Žmogus žmogui – žmogus. Vadovaudamasis tokiu požiūriu maltietis Bronius Einars tikina gyvenantis prasmingą gyvenimą. Visą pasaulį išmaišęs klaipėdietis nepaliauja žavėtis išskirtine Klaipėdos aura ir sako, kad geri darbai įprasmina žmogaus gyvenimą. "Dalykis ir tikrai sulauksi atlygio", – teigia Maltos ordino pagalbos tarnybos projektų koordinatorius.

Pamatė pasaulį

– Įdomi jūsų pavardė. Ar žinote jos kilmę?

– Einars – tikra klaipėdietiška pavardė, atsiradusi 1898 m. Tiksliau, tada registre buvo paminėta viena tokia šeima. 1939 m. Klaipėdos krašte, vadinamajame Memellande, jau buvo registruotos aštuonios šeimos. Antrojo pasaulinio karo metu, kai miestas buvo bombarduojamas, o gyventojai bėgo iš Klaipėdos, Karklės bažnyčia kartu su visu buvusiu archyvu buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, todėl apie savo kilmę žinau nedaug. Tiesa, domėtis ja teko: skaičiau, jog Smiltynėje vienas žmogus tokia pavarde buvo verslininkas ir vienas žymiausių Europos balandžių augintojų, kitas – pirmosios gimnazijos Klaipėdoje direktorius.

– Bet gimėte ne uostamiestyje?

– Gimiau Kretingoje, Bajoruose. Vaikystė prabėgo Drevernoje, o pastaruosius 17 ar 18 metų praleidau Klaipėdoje. S.Šimkaus konservatorijoje porą metų mokiausi groti klarnetu, tačiau studijas mečiau. Čia ir prasidėjo komplikuota mano gyvenimo istorija. Būdamas jaunas, viską palikau ir išvykau į platųjį pasaulį. Beveik trejus metus keliavau, dirbau. Pamačiau daug – nuo Azijos, Europos iki Amerikos. Galiausiai ir Aliaską pasiekiau. Būdamas 21 metų jau buvau aplankęs 21 šalį.

Ragavo ir juodo darbo

– Kodėl viską palikote ir nusprendėte leistis į tokią avantiūrą?

– Matyt, maištaujanti siela padarė savo. O ir darželyje, mokykloje ar studijų metu save prisimenu kaip labai socialų žmogų. Buvau nuolatinis renginių ir akcijų organizatorius bei įvairių įvykių dalyvis. O pasaulio pamačiau, nes pradėjau dirbti kelionių agentūroje. Turėjau progą išmaišyti nemažai Azijos šalių, Rusiją. Plaukiodamas kruiziniu laivu į Aliaską, suvokiau, ką reiškia būti baltaodžiu juodadarbiu. Neretai tekdavo arti po 16–18 val. per parą, net kelis mėnesius neturint nė vienos laisvos dienos.

– Galiausiai nusprendėte grįžti?

– Taip. Klaipėda – mano miestas, čia užaugau ir laikau save tikru šio krašto žmogumi. Tiesa, žmoną parsivežiau iš Vilniaus. Jau penkiolika metų čia gyvename kartu, auginame dvi dukras. Juokaudamas sakau, kad išrinktoji tik po aštuonerių metų, praleistų uostamiestyje, priprato prie nuolat pučiančių vėjų. Tačiau klaipėdiečiai turi savotiško šarmo, ugnelę akyse ir tikrai išsiskiria iš visų lietuvių.

Įtraukė darbdavys

– Kaip pamačius pasaulį klostėsi jūsų gyvenimas?

– "Nusėdau" Klaipėdoje. Baigiau bendrąją verslo vadybą G.Stulpinienės kolegijoje, vėliau – išlyginamąsias studijas Šiaulių universitete, o įstojęs į Kauno medicinos universitetą krimtau Sveikatos priežiūros vadybos mokslus. Pastaruosius 15 metų turiu įvairių veiklų – esu privačios odontologijos klinikos direktoriaus pavaduotojas, dirbu Odontologų rūmų Klaipėdos teritorinio skyriaus sekretoriumi, Klaipėdos valstybinėje kolegijoje dėstytojauju, o pastaruosius dvejus su puse metų esu ypač aktyvus maltietis.

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo ši veikla?

– Maltiečiu tapau ir į labdaringą organizaciją Klaipėdoje įsitraukiau dar 1997-aisiais. Tačiau tik keletą pastarųjų metų darbuojuosi tvarkydamas organizacinius ir finansinius reikalus, bendraudamas su žmonėmis iš užsienio. Viskas prasidėjo labai netikėtai, o kartu ir paprastai. Ilgą laiką uostamiestyje dirbo vienintelis maltietis dr. Romas Abunevičius, kuris šiuo metu yra ir Maltos ordino pagalbos tarnybos Lietuvoje prezidentas. Pradėjęs veiklą jo odontologijos klinikoje, vis dažniau sulaukdavau prašymų padėti. Netrukus tai tapo savaime suprantamu dalyku: pradėjome karšto maisto vežimą senyviems ir vienišiems žmonėms organizuoti kartu. Tiesa, dabar esu pririštas prie reikalų, susijusių su vadyba, finansais, tinkamų žmonių, kurie galėtų dirbti labdaringą darbą, parinkimu.

Lietuviai – geros širdies

– Ar sunku matyti kitų žmonių kančią, skurdą, vienatvę?

– Labai tikiu tuo, ką darau. Manau, kad padėti žmonėms, kurie palikti likimo valiai – prasminga. O klaipėdiečiams bei rajono gyventojams labai reikia ne tik karštos sriubos lėkštės, bet ir nuoširdaus kelių minučių dėmesio, šilto pokalbio ir bendravimo. Atsakyti į klausimą, ar tokia veikla varginanti – sudėtinga. Čia nėra vienareikšmio atsakymo. Vieni žmonės gali dirbti tik su vaikais, kiti – su pagyvenusiais žmonėmis, treti – su neįgaliaisiais, o ketvirti apskritai negali bendrauti su žmonėmis. Taip, tai sunkus darbas, tačiau jis atneša daug džiaugsmo ir vidinio pasitenkinimo. Kai matai teigiamą rezultatą, tampa dvigubai geriau.

– Klaipėdiečiai – dosnūs ir supratingi žmonės? O gal gerumu mes dalijamės tik per šventes?

– Ne paslaptis, kad prieš šventes įvairios labdaros akcijos suaktyvėja. Natūralu – ore tvyranti nuotaika kiekvieną skatina padaryti ką nors gero. Dažnai pasitaiko ir tokių situacijų, kai asmuo padėti nori, bet nežino, kaip tai padaryti. Lietuvoje dar trūksta didesnių socialinių organizacijų, kurios gali nukreipti tinkama linkme. Tačiau, manau, kad niekas nedrįs ginčytis – lietuviai yra geros širdies žmonės.

Paklauskite užsieniečių, ką jie mano apie mus. Visi atsakys, kad mes labai svetingi, galintys atiduoti paskutinį duonos kąsnį. Gavau vienos šeimos laišką, kuriame rašoma, jog prisidėti finansiškai jie negali, tačiau mielai sutiktų pagloboti ir pamaitinti senyvą žmogų. Tai byloja, kad mūsų visuomenė gerėja ir eina teisinga kryptimi. Ir iš savo bičiulių bei draugų matau, kad geri darbai užkrečia. Niekada jokia labdaringa veikla nebandę užsiimti pažįstami sumąsto prisidėti: paruošia maisto lauknešėlį, ateina į renginius, klausia, kaip ir kuo galėtų būti naudingi.

Duodantis ir gauna

– Jūsų šeima taip pat įsitraukė į maltiečių veiklą?

– Kadangi žmona puikiai moka vokiečių kalbą, dažnai padeda bendrauti su užsieniečiais, dalyvauja maltiečių akcijose. Į jas ateina ir mano dukros. Apskritai į prasmingą veiklą esu įtraukęs daugybę savo giminaičių. Nors kartais ir iš pačių artimiausių žmonių susilaukiu priekaištų, jog jiems skiriu per mažai dėmesio. Be galo džiaugiuosi, kad mano tėveliai gyvi ir santykinai sveiki. Tačiau ir iš jų kartais išgirstu pastabų – į kitų namus užsuki, o pas mus? Tačiau tėvai puikiai juda, turi vienas kitą, gali bendrauti. Dažnai pagyvenusiems žmonėms reikia labai nedaug – bent kelių minučių pokalbio.

– Kokių įstrigusių į atmintį įvykių atsimenate būdamas maltiečiu?

– Geriau papasakosiu tai, kas gražaus ir gero nutiko visai neseniai. Prieš savaitę nuėjau į parduotuvę. Prieš mane kasoje stovėjo labai tvarkingai apsirengęs pagyvenęs ir malonus vyriškis. Žmogus pirko labai nedaug. Bandė atsiskaityti kortele, tačiau paaiškėjo, kad pinigų sąskaitoje nėra. Pradėjo ieškoti grynųjų, bet ir vėl suprato, kad kišenėje turėtos sumos jam nepakaks. Puikiai mačiau žmogaus sutrikimą, o kartu ir būtinybę įsigyti prekių. Pasakiau, kad sumokėsiu aš. Tereikėjo pridėti keturis litus. Iš pradžių kasininkė nustebo. Vyriškis nežinojo, ką sakyti, vėliau padėkojo ir klausė, kaip galėčiau atiduoti. Atsakiau, kad Dievas atlygins. Ką jūs galvojate? Netrukus atsiskaitant už vieną prekę, kasos aparatas pats automatiškai pritaikė 50 proc. nuolaidą, nors apie ją skelbiama nebuvo.

Kas duoda, tas gauna. O būdamas maltietis mačiau daugybę įdomių žmonių, išgirdau daug įsimintinų istorijų. Tiesa, vieną atvejį prisiminsiu visą gyvenimą. Prieš dvejus metus į Lietuvą jubiliejaus proga buvo atvykęs didysis Maltos ordino magistras. Regis, buvome Kaišiadoryse. Ekspromtu sumanėme, kad jam reikia parodyti mūsų paslaugos gavėjų. Nuvažiavome pas moterį, buvusią mokytoją, puikią specialistę, kuriai gyvenime labai nepasisekė. Kiekvienam reikėtų pamatyti sąlygas, kuriomis gyveno pensininkė. Susitikęs didysis magistras ir vargingai gyvenanti moteris tiesiog laikėsi už rankų ir verkė. Tai buvo sukrečianti patirtis.

Stiklinės principas

– Turbūt jūs vadovaujatės principu, jog žmogus gyvenime yra labiau geras nei blogas?

– Taip. Esu optimistas, kuris stiklinę mato ne pusiau tuščią, o pusiau pilną.

– Įgimti bruožai ar aplinka, kuri supa žmogų, padeda suformuoti teigiamą požiūrį į gyvenimą?

– Mano atveju turbūt susidėjo viskas: socialumas, įvairios gyvenimo patirtys, bendravimas su  žmonėmis. Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug šviesių ir įdomių asmenybių yra tarp pagyvenusių ar neįgalių žmonių. Galimybė pažinti juos praturtino ir sustiprino norą gyvenime ką nors padaryti dar geriau. Kartą studijų metu gavau užduotį: vienu žodžiu įvardyti, kas man yra svarbu. Atsakyti galėjau ne vienu žodžiu, o sakiniu – tai, ką darai, privalo turėti išliekamąją vertę. O auksinė taisyklė, kuria vadovaujuosi yra tokia: žmogus žmogui – žmogus, kai žmogus žmogui – žmogus.

Vizitinė kortelė

Gimė 1975 m. rugsėjo 15 d. Kretingoje.
2000 m. baigė Klaipėdos Naujakiemio suaugusiųjų mokyklą.
2003 m. G.Stulpinienės vadybos kolegijoje įgijo smulkiojo ir vidutinio verslo administratoriaus specialybės diplomą.
2005 m. Šiaulių universitete baigė vadybos ir verslo administravimo studijas.
2008 m. Kauno medicinos universitete baigė Visuomenės sveikatos vadybos magistrantūros studijas.
Nuo 1999 m. iki dabar dirba vienos privačios uostamiesčio odontologijos klinikos direktoriaus pavaduotoju.
Nuo 1997 m. yra Maltos ordino pagalbos tarnybos narys.
Nuo 2005 m. yra Lietuvos Respublikos Odontologų rūmų Klaipėdos teritorinio skyriaus sekretorius.
Nuo 2011 m. dėstytojauja Klaipėdos valstybinėje kolegijoje.
Nuo 2011 m. iki dabar Maltos ordino pagalbos tarnybos revizijos komisijos pirmininkas.
Žmona Marta. Dukros Gabrielė ir Elzė.