Niekada jokioms partijoms nepriklausęs 73 metų klaipėdietis Stasys Žygelis atgimimo laikais stengdavosi atsirasti karščiausiuose taškuose, jo nebaugino nei tankai nei kareiviai. Tačiau pačiame Garliavos įvykių centre atsidūręs vyras teigė, kad čia jam buvo baisiau nei sausio 13-ąją.

Kulkų nepabūgo

Įsilingavus aistroms dėl Drąsiaus Kedžio dukros paėmimo iš globėjos namų S.Žygelis per televiziją išgirdo kalbantį garbų teisininką, kuris minėjo, jog imant mergaitę bus naudojami ginklai.

„Tie žodžiai man buvo pagrindinis postūmis važiuoti į Kauną. Mane tokie gąsdinimai veikia priešingai. Norėjau įsitikinti, ar tikrai šalies jėgos struktūros gali smurtauti prieš taikius savo šalies piliečius. Garliavoje netoli įvykių epicentro apsistojau pas giminaičius. Ten gyvenau savaitę“, – pasakojo klaipėdietis.

S.Žygelis tvirtino, kad prie Kedžių namų budėję žmonės ramybe ir geranoriškumu jam priminė Tailando gyventojus tajus.

Šioje šalyje Klaipėdos gyventojas paprastai praleidžia didesniąją metų dalį.

„Žmonės buvo labai geranoriški, nuoširdūs. Niekas negirtavo. Kartą kažkoks pro šalį ėjęs neblaivus vyras užklydo, tai budėjusieji greitai jį palydėjo toliau. Dar vienas dalykas mane nustebino – trys ketvirtadaliai žmonių ten buvo iki 40 metų, o pusė jų – jaunesni nei trisdešimties. Todėl neteisūs yra tie, kurie sako, kad prie Kedžių namų susirinko minia senukų ir girtuoklių“, – pastebėjimais dalijosi S.Žygelis.

Šturmo dieną prie apsuptų namų jis sutiko dvylika klaipėdiečių.

Savi puolė savus

Apie planuojamą vaiko paėmimo operaciją tapo žinoma išvakarėse, todėl klaipėdietis jau pusę šeštos ryto buvo prie Venckų namo.

Netrukus policininkai pradėjo blokuoti Garliavos gatves. S.Žygelis įsitikinęs, kad būtent dėl šios priežasties tądien vietos mokykloje nevyko pamokos.

Prie namo buvo apie pusšimtis žmonių. Jie sustojo prie pastato durų, apsigaubė Lietuvos trispalve, kažkuris iškėlė ir šventą paveikslą.

„Per garsiakalbius nuolat skambėjo gąsdinantys pranešimai, kad bus panaudotos dujos, akustinės patrankos, guminės kulkos ir tarnybiniai šunys. Man tai labai priminė Sausio įvykius. Skirtumas tik tas, kad kalbėjo lietuviškai, – atviravo vyras. – Aš iki šiol negaliu suprasti, kaip tai gali būti, kad XXI amžiuje Europos viduryje iki dantų ginkluoti pareigūnai smurtauja prieš taikius savo šalies piliečius? Mačiau ir filmavau, kaip tąsė jaunas merginas ant žemės, kaip vilko vyrą, valstybės vėliavą mindė lyg skudurą. Čia tikrai savi puolė savus.“

Policininko akyse – ašaros

Įvykių liudininkai įsitikinę, kad operacijoje dalyvavo iš Vilniaus atvežti pareigūnai.

Kauniečiai buvo išrikiuoti atokiau, ne vienas jų, sulaukęs žmonių priekaištų, tikino negalį nepaklusti, nes už tai jiems gresia sankcijos.

Klaipėdietis tikino įvykių kulminacijos metu matęs ašarojančius policininkus, bet tai buvo ne tie, kurie veržėsi į namą ir saugojo mergaitę išnešančią moterį.

„Šiurpu buvo matyti jaunas merginas, klūpančias, apsipylusias ašaromis ir besimeldžiančias. Atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Mes visi spėjome pamilti tą mergaitę. Ji bendravo su mumis, buvo miela, smalsi ir tikrai nepriminė užguito ar kažkaip artimųjų įkalbėto elgtis pagal kažkokius nurodymus vaiko. Akyse stovi vaizdas, kai mergaitė žmonių prašė jos nepalikti ir vis kartojo, kad galbūt tie siaubūnai nebeatvažiuos. Šiurpiausia buvo matyti, kaip ją rėkiančią lyg daiktą nešė į automobilį. Po to į kiemą išėjo Neringos Venckienės sūnus. Berniukas visas drebėjo ir verkdamas sakė, kad sesutę išsinešė. Mergaitės močiutę iš namų nešė keturiese. Tai buvo siaubinga nepagarba pagyvenusiai moteriai. Ji buvo basa, rūbai suvelti, pilvas apnuogintas“, – šiurpius vaizdus prisiminė S.Žygelis.

Po šturmo dar apie valandą policija neleido artintis prie Kedžių namo.

Tie, kuriuos išvežė, į Klonio gatvę grįžo tik po pietų.

Vienas jų – klaipėdietis Vaclovas Stončius. Jo automobilyje buvo likęs užrakintas šuniukas. Kol šeimininkas grįžo, vienas paliktas augintinis drebėjo mašinos viduje.

Kas drįso trypti trispalvę?

Po praėjusios savaitės įvykių Garliavoje visoje Lietuvoje kilo didžiulė protestų banga.

Didžiuosiuose miestuose vyko protesto mitingai. Jų dalyviai bylojo ne tik apie D.Kedžio dukros atžvilgiu įvykdytą neteisybę.

Vis garsiau pasigirsta nepasitenkinimo visomis gyvenimo Lietuvoje neteisybėmis balsai.

Vienas aktyviausių Sąjūdžio judėjimo Klaipėdoje kūrėjų Dionyzas Varkalis neturi nuostatos, kuri pusė teisi pedofilijos byloje, bet praėjusios savaitės įvykius Garliavoje vertina labai kategoriškai.

„Kodėl reikėjo taip supriešinti tautą, kad niekas nepamils nei Prezidentės, nei tų žmonių, kurie davė įsakymus pareigūnams? Afganistane mūsų vyrų mažiau, nei buvo pasiųsta prieš saujelę taikių lietuvių Garliavoje. Kas drįso trypti trispalvę? Tai tautos paniekinimas. Tai, kas atsitiko praėjusią savaitę, tapo paskutiniu lašu daugybės Lietuvos žmonių kantrybės taurėje. Kad ir kurią pusę palaiko, kiekvienas supranta, kad tai buvo nenormali situacija. Tokio elgesio Lietuvoje negali būti. Tai žmonių ir tautos paniekinimas. Nėra teisingumo, o teisėsauga tarnauja ne žmonėms“, – aiškino protesto mitingų proveržį D.Varkalis.

Aktyvus sąjūdietis lenkia pirštus vardydamas kerojančias šalyje negeroves ir lygina du dešimtmečius išgyvenusią tarpukario Lietuvą su dabartine.

Per trumpą laiką tarp dviejų pasaulinių karų Lietuva ne tik sugebėjo sukurti ekonomiškai stiprią valstybę, bet ir išugdyti patriotų kartą, kuriai Tėvynė buvo didžiausia vertybė ir pasididžiavimas. Dirbtinai nutraukus valstybės egzistavimą Lietuva neturėjo skolų.

Įžvelgė valstybės pabaigą

„Kiekviena diena artina valstybę prie kracho. Garliava tik paaštrino situaciją. Žmonės užguiti ir įbauginti. Tie, kurie dar turi jėgų, bėga iš šalies, kaip iš beprotnamio. Dabar net žodžiu išreikšti nepasitenkinimą bijoma. Šalyje – visiška anarchija, valstybė nebevaldoma. Kad ir ką parašytum aukščiausiems valstybės vadovams, atsakymas bus šabloniškas: perduota komitetui arba komisijai. O paskui išvados nugula į stalčius, – dalijosi patirtimi negerovėms neabejingas klaipėdietis. – Amerikoje prezidentas, gavęs 70 laiškų, kuriuose kalbama apie problemą, imasi ją spręsti. Lietuvoje į gatves išeina tūkstančiai žmonių pareikšti savo nuomonės, bet ji niekam neįdomi. Man tie banditai baltais marškiniais baisesni už “daktarus„ ir gaidjurgius už grotų. Šitie – švarūs ir glotnūs, nežino, kaip mes gyvename, ir tik pelnosi iš mūsų.“

D.Varkalis stebėjosi, kaip čia yra, jog darbštūs lietuviai gauna pinigų už tai, kad nedirbtų. O tiems, kurie dirba, neužtenka algos mokesčiams sumokėti.

Kodėl kitose šalyse už tokį pat darbą atlyginimo gana ne tik išgyventi, bet ir mėgautis malonumais?

Kodėl mūsų žemėje esanti nafta priklauso lenkams, mūsų laukuose auginami javai – vokiečiams, o kiaulės – danams?

Neabejingas Tėvynės likimui vyras skaičiuoja valstybės pasiskolintus pinigus ir svarsto, kas ir kada grąžins šią skolą.

„Kur pažiūrėsi, ten – netvarka ir chaosas. Valstybėje pusantro šimto kontroliuojančių įstaigų, o tvarkos vis tiek nėra. Milijardus švaisto, ir niekas už tai neatsakingas. Partiniai dvidešimt metų sėdi Seime. Tai yra tas pats, kas belangėje. Gal todėl ir nesupranta, kas vyksta šalyje? Blogio kaltininkas – liberalus požiūris į valstybės valdymą“, – negailėjo karčių žodžių D.Varkalis.

Stebėdamasis lietuvių susikaustymu, baime protestuoti ir reikalauti, kad valdžia dirbtų žmonėms, Sąjūdžio aktyvistas įsitikinęs, kad tik nušlavę senąsias partijas lietuviai sugebėtų išgelbėti šalį iš žlugdančio sąstingio.