Mėgino apsupti slidinėtojus

Tai, kad miško žvėrys kuriasi vis arčiau žmonių, nestebina nei gamtininkų, nei medžiotojų.

Endriejavo medžiotojas Audrius Varnelis pasakojo, kad anksčiau kur kas rečiau tekdavo išvysti vilkų pėdsakus, o po šios žiemos nespėja jų skaičiuoti.

„Anksčiau pavieniai vilkai pasirodydavo. Dabar jau tiesiog gaujomis gyvena. Aplink Endriejavą tokių miškų masyvų net nėra, o apie vilkų padarytą žalą nuolat girdime“, – tikino medžiotojas.

Vienai klaipėdiečių šeimai šios žiemos pramogos netoli Endriejavo įsiminė ilgam. Karantino išvarginta šeima susiruošė paslidinėti, tačiau pamiške keliaujančius žmones netikėtai ėmė supti vilkų būrys.

„Dienos metu žmonės sutiko aštuonis vilkus. Atvažiavo bičiuliai paslidinėti ir netikėtai teko skuosti į automobilį. Niekam nėra malonus toks susitikimas“, – apie incidentą pasakojo A.Varnelis.

Miško žvėrys drąsos įgavo, pasak A.Varnelio, būtent dėl karantino ribojimų.

„Dėl jų nevyko medžioklės su varovais. Paskui dar įsigaliojo judėjimo ribojimai. Mūsų būrelio dauguma narių yra iš Klaipėdos. Kadangi drausta judėti tarp savivaldybių, medžiotojai kojos nekėlė į miškus. Buvo geros sąlygos daugintis visiems miško žvėrims. Turėsime bangą ir smarkų pagausėjimą“, – įžvelgė A.Varnelis.

Stebėjimai: medžiotojai fiksuoja lūšių populiacijos pagausėjimą. Vaizdo kameros nufilmavo ne tik lūšies puotą miško šėrykloje, bet ir kaip keturi šie gyvūnai šeimininkavo privačios sodybos kieme. (biomon.lt nuotr.)

Medžiotojas spėjo, kad netrukus nepasitenkinimą ims reikšti ūkininkai.

„Vilkai pjaus gyvulius, ir stirnos po pasėlius braidys. Stirnų ypač daug po šios žiemos. Pats matau laukuose po 20–30 stirnų“, – pasakojo A.Varnelis.

Pėdsakai – piliakalnyje

Vilkų pėdas praėjusį savaitgalį fiksavęs veiviržėniškis Vytautas pasakojo, kad plėšrūno pėdsakus aptiko vos už 200 metrų nuo gyvenamųjų namų.

„Kitapus upės, prie Veiviržėnų piliakalnio, ne pirmą kartą matau vilko pėdas. Jaunystėje šioje vietoje akis į akį teko susitikti su vilku“, – prisiminė veiviržėniškis.

Šalia Veiviržėnų šį vasarį medžiotojų būrelio nariai taip pat fiksavo susitikimą su vilku. Naktį girdėdami šunų lojimą, vyrai nusprendė pasižiūrėti, kas vyksta kieme. Iš tamsos į žmogų žvelgė žybsinčios akys.

„Nebestebina. Kolegos buvo kameras pastatę šernų šėrykloje. Atėjo šeši vilkai ir tiesiai po kamera papjovė stirną. Kai pastebime, kad nuo šėryklų pradingsta šernai, jau tuomet žinome – pasirodė vilkai“, – pasakojo A.Varnelis.

Ribojimai: šią žiemą medžiotojai dėl karantino nosies nekišo į miškus. Tuo naudojosi žvėrys – laukiama visų rūšių populiacijos augimo. (Asmeninio archyvo nuotr.)

A.Varnelis prisiminė ir kitą atvejį, kai vilkai visą būrį medžiotojų apmovė it mažus vaikus.

„Prašė ūkininkas pagalbos. Tykojome iki nakties vilkų prie aptvaro. Nesulaukę, išėjome namo. Kai tik mes išėjome, vilkai papjovė veršį. Vilkas – labai gudrus, iš toli jis užuodžia žmogų, niekaip jo nepaimsi, nebent atsitiktinai pasiseks“, – kalbėjo medžiotojas.

Praėjusią savaitę taip pat pranešta, kad Judrėnų seniūnijoje vilkas papjovė tris veršelius.

Miškuose – lūšių gausa

Klaipėdos rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Algirdas Skuodas tikino, kad karantino nulemta tyla miškuose šią žiemą buvo palanki žvėrims.

Manau, kad ateityje lūšys bus didesnė bėda. Jei joms ims stigti maisto, jos adaptuosis ir trauks į sodybų pusę.

„Žvėrių daugėja. Tą byloja gyvūnų pėdsakai. Raginame visus kuo uoliau apie pastebėtus plėšrūnų pėdsakus pranešti specialiai tam įkurtame tinklalapyje „biomon.lt“. Tik tuomet bus aišku, kiek ir kokių žvėrių turime pajūrio krašte. Tenka girdėti apie vilkų padaromą žalą, net šuniukus iš kiemo nuo grandinės nusitempia į mišką. Tačiau didžiausia grėsmė – afrikinis maras, dėl jo sumažėjo šernų populiacija. O vilkų pagrindinis maistas – šernai. Kai vilkams ima trūkti maisto, jie trauks arčiau gyvenamųjų sodybų“, – apie situaciją kalbėjo medžiotojų draugijos pirmininkas.

Vilkai – ne vieninteliai pajūrio krašto plėšrūnai. Stirnas miškuose pjauna ir lūšys.

„Būtent lūšių dabar itin padaugėjo. Taip, jų pėdsakų jau galima aptikti prie pat gyvenviečių ar kaimų. Pats užfiksavau prie Lapių kaimo didelę lūšį, kuri dienos metu, saulei šviečiant, pėdino puotauti. Lūšis – saugomas žvėris. Manau, ateityje lūšys bus didesnė bėda. Jei joms ims stigti maisto, adaptuosis ir trauks į sodybų pusę“, – prognozavo A.Skuodas.

Medžiotojai tikino, kad dar prieš kelerius metus buvo sensacija pastebėti lūšį, o dabar šie gyvūnai jaučiasi bebaimiai.

Vieną susitikimą su lūšimi plėšrių gyvūnų registracijos tinklalapyje aprašę gyventojai atkreipė dėmesį, kad sutikta ji elgėsi it tikra girios šeimininkė.

„Ėjo skersai kelio, iš pievos į miško pusę. Mes važiavome mašina. Per stebėjimo laiką prie jos privažiavome 30 metrų atstumu. Po to ji ramiai nuėjo į mišką. Lūšį stebėjome 10–15 minučių. Panašu, žymėjosi teritoriją, gulinėjo, uostinėjosi, pažiūrėdavo į mus, vėl užsiimdavo savais reikalais. Nepanašu, kad mūsų labai išsigando, taip pat ir nepanašu, kad būtų buvusi sužeista ar ligota“, – pasakojo lūšį miško kelyje sutikę gyventojai.

Pėdsakas: miške netoli Klaipėdos užfiksuotas žvėries pėdos įspaudas – įspūdingo dydžio. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Žmonėms net kilo minčių, kad žvėris galėjo būti užaugintas žmonių.

Pasirodo, tokios fiksacijos – ne naujiena. Lūšys ima karaliauti netoli Gargždų esančiame Minijos slėnyje.

„Visi Lapiai ir Utriai klausėsi lūšių rujos metu skleidžiamų garsų. Miškas skambėjo nuo kniaukimo. Mes kruopščiai registruojame žvėrių fiksacijas, bet aš garantuoju, kad lūšių pilna aplinkiniuose miškuose“, – tikino A.Skuodas.

Vis tiek geriau už šakalą?

Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis tikino taip pat stebėjęs Minijos senslėnyje lūšių pėdsakus.

„Ten gyvena lūšis su dviem lūšiukais. Mikoliškių miškas, Utriai, Lapiai, Žvelsėnai – visa tai lūšių iš Reiskių tyro medžioklės plotai. Šiame tyre ne tik lūšių, bet ir vilkų pilna. Jiems Minija – ne kliūtis. Iki pat Rūdaičių gali nupėdinti. Reiskių tyras – gyvosios gamtos perlas, žvėrims tai auksinė vieta. Tačiau žvėrys migruoja, jie gali pasiekti ir Rietavo miškus, bet ilgam šalia žmonių jie neapsistoja. Žvėrys nemėgsta trikdymo“, – kalbėjo biologas.

E.Paplauskis tikino, kad vilkų populiacija nėra itin gausi.

„Jai plisti trukdo maisto ir miškų masyvų trūkumas. Vilkai visada bus ant išgyvenimo ribos. Gal ir nepelnytai jie peikiami. Bet geriau jau vilkas nei šakalas. Tai laimė, kad mes turime vilkų. Tik vilkas šakalui yra natūralus priešas. Todėl vilkas yra būtinybė gamtoje“, – akcentavo E.Paplauskis.

Smiltynėje – plėšrūno žymė

Pamaryje pirmąjį šakalą užfiksavo ornitologas Vytautas Eigirdas, 2018-aisiais išvydęs plėšrūną, pėdinantį per Kuršių marių ledą iš Kaliningrado srities.

Gamtininkams ši žinia sukėlė paniką, nes šio gyvūno Nemuno deltos regioniniame parke niekas nepageidauja.

O štai kitapus marių, Smiltynės miškuose, taip pat fiksuojami lūšies pėdsakai.

Pernai rugpjūtį gamtininkai miške, visai netoli Naujosios perkėlos, aptiko lūšies paliktų ekskrementų. Tad gali būti, kad klaipėdiečiai, traukdami į Smiltynės pliažus, vieną dieną akis į akį susitiks su lūšimi.

„Lūšis suaugusio žmogaus nepuls. Bet mažo vaiko aš vieno nepalikčiau. Gyvūnai „sukonstruoti“ paprastai – jie mato auką ir puola. O medžioja tai, kas juda. Neduočiau garantijos, kad vaiko nepuls“, – perspėjo E.Paplauskis.

Šią žiemą atlaisvėjus karantinui daugybė žmonių puolė slidinėti nuo Utrių kalno. Kiek toliau nuo suaugusiųjų buvo įkurta ir mažųjų slidinėjimo trasa. E.Paplauskis ramino, kad žmonių sambūryje jokių žvėrių baimintis nereikia.

Per sieną traukia lokiai

Žvėrių pilni miškai ir Latvijos pasienyje, Skuodo ar Darbėnų seniūnijose. Vilkų pėdų medžiotojai fiksuoja ir prie pat Laukžemės, Lenkimų apylinkėse.

„Latvijoje ir meškų yra. Jei Skuode pasirodytų meška, nebūtų stebuklas“, – tikino E.Paplauskis.

Šiais metais rudasis lokys fiksuotas balandžio 4-ąją Biržų rajone. Prie medžiotojų kameromis stebimos žvėrių šėryklos jaunas žvėris pasirodė apie 21 val. Sušveitęs kukurūzus šėrykloje, lokys ėmė elgtis lyg vaikas. Kurį laiką žvėris buvo apsikabinęs šėryklą, o vėliau prisiėdęs iki soties ėmė gulinėti.

Pernai lokys pastebėtas atklydęs iki pat Raseinių rajono. Lapkričio pabaigoje lokio pėdsakai fiksuoti Šiluvos pušyne. Dar vienos pėdos aptiktos gruodžio pradžioje.

„Meškų nebijočiau, neturės jos kur čia gyventi. Tačiau vilkas ir lūšis tikslingiau atrenka, kam gyventi, o kam mirti“, – reziumavo E.Paplauskis.