Tėvo dieną žinomi klaipėdiečiai prabyla ne vien tik pačiais gražiausiais žodžiais apie antrąjį svarbiausią žmogų. Kai kuriuos ši proga verčia prisiminti ir daugybę metų slėptas nuoskaudas.
Apie dukrą žino iš spaudos
Klaipėdoje augusi Inga Valinskienė apie savo ir tėvo santykius visuomet kalba šykščiai. Ir šią Tėvo dieną Kybartuose gyvenantis Juozas Kartavičius kažin ar sulauks dukros skambučio, o pats vyras taip ir neįveiks baimės užmegzti kadaise nutrūkusį kraujo ryšį.
„Nesu tas tėvas, apie kurį tokią dieną būtų verta rašyti. Ir, matyt, pats esu kaltas“, – pirmąkart per daugybę metų sunkiai rinkdamas žodžius apie santykius su dukra prabilo J.Kartavičius.
Janinos ir Juozo Kartavičių šeima išsiskyrė, kai Ingai tebuvo 14 metų. Dvi mergaites užauginusi Ingos mama niekuomet viešai nekomentavo, dėl ko įvyko skyrybos. Lūžio priežastis nutylėjo ir pats J.Kartavičius.
„Taip jau atsitiko. Čia ilga šneka, kad būtų galima pasakyti, kaip buvo. Tačiau nenoriu meluoti, o visos tiesos negaliu pasakyti“, – prisipažino J.Kartavičius.
Daugybę metų muitinės Kybartų kelio posto viršininko pavaduotoju dirbęs J.Kartavičius apie savo dukros gyvenimą sužino tik iš spaudos, dukros veidą išvysta tik žurnalų viršeliuose ir televizijos ekrane. Tačiau vyras jautria šeimos tema vis dėlto prabyla skrupulingai sverdamas kiekvieną žodį.
„Aš nieko blogo apie ją negalėčiau pasakyti. Žinoma, myliu savo dukrą, labai myliu, nors ir nebebendraujame. Žinote, dabar viskas jau kitaip atrodo, laikas gydo, laikas ir pakeičia viską. Kartais užtrina ir sulygina. Belieka susitaikyti“, – susijaudinęs kalbėjo J.Kartavičius.
Nuoskaudų nebeliko
„Iš jo paveldėjau santūrumą ir uždarumą. Aplinkiniai sako, kad iš abiejų tėvų paveldėjau skirtingų bruožų. Iš mamos manyje daug moteriškų dalykų. Tačiau aš pati negaliu atsakyti, kas būtent. Geriausiai tai pastebi šeima ir aplinkiniai“, – taip pat šykščiai apie savo santykius su tėvu kalbėjo Inga.
Moteris pabrėžė, kad žemaitiškų bruožų savyje nepastebėjo.
„Tik mama žemaitė, tėvas juk suvalkietis. Užsispyrimas paveldėtas, bet ne dėl žemaitiškos mamos prigimties“, – pastebėjo Seimo pirmininko žmona.
Paklausta apie nutrūkusius santykius su tėvu, I.Valinskienė atsakė tais pačiais žodžiais, kaip ir tėvas.
„Ne, jokių nuoskaudų nėra likę. Juk ne toks mažas vaikas aš buvau, kai tėvai išsiskyrė. Be tėvų augusiems galima tik palinkėti – gyvenimas yra visoks ir pykti už visokias jo grimasas yra neverta. Nereikia eikvoti energijos pykčiams ir smerkimams ar akmens užantyje laikymui giliai širdyje. Yra gražesnių dalykų, ir kiekvieno mūsų, ne tik tėvų šeimose gali įvykti visokių dalykų. Niekas nežino, kas mūsų laukia ateityje. Nenorėčiau, kad taip atsitikus mūsų šeimoje, mano vaikai pyktų ant savojo tėvo. Aš manau, kad tai negatyvas, kurio reikėtų vengti“, – dienraščiui teigė I.Valinskienė.
Ingos tėvas J.Kartavičius apie prieš daugelį metų nutrūkusį saitą su dukra taip pat kalbėjo santūriai, tačiau virpantis balsas leido suprasti, kad ši širdies žaizda nėra užgijusi.
„Daug kalbėti nebus gerai. Tokia proga reikia rašyti gražius dalykus. Išsisukinėti aš neturiu jokios prasmės. Geriau nutylėti šį kartą. Nebuvau aš viešas asmuo, tad baigiantis gyvenimui nenoriu juo būti. Nuoskaudos jokios neturiu, tiesiog taip susiklostė likimas, kad taip išėjo. Nieku gyvu neišsižadėjau dukros. Tik susidėliojo viskas nei šiaip, nei taip“, – retkarčiais atsidusdamas tyliu balsu kalbėjo vyras.
Nematė savo vaikaičių
I.Valinskienė atviravo, kad po tėvų skyrybų ji sugebėjo atsikratyti slogių prisiminimų.
„Vaikai turi tokią savybę augti. Jiems augant viskas susidėlioja savaime, kaip susidėliojo ir man. Galbūt vaikams ta nuoskauda pasireiškia nesąmoningai, tačiau aš pati to tikrai nesuvokiu. Bet galvoju, kad reikia platesnio požiūrio į gyvenimą vertinant tokius gyvenimiškus dalykus, kaip skyrybos, kaip mamų vienišumas. Mes su mama kažkaip ypatingai apie tai niekada ir nediskutavome, viskas savaime įvyko“, – tikino moteris.
Ingos tėvas J.Kartavičius apie iširusią šeimą kalbėjo ne tokiu savimi pasitikinčiu balsu.
„Auginau ir mylėjau, taip buvo. Bet tai vienąkart ėmė ir nutrūko. Nesiruošiu nieko kaltinti, ko gero, kalčiausias aš pats“, – neslėpė vyras.
Tėvo dienos Inga sakė ypatingai nešvęsianti, bet pagarbą tėvui visada stengiasi skiepyti savo vaikams.
„Daugelį metų jau negyvenu kartu su tėvu, tai, matyt, Tėvo diena mano gyvenime daug prasmės yra praradusi. Berniukai galbūt ir prisimena, tačiau ypatingų šventimų tą dieną niekada nebūdavo. Nors pasveikinti žodžiu visada galima“, – teigė I.Valinskienė.
Jos tėvas prasitarė save kaltinantis dėl neryžtingumo belstis į dukros širdį. „Jokio išdidumo, greičiau – uždarumas. Neįvertinimas savęs, o ne išdidumas trukdė“, – tikino žmogus.
Paklaustas, ar neskauda širdies, stebint dukros gyvenimą iš šalies, vyras prasitarė labai išgyvenantis.
„Oi, apie tai aš jau nieko nesakau, tyliu kukliai, dantis sukandęs. Niekam to nesakiau, pirmąkart tai dabar garsiai ištariau. Labai skauda. Po tiek metų praverti duris nėra lengva. Ką jūs gero galite parašyti, jei senelis nėra matęs anūkų“, – susikrimtęs širdį atvėrė vyras.
Kriminalisto bijojo visi
Garsaus Klaipėdos kriminalinės milicijos pulkininko sūnus Simonas Donskovas taip pat prisipažįsta su tėvu turėjęs sudėtingus santykius. Iš šeimos atsineštus kompleksus dėl kadaise tėvo neslepiamos paniekos atlikėjo darbui dainininkas tikina įveikęs tik laikui bėgant. Uostamiestyje garsaus kriminalisto Levo Donskovo pavardė daugeliui kėlė šiurpą.
„Jo bijojo visi, sučiuptas vagis sakydavo, kad nieko nėra baisiau, kaip papulti į Levo Donskovo rankas. Tačiau nusikalstamas pasaulis jį gerbė, todėl kad teisingas buvo. Iš jo aš paveldėjau pareigingumą ir pažado tesėjimą“, – pasakojo 60-metį švenčiantis atlikėjas.
Polinkį į muzikavimą S.Donskovas tikina paveldėjęs iš motinos.
„Mano brolis iš tėvo perėmė logišką dedukcinį mąstymą, o aš, menininko siela, atsigimiau į mamą. Tėvas sakydavo, kad žmogus bus tik iš mano brolio, iš manęs esą nesigaus nieko. Jo supratimu, muzikantai, padavėjai ir laisvo elgesio merginos buvo vienoje kategorijoje“, – pasakojo S.Donskovas.
Žinomas atlikėjas tikino, jog savo tėvu labai didžiavosi. Vyras atviravo, kad į tėvo gyvybę buvo kėsintasi tris kartus.
S.Donskovas pripažįsta, jog dar ir dabar savyje atpažįsta tėvo charakterio trupinius.
„Kai man sunkus koncertas, aš tris dienas su niekuo nekalbu. Tuomet šeima žino, kad man negalima po kojomis painiotis. Taip elgėsi ir mano tėvas. Jei koks sudėtingas nužudymas, namuose geriau skersai kelio jam nestoti“, – tikino dainininkas.
Plataus profilio meistras
Pats S.Donskovas atpažįsta savyje ir daugiau tėvo bruožų – abu vaikus auklėja taip pat griežtai.
„Gimtadienio išvakarėse medikai man liepia į gyvenimą žiūrėti filosofiškiau. Tačiau kaip artistui su menininko dūšia tai padaryti, niekas nepasako“, – prisipažino S.Donskovas.
27-erių sūnui ir 22-ejų dukrai S.Donskovas stengiasi būti jautrus tėvas.
„Kadangi esu plataus profilio meistras, tai sugebėjau padaryti ir berniuką, ir mergaitę. Jei kam nors dėl tam tikrų dalykų yra klausimų, prašom kreiptis, pagelbėsiu, kuo galėsiu. Pavyzdžiui, patarimu, kaip susilaukti berniukų“, – tuoj pat rimtą pašnekesį juokais paverčia atlikėjas.
Neseniai S.Donskovo dukra nustebino tėvą pasukdama jo pėdomis. Dainininkas tikina, kad dukra sceną pasirinko slapčia nuo tėvo.
„Kartais susimąstau, kokia linkme vaikus auklėti. Pagal dešimt Dievo įsakymų aš išauklėsiu dorus žmones, tačiau ar jie sugebės išgyventi kapitalistiniame ir nuožmiame pasaulyje, nesu tikras. Ar tikrai žmogus žmogui draugas? Ar jie neužaugs per daug naivūs? Aš pats nesugyvenu su laukiniu kapitalizmu. Mano sūnus, išžagintas banko paskolos, išmovė uždarbiauti į Airiją“, – liūdnai apie ilgesį kalbėjo dainininkas.
Paveldėto aktyvumo žmogus
Penkerius metus Europos Parlamente dirbęs ir atgal į Klaipėdą sugrįžęs Eugenijus Gentvilas taip pat retai sulaukia užsienyje besimokančių vaikų viešnagių.
Politikas tikina, kad iš savo tėvo paveldėjo pagrindines būdo savybes – aktyvumą ir visuomeniškumą.
„Viena pagrindinė savybė – bendravimas su žmogumi. Tai gelbsti mūsų šeimos tarpusavio santykiuose. Tai tikrai iš tėvo. Jis – aktyvus žmogus. Dabar jau 91-erių, o vis tiek nerimsta, yra parašęs devynias knygas“, – apie tėvą kalbėjo E.Gentvilas.
Baisogaloje gyvenantis Stasys Gentvilas, pasak sūnaus, nebuvo lengvo charakterio, tačiau padoraus gyvenimo vertybes sugebėjo įskiepyti gausiai savo šeimai.
„Pats tėvas kilęs iš labai komplikuotos šeimos – jo mama liko našle su keliais vaikais, vėliau ištekėjo antrąkart už Gentvilo. Gimė dar du berniukai, vienas jų – mano tėvas. Gimdydama tėvo brolį ji mirė. Kai našliu tapęs senelis vedė antrąkart, tėvui tuomet buvo dveji. Jis – iš didelės šeimos, tačiau tikrą brolį turėjo tik vieną, kuris jau miręs“, – pasakojo E.Gentvilas.
Pats Stasys Gentvilas su žmona susilaukė keturių vaikų, o šiemet su žmona švęs deimantines vestuves. Pora kartu jau 60 metų.
„Tėvui buvo 42-eji, kai gimiau. Tai karas nulėmė. Buvau jauniausias, dar turiu brolį ir dvi seseris. Šeimoje išliko labai geri santykiai“, – sakė E.Gentvilas.
Tačiau klaipėdietis pripažįsta, kad didelis metų skirtumas su tėvu nebuvo lengvai įveikiamas.
„Labai jau didelis skirtumas tarp mūsų kartų, tačiau mano tėvas buvo geras žmogus. Negėrė ir nerūkė. Sveikata rūpinosi, tikrai daugiau nei aš. Mano vaikai mane bara, kad niekaip nemetu rūkyti. O jis niekada nerūkė“, – atviravo politikas.
"Tu – jo duktė?"
Pats E.Gentvilas apie savo vaikus kalba su šiluma. Klaipėdietis tikina, kad iš anksto žinojo, kaip auklės savo vaikus.
„Aš žinojau, kaip negalima auginti vaikų. O saviškius auginau kaip mokėjau, tačiau džiaugiuosi, kad su vaikais turiu ypač artimą ryšį. Stengiausi auklėti juos sąžiningais. Neleidau dangstytis kito vardu, net ir tėvo. Jie jau buvo paaugliai, kai tapau žinomu žmogumi. Maniškiai kaip tik turėjo kompleksą, kad yra Gentvilo vaikai. Dukra, kuri studijuoja veterinariją Kaune, kurso draugams niekada nesigyrė, kad yra europarlamentaro dukra. Draugai, išvydę televizijos laidos anonsą, jos paklausė, ar tikrai ji to E.Gentvilo duktė. Vaikai niekada tuo tuščiai nesigirdavo“, – pastebėjo vyras.
E.Gentvilas tikina, jog maži metų skirtumai tarp vaikų palengvina tarpusavio ryšį.
„Mūsų šeimą vienija kelionės ir bendri pomėgiai. Tiesa, kūrybiškumas ir polėkis taip pat jungia, – mano sūnus šią minutę kažkur Kosove ar Makedonijoje keliauja. Jis išvyko į turnė – savaitė Vengrijoje, savaitė Transilvanijoje, Rumunijoje, o dabar Balkanų šalyse. Tad net nelabai žinau, kur jis. Pernai septynias savaites keliavo po Lotynų Ameriką. Tik spėja susitaupyti pinigų ir išsiruošia į kelionę. Džiugu, kad keliauja profesionaliai – dykumos, džiunglės, ugnikalniai, fiordai. Tokį polėkį vaikai paveldėjo, matyt, iš manęs“, – pasakojo E.Gentvilas.
Protestas – raudoni plaukai
E.Gentvilo sūnui Simonui – 24-eri, dukrai Rūtai – 22-eji, Rasai – 20 metų. Sociologiją Norvegijoje baigęs Simonas šiuo metu studijuoja urbanistiką Vienoje. Rūta Švedijoje kremta politikos ir ekonomikos mokslus. Jaunėlė Rasa mokosi Veterinarijos akademijoje Kaune.
Trys Eugenijaus ir Aušros Gentvilų vaikai nesibijo tėvui duoti pylos, jei, jų manymu, šis to nusipelno.
„Bara dėl rūkymo, dėl apsirengimo. Sūnus nuperka marškinius sakydamas, kad apsirengčiau padoriai. Parvežė lamos megztinį: „Bus tau šaltais vakarais terasoje“. Kartais pagalvoju,jog per mažai dėmesio skiriu vaikų gyvenimo problemoms, o jie nei mano, nei mamos problemų niekuomet nepamiršta“, – kalbėjo E.Gentvilas.
Retai iš visų pasaulio kraštų susibėganti Gentvilų šeimyna bent kelis kartus per metus skiria šeimai dėmesio.
„Būna, kad į vieną pasaulio šalį suskrendame iš atskirų vietų. Šias Velykas sutikome Italijoje. Vaikai laisvai kalba daugybe kalbų ir surengiame sau kokią nors ekskursiją. Susibėgame visa šeima trims keturioms dienoms, kaip kompensacijai už fizinio bendravimo trūkumą. Kai vaikai buvo paaugliai, laiko su jais bendrauti katastrofiškai trūko“, – prisiminė E.Gentvilas.
Politikas sakė, kad namuose krizių nebuvo išvengta, tačiau baisių protestų ir bėgimo iš namų nebuvo.
„Sūnus protesto vardan raudonai nusidažė plaukus, parėjo ir laukia, ką tėvas pasakys. Man beliko pagirti: „Žinai, sūnau, visai tau tinka“. Gali moralizuoti, tačiau ką pasieksi“, – teigė E.Gentvilas.
Politikas baiminasi, kad jo vaikų laukia nelengvas kelias, nes, kokių aukštumų jie bepasiektų, jų vardas bus siejamas su tėvo pavarde.
„Aš jiems galėjau duoti tik gerus genus ir kryptį, paskatinimą mokytis, bet gyvenimo už juos aš nenugyvensiu“, – tvirtino E.Gentvilas.
Žino, kas yra diržas
Klaipėdoje gyvenantiems tėvams nuolatiniais skandalais bemieges naktis dovanojanti dainininkė Nijolė Pareigytė apie savo tėvą Viktorą Pareigį kalba su pasididžiavimu, nors pripažįsta, kad vaikystėje ne kartą teko ragauti tėvo diržo. Vis dėlto liftininku dirbantis Viktoras ir medicinos sesuo Aldona Pareigiai nuolatinę šou pasaulio skandalų heroję Nijolę palaiko besąlygiškai.
„Iš manęs nieko nebūtų buvę, jei ne tėvas. Jis mane augino kaip berniuką. Kai buvo trylika metų, mes su juo motociklu važinėjomės, pakeliui į kaimą leisdavo ir mašiną pavairuoti. Už tai, kad esu tokia stipri, reikia dėkoti tėvui“, – teigė dainininkė.
Nijolė prisipažįsta, jog ji yra tikra tėvelio dukrelė. Brolis Tomas esą labiau charakteriu panašus į mamą, o Nijolė perėmė tėvo būdą.
„Mes tiek panašūs, kad net turime vienodus apgamus ant kojos. Mama į viską reaguoja emocingai, o tėtis – tvirtas ir santūrus. Jis į viską žiūri logiškai. Tai iš tikrųjų labai didelė parama. Kiti paklaustų: "Ir kas tokią dukrą kaip aš gali ištverti?" Galiu tvirtai pasakyti, kad mano tėtis – geriausias pasaulyje. Daugeliu atvejų jis yra parėmęs tvirtu savo pečiu“, – tvirtino grupės „69 danguje“ atlikėja.
Išmoko netikėti gandais
Sklandančius gandus, kad esą ji augo turtingoje šeimoje, Nijolė išsklaido akimirksniu.
„Mūsų šeimoje pinigas buvo taupomas. Nieko mums netrūko, tačiau mes žinojome lito vertę. Būdavo, į sodą savaitgaliais važiuodavome kaip į baudžiavą. Pasakyta buvo, kiek nuravėti lysvių tądien reikės, tik tuomet galėsime su broliu eiti maudytis. Sode visus vyriškus darbus dariau“, – prisiminė N.Pareigytė.
Mergina prisipažįsta, kad įsiveldama į skandalus ar dėl sklandančių įvairių apkalbų tėvams ne kartą skaudino širdį.
„Gandais jie jau išmoko netikėti. Tačiau tėvelis niekada nepriekaištavo dėl per daug atviro mano įvaizdžio. Santykiai ypač pasikeitė, kai išvažiavau į Vilnių. Pirmais metais lydėdamas mane į traukinių stotį, tėvas ne kartą atsisveikindamas braukė ašarą. Kiek naktų prakalbėta telefonu pasiilgus. Tokių dalykų užmiršti negalima“, – susijaudinusi kalbėjo N.Pareigytė.
Naujausi komentarai