Štai jo parvežtos senienos papuošė sostinėje Žilvino Žvagulio sūnui Ąžuolui priklausantį prabangų austrių barą.

Vokiškame laikraštyje – Anikė

Tarp įspūdingesnių vyro radinių – sparčiai graibstomi Antrojo pasaulinio karo reliktai, žymių diktatorių biografijų knygos, porcelianiniai indai.

Prekybininkas ne kartą buvo aptikęs seno laikraščio iškarpų su nacistine simbolika, vokiškomis vėliavomis, svastikomis.

Galbūt kada nors tai turės neįkainojamą vertę, spėjo pašnekovas.

"Buvau parvežęs ir 1939 m. vokišką laikraštį, kuriame išspausdintos tuometiniame Mėmelyje darytos nuotraukos – buvo matyti Teatro aikštė, Anikė. Tais metais kariniu laivu "Deutschland" su visa Vokietijos flotile buvo atplaukęs pats Adolfas Hitleris ir Klaipėdoje pasakė trumpą kalbą. Egzempliorių nepigiai pardaviau vienam kolekcininkui", – pasidžiaugė klaipėdietis.

Jo dukra  atsiminė kinišką karališką vazą, kurios vertė – įspūdinga.

"Kartą tėtis parvežė gražią baltą vazą, papuoštą mėlynomis gėlėmis. Įdėjau keletą nuotraukų į internetą ketindama parduoti. Sulaukiau žinutės iš vienos moters, esą tai yra rankų darbo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios karališkosios dinastijos krištolinė vaza, pradėjau ieškoti informacijos internete ir paaiškėjo, kad tai tiesa. Taip nežinodama gali ir apsigauti", – susimąstė mergina.

"Todėl turi būti labai budrus, atskirti originalą nuo reprodukcijos, nuolat viskuo domėtis", – jai pritarė tėtis.

Esą neįmanoma visko žinoti, todėl šis darbas – savotiška loterija.

"Kartais nuo vieno daikto uždirbi kelis šimtus ar tūkstantį procentų. Tokius gerus "metimus" aš vadinu "bagotais", – atviravo G.Gaidamavičius.

Klaipėdietis turi ir įspūdingą židininių laikrodžių kolekciją, kurią laiko mamos namuose, nes paties būste jau ima trūkti vietos.

Tiki prietarais

Kiekvienas patyręs prekybininkas turi savų įsitikinimų ir prietarų. Jais vadovaujasi ir G.Gaidamavičius.

Pavyzdžiui, jeigu nepardavei daikto už pirmą pasiūlytą gerą kainą, vėliau jo gali neparduoti visai.

"Daiktas tampa tarsi užkerėtas. Neseniai taip nutiko su vienu toršeru. Neatidaviau už 15 eurų, tai galiausiai teko parduoti už 10. Dar blogu ženklu laikau, kai pirmasis pirkėjas atsiskaito ne popieriniais, o metaliniais pinigais. Tuomet didelė tikimybė, kad žmonės visą dieną pirks tik smulkmenas po vieną, du eurus. Prietarų yra ir daugiau, bet visko nevalia atskleisti", – mįslingai šyptelėjo vyras.