Prabilti apie ligos pažeistą moteriškumą nėra lengva, prisipažįsta Šv.Pranciškaus onkologijos centro vadovė Aldona Kerpytė.

Diagnozę "jums – vėžys" moteris išgirdo net du kartus. Pirmąkart – sulaukus 39 metų. Netrukus liga užklupo antrą kartą. Kai kurių gydytojų nuostabai Aldona iki šiol gyva.

Skaičiavo likusias dienas

– "Manęs turėjo nebebūti..." Ką reiškia šie jūsų žodžiai?

– Man buvo nustatyta kiaušidžių vėžio trečioji stadija. Pagal statistiką retai kas išgyvena ilgiau nei penkerius metus. Mano pavyzdys byloja, kad galima ir ilgiau – jau dešimt metų esu pasveikusi.

– Kaip reagavote diagnozę "vėžys" išgirdusi antrąkart?

– Praėjus trejiems metams po pirmosios diagnozės, nustatė itin piktybišką antrosios stadijos krūties vėžį. Maniau, kad viskas – skaičiuosiu paskutines likusias dienas.

Išgirdusi diagnozę, išėjau iš gydytojos kabineto ir išgėriau saują valerijonų tablečių, kad nepradėčiau staugti. Pasiėmiau rankšluostį ir išsiverkiau. Emocijas būtina išlieti, o ne užspausti.

– Kas tada buvo sunkiausia?

– Išgyventi vienatvę. Šalia buvo artimieji, draugai. Bet išgyvenau egzistencinį vienišumą, be galo sunkų ir didelį. Kai stovi ant slenksčio ir nežinai, kas bus. Tokia kosminė vienatvė, kuri truko kelias minutes. Bet tai buvo sunkiausias momentas. Šitoje tamsoje išgelbėjo susitikimas su Dievu.

– Kaip dabar vertinate ligą – kaip nuosprendį ar dovaną?

– Iš pradžių, kai apie ligą nieko nežinai, priimi kaip nuosprendį, gyvenimą sustabdžiusią bėdą ar nesėkmę. Kai suvokiau, kad gyvenimas tęsiasi, pasikeitė ir požiūris. Kitaip vertinu duotus viršvalandžius. Norisi juos išnaudoti, o ne iššvaistyti. Kasmet skaičiuoju naujus gimtadienius. Metus, išgyventus po ligos, priimu kaip dovaną.

Liūdesys trukdo sveikti

– Kaip pavyko išprašyti ar išmelsti tuos viršvalandžius?

– Viltis ir tikėjimas – dideli dalykai. Svarbus artimųjų palaikymas. Turi nenumirti anksčiau laiko – tai labai svarbu. Išgirdus diagnozę "vėžys" galvojau, kaip mane palaidos, aprengs, kokio paminklo man reikėtų. Su tokiu liūdesiu trukdžiau sau sveikti. Nors gydaisi, bet ištinkantys baimės ir nerimo priepuoliai trukdo normaliai galvoti apie gyvenimą. Pasijutau kaip užtvenkta upė – esu gyva, bet draudžiu sau gyventi.

Žmogui negalima susitapatinti su liga. Turi gyventi visavertį gyvenimą. Kai nutraukiau visas užkardas, sugrįžo gyvenimas.

Tikėjimas – man svarbiausias gyvenime. Kai antrą kartą diagnozavo vėžį, supratau, kad nesu savo gyvenimo šeimininkė nė vienos sekundės. Atidaviau save Dievui, ir jis mane nuramino. Sakiau: "Tebūnie ne kaip aš, o tu nori". Kaip rašė Jurga Ivanauskaitė, tas tikrasis susitikimas su Dievu pranoksta viską.

– Tikėjimą žmonės dažniausiai suranda užklupti ligos. Jums irgi taip nutiko?

– Augau tradicinėje katalikų šeimoje. Vaikystėje, iki 15 metų sirgau alergine astma. Pats jaunystės grožis, o negali visaverčiai gyventi, aktyviai leisti laiką su bendraamžiais. Kažkas išmokė melstis, bet ne automatiškai išbeldžiant maldos žodžius. Kažkas sukirbėjo širdyje – meldiesi ir žinai, kad Dievas tave girdi. Pasveikau.

Po 20 metų susirgau vėžiu. Bet liga tapo tarsi dovana naujam gyvenimui, kuris tapo prasmingesnis, brangesnis, aiškesnis. Atradau save kitokią. Džiaugiuosi, kad atėjau į kelią, kai galiu viltimi dalytis su kitais. Bendruomenėje jaučiamės kaip broliai ir seserys, turintys prasmingą tikslą – įkurti centrą bei padėti kitiems.

Gyvename lyg nemirtingieji

– O jeigu dabartinė Aldona turėtų galimybę patarti ankstesniajai Aldonai iki ligos, ko palinkėtų?

– Anksčiau buvau nuolat bėganti darbomanė, labai aktyvi. Kaip bibliotekos direktorė dalyvavau įvairiuose projektuose, važiavau į stažuotes užsienyje, norėjau išnaudoti atsivėrusias galimybes. Tuo gyvenau, nors jau buvo pradėję varginti. Dabar taip gyvena dauguma žmonių. Sukamės kaip voverės ir nelieka laiko iššokti iš to rato. Anksti pavargstame ir tas perkrovimas atima prasmę.

Kai nemoki pasakyti "ne", o sau – stop, sustabdo kas nors kitas. Kad atsipeikėtumei. Kai žmonės taip gyvena, jie tampa tik dirbančiomis funkcijomis. Mus supainioja kažkieno primesti gyvenimo scenarijai. Kažkam reikia, kad būtume pirkėjais, ligoniais. Pradedame gyventi ne dėl gyvenimo prasmės, o gyvenimo priemonių. Jos tampa mūsų tikslu.

Bet reikėtų rasti laiko pakelti akis į dangų ar pasiklausyti paukščio čiulbėjimo. Tiesiog leisti sau gyventi.

Liga nėra Dievo bausmė. Negalima taip blogai galvoti apie Dievą. Jis žmonių tokiais dalykais nebaudžia ir neauklėja. Susidūręs su liga žmogus susimąsto apie egzistenciją.

Dabartinėje mūsų kultūroje neįprasta kalbėti apie mirtį. Anksčiau tikintieji žinodavo, kad yra mirtingi ir tam ruošdavosi. Žinojo, kad už savo gyvenimą teks atsiskaityti. Dabar mes gyvename tarsi būtume nemirtingi. Bandome viską paimti dabar, negalvodami apie pasekmes. Sergantieji primena, kad esame mirtingi.

– Bet žmonės ignoruoja sergančiuosius...

– Sveikieji iš gyvenimo stumia natūralų dalyką: skausmą, kančią, mirtį. Gyvenimo be kančios ar mirties nėra, nors mes susikuriame tokią iliuziją. Mergaitė neturi tobulos figūros – žudosi. Dėl dėmesio nevertų dalykų nenorime gyventi. Trokštame to, ką turi kitas, nors mums gal to net nereikia. Per brangiai mokame už tą iliuziją, o ligą priimame kaip bausmę. Bet mes galime būti geri vieni kitiems.

Svajonių mainai

– Ar liga pakeitė ir jūsų gyvenimo kryptį?

– Norėjau pasikalbėti apie savo išgyvenimus su kitais. Iš pradžių su panašaus likimo moterimis rinkomės ligoninėje (Klaipėdos universitetinėje – S.L.), mažame kambarėlyje. Paskui įkūrėme Klaipėdos apskrities moterų, sergančių onkologinėmis ligomis, draugiją "Zunda". Bet pastebėjome, kad po informacinių paskaitų mums vilties nepadaugėja. Tik sumažėja. Gyvenau Kretingoje, kur bendravau su broliais pranciškonais, tad susitikimus perkėlėme ten. Bendruomenė plėtėsi, pradėjome galvoti apie centrą.

Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešajai bibliotekai vadovavau 25 metus. Pernai pradėjome įgyvendinti mano svajonę – naujo pastato statybą. Bet palikau darbą ir išėjau statyti pirmojo Lietuvoje onkologijos centro.

– Ar galima sakyti, kad vieną svajonę išmainėte į kitą?

– Taip. Tai buvo skausmingas procesas. Dirbdama bibliotekoje žinojau, kad visada gausiu algą, galėsiu savimi pasirūpinti. O dabar tenka gyventi iš Dievo malonės.

– Jūsų labai įdomios pareigos. Esate direktorė centro, kurio dar net nėra.

– Bet mes jį kuriame. Yra tikėjimas, kad tokių centrų reikia ir kad ateityje jų bus ne tik Klaipėdoje. Praminame takelį. Mūsų tarnystė parodys, kiek esame reikalingi. Rizikuoti verta. Aš nežinau, kiek Dievas man atseikėjo. Dabar esu remisijoje, o kas bus toliau, nežinau. Džiaugiuosi, kad savo gyvenimo metus galiu paskirti centro kūrimui.

– O jūsų gydytojai negąsdina, kad gyvendama tokiu tempu vėl prisišauksite ligą?

– Gąsdina. Bet šitame darbe keičiasi tarpusavio santykiai. Nėra vadovo ir pavaldinių. Visi geranoriškai padeda. Tai kompensuoja nuovargį. O dirbti reikia daug, kad toks centras atsirastų.

Tereikia pakeisti požiūrį

– Brolis Benediktas prasitarė būgštaująs, kad lietuviai dar tik mokosi aukojimo kultūros, labiau linkę imti nei duoti. Tai gali atsiliepti Šv.Pranciškaus onkologijos centro gyvavimui. O jūs dėl ko nors būgštaujate?

– Dabartinė situacija parodė, kad mus ištiko ne tik finansinė, bet ir dvasinė krizė. Bet regiu daug gerų ženklų – žmonės tapo dosnesni. Užtenka paaukoti kelis litus, kad kam nors ryškiai padėtumei. Mes, onkologiniai ligoniai, taip pat aukojame pinigų, laiką, sveikatą. Nors mūsų gyvenimas nėra ilgas. Bet taip pirmiausia keičiame save.

Dabar mes per daug nukrypę į neigiamus dalykus. Bet tik truputį reikia pakeisti požiūrį, kad pamatytume, – Lietuvoje pilna gražių žmonių.

– Kas yra jūsų šeima?

– Mano šeima – trys broliai. Tėvelis taip pat sirgo vėžiu. Diagnozę jam pranešiau pati. Tada jau sirgau vėžiu. Bet tėvelis mirė nuo kitos ligos.

Pasakyti žmogui apie diagnozę teisingai – labai svarbu. Reikia jo neišgąsdinti. Mūsų gydytojams trūksta laiko. Tad žinia prilygsta smūgiui. Paskui žmonės pasakoja norėję iššokti per langą. Kai šalia onkologijos ligoninės bus mūsų centras, žmogui bus lengviau.