Niekada nesakyk niekada. Šio posakio prasmė klaipėdietei Vilijai Prižgintienei žinoma ne iš vadovėlių, o asmeninės patirties.
Ketvirtį amžiaus pedagoge dirbanti, o šešerius pastaruosius metus ir uostamiesčio "Ąžuolyno" gimnazijai vadovaujanti moteris prisipažino, jog tapti mokytoja svajos aplankydavo nebent labai tolimoje vaikystėje. Nepaisant to, ne visada šventiniais rožių žiedais klotas profesinis kelias neleido nė minutę gailėtis savo pasirinkimo.
V.Prižgintienei norisi tikėti, kad ne tik jai, bet ir visiems gimnazijoje dirbantiems kolegoms į darbą nereikia eiti tarsi į katorgą. Galbūt todėl po vasaros atostogų į rugsėjo 1-osios šventę renkasi savo mokyklos išsiilgę gimnazistai, o ekspertai pripažįsta, jog "Ąžuolyno" gimnazija uostamiestyje – stipriausia.
Laikinai tapo nuolatos
– Kokiomis nuotaikomis šiemet pasitikote rugsėjo 1-ąją?
– Nuotaikos iš esmės geros, nesvarbu, kad yra daug nežinomybės dėl bendros valstybės situacijos. Visais kitais aspektais esame nusiteikę neblogai – turime ir ką mokyti, ir kas mokys. Aišku, situacija tokia, kad uždarbis mažės, bet reikia su tuo susitaikyti. Tačiau ir tai ne pats svarbiausias dalykas, jei į darbą keliesi ne kaip į katorgą.
– Kiek metų dirbate šioje srityje?
– Nuo pat studijų baigimo – kitąmet bus jau 25-eri. Nors pati esu baigusi ne pedagoginę mokyklą, o Vilniaus universitetą. Tad tikrai negalėčiau pasakyti, kad į darbą einu kaip į katorgą.
– Pagal išsilavinimą esate chemikė. Kodėl pasukote būtent į mokyklą?
– Esu baigusi biochemijos specialybę. Tuo metu, kai grįžau į gimtąją Klaipėdą, pagal savo specializaciją galėjau dirbti medicinos srityje laborante. Tiesiog taip jau susiklostė, kad atėjau į mokyklą. Iš pradžių sau sakiau, kad laikinai, trejiems metams, o po to jie užsitęsė iki pat šios dienos. Tačiau savo sprendimo niekada nesigailėjau.
Gal profesijos parinkimą iš dalies lėmė ir šeima. Abu mano tėvai pedagogai. Tiesiog nebuvo baimės jausmo, nes aš šį darbą žinojau iš vidaus.
Būdama sąmoningo amžiaus, visada sakydavau, jog mokytoja nebūsiu. Nors mama juokėsi, kad vaikystėje ir mokyklas žaisdavau, ir šiek tiek kitaip kalbėdavau.
Tėvai manęs nevertė studijuoti nei chemijos, nei pedagogikos – mūsų šeimoje buvo demokratija, mes patys galėjome priimti sprendimus. Studijas rinkausi pagal tai, kas man sekėsi. Tam turėjo įtakos ir mano chemijos mokytoja – buvusi M.Mažvydo mokyklos pedagogė Eugenija Jakubauskienė. Šis dalykas man patiko, dalyvaudavau šalies olimpiadose.
Autoritetas – tėvas
– Jūsų tėtis Bronislovas Lileikis – garsus pedagogas, ilgametis Klaipėdos švietimo skyriaus vadovas. Kokį jį prisimenate jūs?
– Kaip labai šiltą žmogų, puikų tėvą, labai demokratišką, ramų, kantrų ir išlaikytą. Net į sunkius paauglystės momentus, kai norisi maištauti, purkštauti ir keisti tvarką, visada būdavo žiūrima labai ramiai, be stresų. Tėtį pirmiausia prisimenu kaip draugą. Matyt, turiu panašių charakterio bruožų, nes mes visada rasdavome bendros kalbos, mėgdavome kartu leisti laiką.
Kai buvę tėčio kolegos papasakoja apie truputį kitokią jo pusę, koks jis buvo vadovas – kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad tai yra sektinas pavyzdys ir man didelis autoritetas.
– Ar jūsų atžalos taip pat tęsia profesinę dinastiją?
– Nė vienas iš mano vaikų kol kas neplanuoja dirbti pedagoginio darbo. Bet niekada nesakyk niekada, negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas. Dukra baiginėja magistrantūrą Vilniuje, studijuoja teisę, tai jau ryškiai neįsipaišo į pedagoginį profilį. Sūnus, pasiblaškęs po pasaulį, dabar įstojo į Kūno kultūros akademiją, į sporto ir turizmo vadybą. Abu vaikai jau suaugę, savarankiški, pakėlę sparnus. Bet mama – dar ne močiutė.
– Jau norėtųsi?
– Kai matai koleges, kurios turi anūkų, kaip jos džiaugiasi, kaip gražiai tas gyvenimo ratas sukasi, kartais pagalvoji, jog gal jau būtų visai nieko ir savų anūkų susilaukti. Juo labiau kad aš myliu vaikus, randu kalbą ir su mažesniais, ir su didesniais.
Nepataisoma optimistė
– Nejaugi "Ąžuolyno" gimnazistai niekada nesibaimina užsukti į direktorės kabinetą?
– Tikrai ne. Ateina drąsiai. Man atrodo, kad nesu iš tų vadovų, kurių vaikai bijotų. Tiesiog reikia juos priimti tokius, kokie jie yra. Stengtis ne diktuoti vaikui, ne primesti savo valią, o patarti ir padėti. Kartais net įsijausti į jo emocijas, būseną, nuotaikas. Dirbant su vaikais, mažiausiai reikia diktatūros. Bet vėlgi būtų negerai, jei mes visą laiką nuolaidžiautume. Turi būti bendradarbiavimas, ir jis turi būti geranoriškas. Žinoma, negaliu sakyti, kad su visais visada pavyksta rasti bendrą kalbą.
– Kas jus pačią palaiko sunkiais gyvenimo momentais?
– Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad esu nepataisoma optimistė. Laikausi nuostatos, jog jei pagalbos reikia, ją galima rasti. Kas ją suteikia? Kartais kolegos, kartais vaikai, kiti artimieji, draugai. Yra puikių žmonių, su kuriais tenka bendrauti, ir to palaikymo netrūksta.
– Turbūt reta šeimų, kuriose vyro ir žmonos skyrybos netaptų skaudžiu išgyvenimu tiek porai, tiek vaikams. Likimas ir jums nepagailėjo šio išbandymo...
– Prabėgo daugiau nei šešeri metai, todėl skyrybos man – jau seniai praėjęs etapas ir užverstas gyvenimo lapas. Tuo momentu, neneigsiu, buvo labai skaudu. Tačiau nebesiknaisioju po praeitį ir nebenoriu apie tai kalbėti. Dabar, jau žiūrėdama per atstumą, galiu patvirtinti, kad kai Dievas uždaro duris, atidaro bent jau kelis langus. Tuo laikotarpiu aš atradau visai kitokių galimybių, momentų, kur save realizuoti. Galiausiai taip susiklostė, kad šiuo metu šalia manęs yra artimas žmogus, kuriam aš esu brangi ir kuris yra brangus man.
O tuo metu tėvų, vaikų, brolio ir draugų palaikymas buvo labai svarbus.
Štampo ant kaktos nemato
– Mokytojai ne tik skiria namų užduotis, bet ir neretai patys parsineša "namų darbų". Ar toji "popamokinė" veikla veržiasi ir jūsų asmeninį gyvenimą?
– Dabar į namų aplinką darbo veržiasi mažiau arba tik tam tikrais periodais. Pastaraisiais metais gal daugiau jo su manimi pareina emociškai negu techniškai, fiziškai. Didelę vadovo darbo dalį atima bendravimas su žmonėmis.
Nesu iš tų, kurie gali pasakyti sekretorei, kad dabar pas mane nieko neįleistų. Arba kad mano darbo valandos baigėsi ir aš uždarau savo kabineto duris. Todėl kartais tiesiog stengiuosi darbe pasėdėti ilgiau, kad savo darbą galėčiau atlikti ramiai ir nesinešti jo į namus. Tačiau apskritai, dirbant pedagogu, tai retai pavyksta. Turbūt mums ir ant kaktų parašyta, kad esame mokytojai.
– Ar pirmą kartą su jumis bendraujantys žmonės tai pastebi?
– Iš nepažįstamųjų to nesu girdėjusi, dažnai žmonės net nustemba, kad esu mokytoja. Gal tai susiję su tuo, kad visuomenėje vyrauja stereotipas, jog mokytojas turi būti sausas, griežtas, nevengiantis pamokslauti.
Įsimylėjusi orchidėjas
– Ką mėgstate veikti tuo metu, kai nedirbate ir negalvojate apie darbą?
– Mano pomėgiai tam tikrais gyvenimo periodais kito. Kažkada, kai vaikai buvo mažesni, be galo mėgau megzti – visa šeima, namai būdavo "apmegzti". Dabar jau keletą metų nei virbalų, nei vąšelio nebepaimu į rankas. Aistrą skaityti galėčiau pavadinti pastoviu savo pomėgiu. Tik turiu tokią bėdą – jei knyga įtraukia, negaliu nieko kito veikti, net valgyti nebereikia. Todėl įdomių skaitinių imuosi, kai turiu daugiau laisvalaikio, dažniausiai per mokinių atostogas.
Labai gerai pailsiu gamtoje. Tai turbūt irgi paveldėjau iš tėvelio, nes jam geriausias poilsis būdavo išeiti į gamtą, netgi pasivaikštinėti gatvėmis.
Labai malonus užsiėmimas, kurį dabar norėčiau atgaivinti, – šokiai. Šokti pradėjome su buvusiu vyru, po to repeticijas lankiau viena. Galiausiai taip susiklostė, kad dėl tėvelio ligos, darbų nebešoku jau porą metų.
Namų ūkis man taip pat ne kančia. Mėgstu tvarką, nors pagal savo Zodiako ženklą turėčiau būti meniškai priplaukusi. Bet, matyt, nesu tipiškos Žuvys – man labai gera, kai namie švara, viskas tvarkingai sudėliota į savas vietas.
Tiesa, labai mėgstu gėles. Dabartinė mano aistra – orchidėjos. Jau kartais ir draugas, ir vaikai juokauja: šiandien orchidėjų neparduoda, tu tik pasižiūrėk. O kadaise, kai mama augindavo gėles, stebėdavausi, kam jų tiek daug reikia – visos palangės nustatytos. Dabar matau, kad ir pas mane jų nė kiek ne mažiau.
Šildo žodžiai, o ne gėlės
– Tad rugsėjo 1-oji jums turėtų būti dviguba šventė – paprastai tądien mokytojai namo grįžta su glėbiais gėlių.
– Mokyklos gyvenime vyksta ir daugiau švenčių, kai pedagogai sulaukia gėlių. Matyt, dar ir mūsų vaikai, ir tėvai pripratę taip pagerbti mokytojus. Tačiau juk ne gėlės svarbiausia. Aišku, malonu, kai jų yra. Vis dėlto geriausia padėka už darbą – geras žodis. Neseniai besitvarkydama kabinete radau vienos mergaitės padovanotą atviruką. Jame buvo parašyta: "Ačiū, kad este, nes jūs padėjote vienam žmogui". Tokie dalykai labai sušildo, jauti, kad tavo darbas – ne beprasmis, kad sugebi rasti kelią į vaiko širdį.
– Ar turite tokių svajonių, kurių negalite įgyvendinti dėl pinigų stygiaus?
– Nejaučiu diskomforto, kad kažko negaliu sau leisti. Tiesiog išmoksti gyventi su tuo, ką turi, ir tuo džiaugtis. Gal kartais pagalvoji, kad norėtųsi daugiau pakeliauti. Tačiau tikrai nėra taip, jog sau visai to negalėčiau leisti.
– Daugelis pedagogams bent jau pavydi atostogų. Kaip savo vasaros atostogas praleido "Ąžuolyno" gimnazijos vadovė?
– Žinoma, ne visose darbovietėse žmonės turi galimybę atostogauti vasarą. Tačiau dabar ir mokyklos vadovai neturi prabangos poilsiauti visą vasarą. Realiai vasaros atostogų turiu mėnesį su truputėliu. Šiemet daugiau kaip dvi savaites buvau pabėgusi iš miesto, gyvenau Molėtų rajone, sodyboje. Atostogas praleidau rinkdama uogas, grybaudama, maudydamasi ežere, bendraudama su artimais žmonėmis. Tai buvo išties labai geros atostogos.
– Jei turėtumėte galimybę nugyventi gyvenimą iš naujo – ar daug ką norėtumėte jame pakeisti?
– Manau, kad dauguma dalykų liktų, išskyrus smulkmenas. Esu emocingas žmogus. Todėl su amžiumi, patirtimi ateina suvokimas, jog tam tikrais gyvenimo momentais to emocinio, impulsyvaus reagavimo nereikėjo.
Naujausi komentarai