Tūkstančius metų Šernų miško žemėje gulėję akmenys parūpo savo sodybas puošti panorusiems pajūrio gyventojams ir paminkladirbiams. Daugelyje vietų liko tik akmenų išgulėtos duobės. Kai kurie jų atitempti iki kelio, kai kurie jau suskaldyti, matyt, laukia savo eilės. Netoliese gyvenantis vyras yra įsitikinęs, kad ši, apsamanojusių akmenų gausi, mokslininkų dar netirta vieta, yra ypatinga. Daug kur ieškojęs pagalbos ir supratimo, vyras jos sulaukė ne iš vietinių žmonių ar institucijų, o iš Kauno. Į jo šauksmą atsiliepė verslininkas Vladimiras Romanovas ir žinoma visuomenininkė Joana Šimanauskienė.

Svečiai suprato

Klaipėdos priemiestyje, netoli dažnam klaipėdiečiui mielo Šernų miško, gamtos stebuklais susirūpinęs Andrius Užkuraitis lūkuriavo svečių iš Kauno. Vyras nerimavo, ar sugebės pirmą kartą matomiems žmonėms paaiškinti, kodėl jam tokie brangūs miške šimtmečius glūdintys akmenys.

Kai sutartoje vietoje sustojo du automobiliai ir iš vieno jų išlipo V.Romanovas, A.Užkuraičio abejonės išsisklaidė. Tvirtas rankos paspaudimas ir trumpas raginimas negaištant vykti į vietą privertė patikėti, kad svečiai nepasijuoks iš to, ką vyras ketino jiems papasakoti.

V. Romanovas nebesėdo į savo mersedesą – lyg senas draugas šoko į A.Užkuraičio visureigį ir leidosi į šio vyro pasiūlytą kelionę prie žilos senovės laikus menančių akmenų.

Vos už kelių kilometrų nuo uostamiesčio, vietose, kur kažkada augo Šventasis miškas, o dabar ošia neklaidus jaunuolynas, prasidėjo A.Užkuraičio pasakojimas.

Pamatė – akmenys dingsta

Dar prieš metus A.Užkuraitis šiame miške mėgo tiesiog vaikštinėti su savo vokiečių aviganiu. Ilgainiui vyras pajuto, kad kai kurios miško vietos jį traukia labiau, kad prie tam tikrų akmenų jį aplanko mintys, padedančios ne tik apvalyti sielą, bet ir spręsti paprasčiausias buitines problemas.

Jis buvo skaitęs, kad pagonių žyniai mokėjo iš gamtos semtis išminties. Sau tokių galių A.Užkuraitis nepriskiria, tačiau skaudžiai išgyvena pamatęs, kad apsamanoję akmenys iš miško dingsta. Veikiausiai juos išsiveža sodybų savininkai, o gal paminkladirbiai, nes visai šalia yra didžiausios Klaipėdos kapinės, o prie jų – ne viena paminklų dirbtuvė.

„Prieš metus pradėjau pastebėti, kad kažkas atkasa akmenis, išvelka juos į kelią, ruošiasi išvežti ir galiausiai išsigabena. Galiu tik spėti, kad jie nukeliauja į sodybas. Tačiau paimtas iš savosios vietos akmuo praranda vertę. Čia jis gulėjo tūkstančius metų, galėjo apie daug ką pranešti žmonėms. Juk niekas iki šiol netyrinėjo, kokia buvo šių akmenų paskirtis tais laikais, kai žmonės nebuvo susaistyti vieno dievo garbinimo. Dabar galime tik spėlioti, kokią figūrą pamatytume, jei žemėlapyje pažymėtume visus šiuos akmenis, apie ką mums ji prabiltų“, – kalbėjo vietos gyventojas, vedžiodamas svečius po šlapią mišką.

Išvežtas akmuo mirs

„Klaipėdos krašte beveik neliko gyventojų, kurie savyje turi šitų vietų praeities pajautos žinių. Istorinė atmintis čia yra nutrūkusi, nors aplinkui – ne vienas piliakalnis, Slibinų slėnis, kuriame kažkodėl niekada negyveno žmonės, srauni Minija, plukdanti vandenis per akmenų slenksčius. Archeologai kol kas netyrė ir Šernų miško, kur tiek daug akmenų. Jų gausa verčia manyti, kad kai kurie galėtų mums suteikti tam tikrų žinių. Kol kas nei paveldo saugotojai, nei istorikai netyrė, kaip žiloje senovėje čia gyvenę žmonės naudojo šiuos akmenis. Tai dar neištirtas didžiulis tautos turtas, todėl man labai skauda širdį, kai matau, kaip be atodairos raunama šių vietų siela vien tam, kad kažkas papuoštų akmenimis savo sodybas ar iškaltų iš jų kryžių, – kalbėjo A.Užkuraitis. – Tikroji jų vieta – čia. Bet kur kitur – muziejuje, sodyboje ar kapinėse – jie bus mirę. Turėtume naudotis galimybe pabūti tokiose vietose kaip ši, kur į galvą ateina išmintingos mintys, kur nurimsta siela, turėtume neleisti tokių vietų sunaikinti.“

Vyras pasakojo žinantis, kad miškuose netoli Klaipėdos dar galima rasti 1831 m. sukilimo dalyvių pėdsakų. Juodieji archeologai kapsto buvusių stovyklaviečių vietas, ieškodami bent menkiausių drabužių ar amunicijos likučių. Bet jie tai daro ne tam, kad praeities įvykių relikvijas išlaikytų mūsų palikuoniams, o dėl pelno parduoda radinius užsienio aukcionuose. Net vietos eigulys nieko nežino apie tai, kad čia būta sukilimo dalyvių.

Išgirdo sielos šauksmą

Visa grupė žmonių, net nepastebėdami kartkartėmis prapliumpančio vasaros lietaus, sparčiai žengė kartu su vietos gyventoju smalsaudami, kiek ir kuriose vietose yra tokių ypatingų akmenų. Vladimiras ir Andrius kalbėjo lyg būtų seni pažįstami. A.Užkuraitis apie garsųjį verslininką žinojo tik iš jo komentarų sporto tema ir nesitikėjo, kad bendrauti su šiuo žmogumi bus taip paprasta, kad jis turės tiek žinių praeities temomis.

V.Romanovas lietė akmenis, klausė miško kalbos, dalijosi savo potyriais ir nuoširdžiai diskutavo su vietos gyventoju.

„Iš Andriaus laiško supratau, kad žmogaus širdis šaukia. Kol archeologai neranda patvirtinimo, kiekviena šimtmečius iš lūpų į lūpas perdavinėta legenda lieka pasaka. Kai žmonės pradeda ieškoti atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus, gamta atveria savo žinias, visata tampa pažini. Biblijoje pasakyta, kad ateis žmogus, kuris atrakins spyną ir mes sužinosime tikrąją savo istoriją. Tarp mūsų yra kitokių žmonių. Kartais jie atrodo keistuoliai, dažnai žmonės jų nesupranta ir įžeidžiai pavadina. Bet kas žino, gal būtent jis ir yra tas, kuris žino tą tikrąją tiesą. Kodėl reikia niekinti ir neigti, o ne įsiklausyti? Turėtume džiaugtis, kad yra žmogus, kuris supranta šitos vietos svarbą ir bando ją išsaugoti, – svarstė V.Romanovas. – Religija reikalinga ne tam, kad žmonės melstųsi, o kad pasisemtų žinių, išminties, suvoktų, kam gyvena. Juk tikrai ne tik tam, kad pavalgytų ir uždirbtų daugiau pinigų. Būtent todėl atkreipiau dėmesį į Andriaus laišką. Tai buvo šauksmas, kvietimas. Nuostabu, kad jis prabilo į mus tais pačiais žodžiais, lyg būtų skaitęs mūsų mintis, girdėjęs diskusijas. Mes negalėjome neateiti. Nors susitikome pirmą kartą, jaučiu, kad jis ieško gamtoje atsakymų į daugelį klausimų. Tikiu, kad jis ras. Per kelis tūkstančius metų esame atpratinti jausti gamtą. Gal pamažu sugebėsime grįžti prie žinojimo, jautimo, sugebėjimo paimti išmintį iš gamtos, kurį žmonės yra praradę. Suprantu, kad bepigu į tokias paieškas pasinerti milijonieriams, o daugybei kitų žmonių reikia uždirbti pinigų, kad išgyventų. Žvėriški išlikimo instinktai persikelia į verslą, politiką, valstybių santykius, todėl vyksta nuolatinė kova, kas ką apgaus ir nugalės.“

Rūpi paveldas ir kultūra

Aukštaitijoje augusi Joana Šimanauskienė tikino, kad labai sujaudino A.Užkuraičio parašytas laiškas. Moteris gavo žinią apie naikinamus akmenis į asmeninį paštą.

„Man visada buvo, yra ir bus labai svarbu branginti ir saugoti praeities relikvijas. Skaudu, kad nevertinama tai, kas dar gali į mus prabilti protėvių ženklais ir tai suvokiama tada, kai nieko nebelieka. Papasakojau apie laišką Vladimirui, jis išklausė ir pasakė: “Važiuojam„. Kadangi daug kartų diskutavome apie senąjį mūsų tikėjimą, kultūrą ir istoriją, buvo aišku, kad negalime neišgirsti, tiesiog praeiti pro šalį – norime patys pamatyti tas vertybes ir bandyti jas apsaugoti. Turime apie tokius dalykus viešai kalbėti, kad panašios vietos nebūtų naikinamos, akmenys skaldomi ir velkami iš miško. Juk panašių pavyzdžių Lietuvoje turime daugybę. Vaikydamiesi pelno parduodame dvasinių vertybių lobius pamiršdami, kad esame seniausia Europos tauta. Turėtume atidžiau žiūrėti į naujas mums brukamas kultūras, o ne beatodairiškai naikinti praeities paminklus, kurių reikšmės ir vertės dažnai patys nesuvokiame. Ir toliau norėtume, kiek leis mūsų galimybės, padėti tokiems žmonėms kaip Andrius“, – teigė J.Šimanauskienė.

„Liūdna. Šie akmenys čia gulėjo tūkstantmečius. Buvo laikai, kai juos garbino, laikydami tarpininkais tarp dievų ir žmonių. Atėjus naujai religijai, išvartė ir užmiršo. Išgyveno šventi akmenaičiai šalies vargus, okupacijas, karus. Ir štai laisvoje Lietuvoje juos ėmėsi naikinti patys lietuviai. Dėl pasipelnymo, gal dėl neišmanymo. Kaip paaiškinti tokiems, kad šventųjų akmenų naikinimas atneša juodus debesis ne tik jiems, tačiau ir šeimai, artimiesiems, visai Tėvų žemei. Kaip jiems tai pasakyti?“ – susirūpinimo neslėpė J.Šimanauskienė.

Moteris sielojosi, kad ir ąžuolų giraitės, kurios protėviams buvo šventos, dabar išpjaunamos kaip paprasta mediena, prie kelių paliekant tik siaurą medžių juostą, kad vandalizmas kiekvienam akių nebadytų. Iš šimtmečius augusių medžių žmonės gamina menkaverčius daiktus, o buvusios sengirės vietoje lieka gyva žaizda. Nelieka šventų slėnių, prosenelių sodintų medžių, o kartu ir jų atminimo.

„Su meile ir liūdesiu kalba mums praeities balsas. Su meile netgi tiems, kurie šventus akmenis skaldo. Juk savi, tautos dalis“, – apgailestavo J.Šimanauskienė.

Komentaras

Vladimiras Romanovas

Verslininkas

Istorija prasideda nuo legendų, kurios perduodamos ir gyvena iš kartos į kartą. Tas legendas patvirtina archeologiniai radiniai, raštai, runos.

Legendos byloja kadaise buvus vieną religiją, vieną kultūrą, vieną valstybę. Lietuva toje valstybėje vadinosi Bazilika, ką patvirtina ir senovės žemėlapiai. Toje didelėje vieningoje valstybėje senosios žemaičių kalbos ženklų atrandama ir Kinijoje, ir Egipto piramidėse, ir Kryme, ir Bizantijoje. Todėl kiekvienas akmuo, piešinys ant akmens ar uolos, kiekvienas piliakalnių, senųjų kapų radinys gali įduoti raktą ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio civilizacijos istorijai, kuri valdovų politistorikų buvo nuolatos perrašoma ir naikinama.

Man atrodo, kad atėjo laikas, kada reikia pripažinti beprasmiškumą kovos tarp politistorijų, religijų, ideologijų ir kad mūsų kartai labai svarbu – atėjo laikas sužinoti teisybę.

Žmogaus moralė, sąžinė ir tikėjimas per protėvių sielas mums rodo kelią, bet mes turime praregėti ir pamatyti, kur einame. Jokios naujai sukurtos religijos nenuves tiesos link, jei nesusikalbėsime tarpusavyje, negirdėsime protėvių balso, praeities istorijos, nevertinsime tūkstantmečius kurtos kultūros.