Vienoje jaunimo ir į Klaipėdos senamiestį užsukti mėgstančių žmonių pamėgtoje kavinėje yra ne vienas kampas, kur galima ramiai pabendrauti. Kava, skanūs pyragai ir jauki aplinka labai tinka dažniems susitikimams.

Pokalbio metu žmonės dažniausiai jau po kelių minučių ima tyrinėti aplinką. Ant ryškia spalva nudažytos sienos akį patraukia kažkokie užrašai. Jų čia yra ne vienas.

Vyresniems klaipėdiečiams įprotis rašinėti ant sienų yra gerai žinomas iš sovietinių laikų – užrašų nestigo tarpuvartėse, išvietėse ir viešosiose pirtyse.

Galima net spėti, kad per trumpą laiką kavinės siena tapo savotiška skelbimų lenta. Skaitydamas įrašus žmogus turėtų rausti nuo iškrypėliškų intencijų ir įrašuose vartojamos leksikos, o nepilnamečiai apskritai neturėtų matyti tokių frazių.

Visas šias bjaurastis ant sienos kažkas išbraižė aštriu daiktu.

Ką reiškia tokie sakiniai: "Aš santykiauju su šunimis", "Nastia – pasileidėlė", "Liza – iškrypėlė", "Aš myliu Lerą", "Myliu juodaodžius"? Čia frazės pateiktos be užrašytų keiksmažodžių.

Kai kurie sieną subjauroję žodžiai normalius žmones pribloškia, į akis krenta vartojamas nešvankus vyriško lytinio organo pavadinimas.

Visas šias bjaurastis ant sienos kažkas išbraižė aštriu daiktu.

Tikėtina, kad veikiausiai taip "atsižymėjo" į kavinę užsukę jauni žmonės – naujoji klaipėdiečių karta. Kodėl sovietinės patirties neturintys jaunuoliai taip elgiasi, sunku paaiškinti.

Pirma asociacija, pamačius tokią jaukios kavinės sieną, – suniokotos Ukrainos gyvenvietės pastate okupantų paliktas įrašas: "Kas jums sakė, kad jūs turite gyventi gražiai?"