Devintą dešimtį bebaigianti Klaipėdos rajono gyventoja Vladislava Baranauskienė jau antrus metus gyvena įtampoje. Per moters privatų sklypą be jos leidimo žemėtvarkininkai spaudžia nutiesti vietinės reikšmės kelią. Nors tam, anot senjoros, nėra jokio juridinio pagrindo.

Prilygino beprotnamiui

Antrus metus nesibaigia žemėtvarkininkų ir kitų tikrintojų vizitai V.Baranauskienės valdose Klaipėdos rajone, Priekulės seniūnijoje. Moteris kaltinama savivale, kad savo privačioje žemėje išdrįso pastatyti užtvarą, jog svetimi žmonės sunkiasvore technika nemaurotų per jos laukus.

"Jau antrus metus – kaip beprotnamyje. Kaipgi šitaip galima? Čia gyvenu 25 metus ir galiu užtikrinti, kad jokio kelio čia niekada nebuvo. Tai tik provėžos, kurias savo traktoriais mano pievoje be leidimo išvažinėjo kaimo žemdirbiai, trumpindami atstumą iki savo valdų. O dabar nori įrodyti, kad čia yra vietinės reikšmės kelias", – piktinosi moteris.

Būtent todėl jai priklausančioje žemėje V.Baranauskienė ir paprašė artimųjų įrengti užtvarą, kad niekas nebevažinėtų per jos pievas, ypač ūkininkai su sunkiasvore žemės ūkio technika. Juolab kad, anot jos, žemės nuosavybės dokumentuose šioje vietoje nėra nurodyta jokių kelių ar servitutų.

Todėl, užsitvėrusi savo sklypą, V.Baranauskienė jautėsi teisi. O tas vidinis keliukas jos žemėje, esą – asmeninis reikalas.

Pagrasino raštais

Atsiradęs užtvaras, nuo kurio raktai buvo įteikti artimiausiems  V.Baranauskienės kaimynams, vis dėlto sukėlė aistrų. Konfliktas įsisiūbavo dar pernai lapkritį, kai vieno jos kaimyno sūnus atėjo pas moterį į kiemą ir pareiškė, kad ji netrukus gausianti kažkokį oficialų raštą.

"Man tada pasakė, kad aš ne tik tą užtvarą turėsiu pašalinti, bet ir per mano žemę važinės visi, kas tik norės. Sakė, kad čia bus jų kelias. Bet jie gi turi bent du privažiavimus į savo kiemą, o dabar nori turėti tris. Girdėjau, kad jie savo sklypą išskaidė ir nori parduoti keliems savininkams. Turbūt todėl ir to kelio per mano žemę jiems reikia", – svarstė V.Baranauskienė.

Neįtikėtinos pretenzijos

Ir tai buvo tik pradžia. Netrukus pasipylė skundai, žemėtvarkininkų vizitai, kurie vis rašė administracinių teisės pažeidimų protokolus, kuriais primygtinai buvo reikalaujama pašalinti užtvarą.

"Dėl kliūties kelyje" raštą gavo ir Klaipėdos rajono policijos komisariatas, kurio pareigūnai turėjo nubausti V.Baranauskienę "už savivalę". Policininkai, ištyrę šį reikalą, Nacionalinei žemės tarnybai nusiuntė tokį raštą: "Informuojame jus, kad pagal jūsų surinktą medžiagą, dėl V.Baranauskienės nubaudimo, jos įgaliotam asmeniui Romualdui (pavardė žinoma – A.D.) pateikus žemės sklypų ribų ženklinimo-parodymo akto kopiją, pažeidimų, numatytų LR ATPK 188 str. ir 145 str. 2 d., nenustatyta".

Labiausiai pribloškė paskutinis birželio 22 d. Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausiosios specialistės Jolantos Ravinytės surašytas protokolas, kuriame nurodyta, kad Romualdas (V.Baranauskienės žentas ir oficialus atstovas) "padarė pažeidimą pagal LR administracinių teisės pažeidimų kodekso 45 straipsnio 1 dalį – savavališkas žemės, miško, vandens telkinių užėmimas bei naudojimas ir vengimas juos grąžinti".

Kitaip tariant, V.Baranauskienė savavališkai užėmė savo žemę, nors turi visus nuosavybę patvirtinančius dokumentus, ir, anot žemėtvarkininkės J.Ravinytės, vengia ją grąžinti. Maža to, šiuo pagrindu, moteriai gresia bauda nuo 289 iki 579 eurų.

Pasijuto kaip sovietmečiu

V.Baranauskienei atstovaujantis jos žentas Romualdas negali atsistebėti valdžios institucijų darbo kultūra. Vyras teigė, kad buvo iškviestas į Nacionalinę žemės tarnybą Klaipėdos rajone, tačiau nesuspėjo atvykti laiku, nes jį užlaikė kitoje valdiškoje įstaigoje. Romualdas teigė apstulbęs, kaip su juo bendravo žemėtvarkininkė.

"Pavėlavai. Pasą turi? Duok. Padaviau, ji išėjo padaryti kopijos. Grįžo, atsinešė du lapus ir savo bendradarbei pasakė, kad aparatas visiškai išklero. Ji paėmė tą kopiją su mano asmens duomenimis, perplėšė kelis kartus ir išmetė į šiukšlių dėžę. Kai paklausiau, ką ji daro, juk nežinia, kam gali pakliūti tie duomenys, ji man atrėžė – nupirk smulkintuvą", – savo apsilankymo įspūdžius pas žemėtvarkininkę J.Ravinytę pasakojo Romualdas.

Dienraščiui pačios valdininkės pasiteiravus, ar išties ji ne itin maloniai bendravo su dukart už ją vyresniu interesantu, moteris kategoriškai tai paneigė, tačiau pripažino paso kopiją suplėšiusi ir išmetusi į šiukšlių dėžę.

"O ką, gal man tą popierių reikėjo sudeginti? Kaip aš turėjau pasielgti? Ir iš viso, jūs ne su tuo žmogumi prasidėjote. Jis čia mus visus ne kartą apšmeižė ir pažemino mūsų tarnybos vardą", – savo nuomonę išsakė J.Ravinytė.

Romualdas tikino, kad šio vizito metu pasijuto kaip sovietmečiu, kai žmogus, atėjęs pas valdininką, buvo niekas. Anot jo, esą ir dabar panašiai.

"Stulbina valdininkų požiūris į 90-metę senutę. Eilinis biurokratas, turėdamas ar neturėdamas kažkokių interesų, ateina ir braižo linijas privačioje žemėje, kaip jam gražiau. Ir dar terorizuoja žmogų protokolais bei grasina baudomis nežinia, už ką", – situaciją apibūdino viešumo nepanoręs teisininkas.

Įstatymai gina nuosavybę

Pagal įstatymą, siekiant įrengti kelią privačioje žemėje, reikia tartis su jos savininku dėl servituto. Arba valstybė turi kreiptis į teismą ir paimti tą žemę visuomenės poreikiams.

Tačiau šiuo atveju esą dviejų ar trijų žmonių, kuriems reikėtų dar vieno privažiavimo prie jų sklypų, interesai neatspindi visuomenės poreikio, dėl kurio reikėtų nusavinti dalį privataus sklypo.

Dienraščiui užklausus, kokiais atvejais įstatymas numato kelio tiesimą privačioje žemėje, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovė viešiesiems ryšiams Vida Aliukonienė atsiuntė tokį atsakymą: "Nėra nustatyta, kad statytojas galėtų tiesti kelią kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype. Tokiems darbams jis turėtų gauti žemės sklypo savininko sutikimą (Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punktas) arba turėtų turėti valdymo teisę į tą sklypą ar jo dalį, pvz., nustatytą servitutu. Taip pat žemė gali būti nustatyta tvarka paimama visuomenės poreikiams, už ją atlyginant".

Konstituciją į šiukšlyną?

V.Baranauskienės istorijos užuomazga siekia keliolikos metų senumo įvykius. 1999 m. gruodžio 30 d. vyko Stragnų vietovės plano svarstymas. Ir jame esą dalyvavo 160 aplinkinių žemių savininkų.

Susirinkimo protokolas rašytas ranka, jį pasirašė kažkokie du valdininkai, dalyvavusių žemės savininkų pavardžių ir jų parašų nėra. Teigiama, kad būtent šiuo protokolu ir patvirtintas tas keliukas, dėl kurio dabar vyksta ginčas.

Teisininkų įsitikinimu, joks susirinkimo protokolas ir viešas svarstymas negali būti pagrindu atimti žmogaus privačią nuosavybę. Tačiau būtent šiuo popieriumi ir mojuoja žemėtvarkininkė J.Ravinytė, tvirtindama, kad V.Baranauskienė yra neteisi.

"Ten yra užtverta valstybinė žemė ir aš turiu teisę vaikščioti ir ten fotografuoti, kaip ir kiekvienas pilietis gali tuo keliu važiuoti. Yra projektai, kurie tai įrodo", – dienraščiui kalbėjo J.Ravinytė.

Žemėtvarkininkei teko priminti, kad pagal nuosavybės dokumentus tas sklypas yra privatus ir jokia valstybinė žemė ten nėra įsiterpusi. Tada J.Ravinytė atrėžė: "Nuosavybės dokumentai dar yra ne viskas. Planas yra rengiamas pagal žemėtvarkinį projektą. Žemėtvarkinis planas yra aukščiau negu ta nuosavybė ir mes tuo vadovaujamės", – pabrėžė J.Ravinytė.

Remiantis tokia logika, žemėtvarkinis planas yra aukščiau nei pagrindinis šalies įstatymas – Lietuvos Respublikos Konstitucija, ginanti privačią piliečio nuosavybę.