas į kūrinius supranti, kad kalbama ne apie tai, kas vaizduojama, kad juokiamasi iš pernelyg rimto kalbėjimo ir iš to, kad juokiamasi, ir t. t. (…) Komponuojant parodą norėjosi pasiūlyti taką, kuriame dėmesys sutelktas į kūrinius, o ne jų autorių, kur kviečiama pastebėti, kaip bendrauja paveikslai, kaip tam tikri motyvai keliauja iš vieno jų į kitą, kaip sugretinus skirtingus kūrinius, kinta jų „perskaitymas“. Įdomu pamatyti, kad dviejuose skirtingų laikotarpių darbuose gali pasirodyti tie patys personažai, detalės“.