Tapo vertas pajuokos?

"Mūsų giminė saugojo tikrąjį bajorystės įrodymą – pergamentą, kuriame 1819 metais užfiksuotas Lietuvos bajorų Vilniaus gubernijos išrašas apie Rimgailų giminės genealoginį medį. Viskas prasidėjo nuo to, kad bajorų sąjunga pagamino bajorų vėliavas visiems sąjungos nariams. Mūsų giminės vėliavą sąjungos atstovai atvežė ir įteikė broliui Vytautui Jonui Rimgailai Kaune. Tačiau tai, ką išvydau vėliavoje, mane pribloškė. Čia – ne bajorų Rimgailų herbas, tai – kalakuto plunksnų herbas", – piktinosi Darbėnų seniūnijos Mažučių kaime gyvenantis Leopoldas Edvardas Rimgaila.

Vyras tikino, kad jo brolis šiuo metu kovoja su sunkia liga ir iš mandagumo nė vienu žodžiu nepapriekaištavo bajorų sąjungos atstovams už iškraipytą herbą.

"Brolio 90-ies metų jubiliejus buvo švenčiamas rugpjūčio 30-ąją. Išvydęs vėliavą su šiuo herbu mėginau aiškintis sąjungoje, kas ir kodėl ėmėsi tokio istorinių faktų iškraipymo, bet galutinio aiškaus atsakymo taip ir negavau. Buvo paaiškinta tik, kad herbą stilizavo dailininkas Arvydas Každailis", – tikino L.E.Rimgaila.

Užkliuvo plunksnos

Pats L.Rimgaila neseniai palaidojo žmoną, o šiuo metu kuriamas šeimos kapo paminklas.

"Ant paminklo kalu herbą. Atrodys, kad į bajorų sąjungą įstojo kažkoks kalakutas. Man šis herbas primena atlikėjo Ryčio Cicino šokėjų plunksnų kuokštų ryšulius. Mūsų giminės herbo fonas sudarytas iš keturių spalvų vėliavų, kabančių ant keturių iečių, už nugaros matyti dar dvi sukryžiuotos ietys. O dabartiniame herbe plunksnų pripaišyta", – žodžių į vatą nevyniojo L.E. Rimgaila.

Kitaip, nei pavaizduota pergamente, atrodo ir herbo centre esantis skydas. Naujajame herbe nebeliko po skydu buvusio susukto į ritinėlį pergamento, pakeistos ir kitos detalės.

"Juk prieš stojant į bajorų sąjungą buvo pateikti visi autentiški dokumentai, pergamento kopijos ir herbo atvaizdas. Bet kaip taip nutiko, kad mes savojo herbo neatpažįstame, lieka neaišku", – aiškino L.E.Rimgaila.

L.E.Rimgailos brolis Vytautas į bajorų sąjungą įstojo anksčiau, prieš du dešimtmečius.

"Jis faktiškai dalyvavo šios sąjungos susikūrime", – prisiminė L.E.Rimgaila. Todėl vyras įstiklinęs, kad giminės herbo transformacijos istorija yra tikras akibrokštas.

Įšventino ir į riterius

L.E.Rimgaila su sūnumi Oristu šiuo metu yra vieninteliai šios giminės atstovai pajūrio krašte.

"Nors mūsų giminės šaknys – Žemaitijoje, bet mes kilę iš Kauno. Mano tėvas, buvęs karininkas, po 1939 metų perversmo bėgo iš Kauno ir Darbėnų apylinkėse nusipirko žemės bei pastatą. Visi mano broliai ir sesuo gimė Kaune, tik aš vienas gimiau šiuose kraštuose", – pasakojo L.E.Rimgaila.

Jis tikino, kad jo protėviams bajorams priklausė ne vienas dvaras vakarų ir šiaurės Lietuvoje – Žemaičių Kalvarijoje, Plateliuose, Telšių apylinkėse, Alsėdžiuose, Gestaičiuose.

"Aš pats esu įšventintas į Jotvingių kryžiaus riterių ordiną. Esu kryžiaus riterių ordino kavalierius. Aš esu šios kilmingos giminės atstovas", – tikino L.E.Rimgaila.

Kočėlą su pergamentu užkasė

Rimgailų giminės bajorystės įrodymas – pergamento dokumentas – buvo kruopščiai slepiamas visą sovietmetį. Istorijos detektyvo verta šeimos paslaptis buvo susukta ant medinio kočėlo ir užkasta į žemę.

"Pergamentą išsaugojo mama. Per karą jį išvydę čekistai būtų vietoje visą šeimą iššaudę. Ji suprato, kuo gali grėsti šios dokumento saugojimas. Tačiau tai buvo vienintelis šios giminės kilmingumo įrodymas. Taip jau nutiko, kad pergamentas buvo perduotas Kretingos muziejui. Mums gaila, kad mes šio autentiško dokumento nebeturime, bet muziejuje, tikime, kad jis bus saugus", – pasakojo L.E.Rimgaila.

Ne tik L.E.Rimgailos mama Uršulė, išsaugojusi neįtikėtiną šeimos paslaptį, verta palikuonių pagyrimo.

"Tėvas buvo aviacijos karininkas, užfiksuotas vienoje garsesnių Lietuvos istorijoje fotografijų. Joje užfiksuota 1939 metais Lietuvos kariuomenės įžygiavimas į sugrąžintą Vilnių. Pirmasis į miestą įžengęs lietuvių karys buvo Eduardas Rimgaila. Jis nufotografuotas vairuojantis motociklą. Tėvas vėliau buvo nuteistas iš išvežtas į Sibirą 15 metų", – pasakojo L.E.Rimgaila.

Atims titulą?

Karališkosios bajorų sąjungos Klaipėdos krašto tarybos pirmininkas Jonas Mockus, išgirdęs darbėniškio pasipiktinimus, atrėžė patarle: "Dovanotam arkliui dantų neskaičiuojama".

"Juk bajorų sąjunga užsakė ir pagamino tas vėliavas. Dykai. Niekam tai nekainavo. Buvo nuspręsta visus herbus patvirtini ir sutvarkyti. Tai vyko apie 2014 metus. Bajorų sąjunga turi Legitimacijų tarybą, ji ir patvirtino visus herbus. Reikėjo tuomet domėtis, kas ir kaip daroma. O tik dabar norima skandalą iškelti. Už tokius dalykus galima ir šalinimą iš sąjungos pelnyti. Jie patys laiku nepakoregavo savo herbo ir dabar mus kaltina nežinia kuo. Reikėjo būti tikru bajoru, imti kardą ir laiku kovoti už savo herbą. Kai viskas jau padaryta kitų rankomis, prasideda priekaištai", – piktinosi J.Mockus.

Iš kur apelsinai Žemaitijoje?

Bajoriškosios sąjungos istorikė ir genealogė Sigita Gasparavičienė suprantamiau paaiškino, kodėl Rimgailų giminės herbas galėjo keistis.

"Autentiškų lietuviškų bajorų herbų yra labai nedaug. Visi jie perimti iš lenkų. Kiekvienas herbas turi vardą, aprašymą. Šios giminės herbas yra "Herburt". Kartais taip nutinka, kad herbo atvaizdo nėra išlikę, yra tik aprašymas. Pavyzdžiui, parašyta herbas "Liubicz". Istorikas žinos, kad tai herbas, kurio skyde yra pasaga. O tokių "Liubicz" herbų gali būti kelios atmainos, gali skirtis skydo spalvos ar kitos detalės", – aiškino istorikė.

Rimgailų giminės herbas "Herburt" yra kilęs iš Vokietijos. Į Lenkiją jis atkeliavo XIV a. 1413 m., kai sudaryta Horoldės unija suteikė šio herbo naudojimo teisę ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų šeimoms.

Raudoname skydo lauke vaizduojamas žalias arba auksinis obuolys, perdurtas trimis kardais, du – iš šonų, o trečias – iš apačios. Ant šalmo – karūna su trimis stručio plunksnomis.

Tačiau pažvelgus į Rimgailų giminės stilizuotą herbą, obuolys panašėja į apelsiną. Kyla klausimas, iš kur apelsinai Žemaitijoje?

"Detalės nėra tokios svarbios. Svarbu tai, kas yra skyde. Herbų apdailos keisdavosi priklausomai nuo laikmečio ir madų. Devynioliktame amžiuje įsivyravo mada vaizduoti ąžuolo lapus aplink herbinį skydą. Aštuonioliktame amžiuje įsivyravo lambrekenų mada. Bet tai tik detalės", – patikino istorikė.

Pasak S.Gasparavičienės, jautriai į herbų pasikeitimus esą neverta reaguoti.

"Kartais tos pačios giminės bajorų, bet iš skirtingų šeimų, herbai skirdavosi. Kito ir tie patys herbai. Rimgailų giminės herbą pamenu, tai viena pirmųjų giminių, įstojusį į sąjungą. Nepatinka stručio plunksnotos? Tai tik apdailos elementai", – įpykusius žemaičius ramino istorikė.

Dailininkams – laisvė

Specialistė pripažino, kad nuo klaidų neapsaugotas nė vienas žmogus. Tvirtinant šios giminės herbą, gal ir vertėjo išsamiau pasidomėti jo sandara.

"Po herbo skydu kartais pasitaiko tokių detalių, kaip susukti pergamentai. O kartais toje vietoje vaizduojamas gulintis riteris, koją iškišęs. Gali būti net kaspinų. Šiuo metu bajorų herbai kodifikuoti. Tai reiškia, kad jie vaizduojami pagal heraldikos taisykles. Asmeninių herbų nereikia tvirtinti Lietuvos heraldikos komisijoje", – aiškino istorikė.

S.Gasparavičienė pripažino, kad kodifikuojant herbus paliekama laisvė pačiam dailininkui žaisti detalėmis.

"Žinoma, kad fantazija pasireiškia. Kitas gali kokį kaspiną paraityti ar kitą detalę", – pripažino specialistė.

Lietuvių ir lenkų bajorų herbai išsiskiria tuo, kad turi pavadinimus, bet tą patį herbą galėdavo turėti giminystės ryšiais nesaistomos bajorų šeimos.

"Kiekvieno herbo atsiradimas turi legendą. Herbo "Gulbė" legenda byloja apie danų riterį, kuris kovojo su pagonimis. Esą už tai jam buvo suteikta bajorystė. Tačiau realiai herbai neturi jokio ryšio su tokiais faktais. Herbo pavadinimas gali būti kilęs nuo karo šūkio. Vieno herbo pavadinimas reiškia "Nutrauk gobtuvą", – pasakojo S.Gasparavičienė.

Specialistė tikino, kad herbai kito kaskart, kai buvo sudaromi šalies bajorų herbynai.

Herbą leis keisti

Karališkosios bajorų sąjungos Legitimacijos komisijos pirmininkas Artūras Rukas Daujotis Rimgailams patarė kreiptis į sąjungą ir inicijuoti naujo herbo kūrimą.

"Tam tikruose amžiuose galėjo atsirasti net turkiškų vėliavų herbe. O iečių gausa gal neturėtų reikšti, kad bajorai labai jau kovose pasireiškė? Herbai keičiasi. Protėviai gal ir kariavo, bet asmeninių tokios giminės nuopelnų kare juk nėra. Mes, beje, su Rimgailomis esame giminės. Vienuose "Herburt" herbuose kalavijai sminga į obuolį, o kitur – į apelsiną. Taip tikrai būdavo, o realybėje juk su apelsinais nieko bendra nėra", – tikino A.R.Daujotis.

A.R.Daujotis teigė, kad ši giminė nebuvo iš "plikbajorių".

"Tai buvo stipri bajorų giminė. Aš esu išsaugojęs tos pačios Rimgailų giminės devynioliktojo amžiaus dokumentus, kuriuose naudojamas visai kitas herbas. Jo centre – rožė. Bajoriškuose dokumentuose jis žymimas su "Herburt" herbu, o Jotvingių kryžiaus ordino riterių dokumentuose jis naudoja kitą herbą – baltą penkialapę rožę raudoname skyde", – pasakojo Jotvingių kryžiaus ordino magistras A.R.Daujotis.

Bajorų sąjungos legitimacijos komisijos pirmininkas aiškino, jog herbu nepatenkintas bajoras gali kreiptis į komisiją ir, pateikęs autentiško herbo įrodymus, gali prašyti herbo dublikato sukūrimo.

"Vytautas Rimgaila turės vieną herbą, o Leopordas Edvardas Rimgaila turės dublikatą, bet kitokį", – patikino A.R.Daujotis.