Norėjęs padėti liktų kaltas?

Situaciją mačiusi pro šalį ėjusi klaipėdietė Raminta pasakojo, kad išgirdusi verkiantį vaiką akimirksniu sustojo ir kurį laiką tiesiog stebėjo, kas vyksta.

„Maždaug ketverių arba penkerių metų vaikas blaškėsi po žaidimų aikštelę, garsiai verkė ir šaukėsi mamytės. Vieni praeiviai sustojo, kiti ėjo toliau. Buvo matyti, kad žmonės nežinojo, kaip elgtis. Šiais laikais bet koks veiksmas fiksuojamas ir dedamas į socialinius tinklus, tad baisu prie vaiko eiti ir jam ką nors sakyti. O jeigu iš už kampo pasirodytų „supermamytė“, nežinia, kuo viskas pasibaigtų. Norėjęs padėti žmogus gal liktų kaltas“, – svarstė klaipėdietė.

Anot moters, po maždaug trijų minučių prie vaiko priėjo vyras, veikiausiai tai buvo tėvas, kadangi mažametis, jį atpažinęs, ėmė rimti.

Geriau prieiti

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Rojutė patarė, kaip tokiose situacijose derėtų elgtis.

Jeigu kyla abejonių dėl vaiko saugumo, neabejingų žmonių prašoma pranešti apie tokią situaciją policijos pareigūnams arba vaiko teisių gynėjams.

„Pastebėjus gatvėje ar kitoje viešoje vietoje vienus sutrikusius, besiblaškančius ar verkiančius vaikus, vaiko teisių gynėjai kviečia žmones būti empatiškiems ir pilietiškiems – visuomet prieiti, paklausti vaiko, gal jam reikalinga pagalba, pasidomėti, kur yra jo tėvai ar globėjai, ar artimieji žino apie vaiko buvimo vietą. Jeigu kyla abejonių dėl vaiko saugumo, neabejingų žmonių prašoma pranešti apie tokią situaciją policijos pareigūnams arba vaiko teisių gynėjams ir, kol laukiama atvykstančios pagalbos, nepalikti vaiko vieno“, – teigė U. Rojutė.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme numatyta, jog tėvų pareiga pasirūpinti, kad vaikas iki šešerių metų ar vaikas su negalia, atsižvelgus į jo specialiuosius poreikius ir brandą, be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių nei 14 metų asmenų priežiūros.

Šios nuostatos taikomos vaiko palikimui namuose ir buvimui viešoje vietoje.

Terminas – iki 15 minučių

Primenama, kad palikimu be priežiūros nelaikomas trumpalaikis (iki 15 min. trukmės) vaiko iki šešerių metų palikimas saugioje aplinkoje su 7–13 metų amžiaus žmonėmis, kurie pagal savo brandą yra pajėgūs pasirūpinti jaunesniu.

„Jeigu vaikas pastebimas ilgą laiką būdamas vienas, keistai besielgiantis ir atrodo apleistas, nelaimingas, tai gali signalizuoti, kad jam stinga artimųjų dėmesio ir rūpesčio. Vaiko teisių gynėjai visada reaguoja ir vertina vaiko situaciją tik sulaukę pranešimo, kad vaikui gali būti nesaugu arba vaikas galėjo patirti smurtą. Tad visuomenės informacija vaiko teisių gynėjams, matant, kad vaikas yra nesaugioje aplinkoje, labai reikšminga“, – tikino U. Rojutė.

Taip pat patariama tėvams, leidžiantiems laiką su vaiku, išlikti budriems, dėmesingiems, kurti ir išlaikyti artimą ryšį, laiku pastebėti vaiko savijautą, užtikrinti saugumo jausmą.

Žmonės atidesni vaikams

Psichologas Gediminas Navaitis pažymėjo, kad tai, jog šiandien visuomenė atidesnė vaikams, jų teisėms ir apsaugai, yra pozityvus reiškinys. Tačiau konkrečiose situacijose žmonės ne visada susimąsto apie kito žmogaus tikruosius ketinimus ir dažnai daro savo asmenines prielaidas.

Kai žmogus, priėjęs prie verkiančio vaiko, jį kalbina, mes gi nežinome, jis nori jam padėti ar juo pasinaudoti.

„Tai, kad atsiranda žmonių, kurie, pastebėję kokių nors įtarimų keliančių dalykų, į juos reaguoja, yra gerai, tačiau klausimas – ar reagavimo būdas tinkamas? Juk mes dažnai nežinome visų aplinkybių. Kai žmogus, priėjęs prie verkiančio vaiko, jį kalbina, mes gi nežinome, jis nori jam padėti ar juo pasinaudoti. Man šitoje situacijoje užkliūna, kad žmogus pasirenka neigiamą prielaidą ir baiminasi daryti veiksmą, kuris realiai vaikui padėtų“, – svarstė G. Navaitis.

Galima kreiptis į aplinkinius

Tad vienas patarimų – nežinant, kas vyksta, geriau ne filmuoti situaciją telefonu, ne spėlioti, o prieiti ir paklausti, ar reikia kokios nors pagalbos.

„Jeigu filmuojame iš už kampo, tai ruošiame medžiagą būsimai teisinei bylai. Būtų paprasčiau tiesiog prieiti ir paklausti, gal reikia pagalbos, gal galėčiau padėti? Žmonės įsivaizduoja situacijas, ir šiuo atveju vargu ar būtų geras sprendimas, nežinant aplinkybių, ketinimų, iškart priskirti žmogui blogus kėslus“, – kalbėjo psichologas.

Taip pat, pamačius verkiantį vaiką, galima būtų ne tik kreiptis į pareigūnus, vaikų teisių apsaugos specialistus, bet ir, baiminantis prieiti vienam, įtraukti aplinkinius.

„Panašiose situacijose būtų galima prašyti aplinkinių pagalbos. Nes tas žmogus, kuris bijo prieiti, bijo, kad kils kokių nors neaiškumų, galėtų kreiptis į aplinkinius, kad štai, verkia vaikas, gal galime kartu jam padėti, ir tai išspręstų problemą“, – tikino G. Navaitis.