Vietoj pačiūžų – kamuoliai

Sendaikčiais prekiaujantis klaipėdietis Gintaras Gaidamavičius šia veikla užsiima daugiau nei dešimtmetį.

Turgus jau seniai tapo antrais namais ne tik jam, bet ir jo dukrai Robertai, kuri nuo mažumės padėjo tėčiui nepasimesti tarp galybės rakandų.

Šių klaipėdiečių gyvenimo ritmas skiriasi nuo įprasto lietuviams.

Čia paprastos dienos kiek ramesnės, pats darbymetis – savaitgalį.

Šiandien nuo pat ankstaus ryto sendaikčių aistruolį galima rasti Tilžės turguje, o sekmadienį, visą savo turtą susikrovęs į juodą autobusiuką, jis trauks į Rietavą, kur renkasi šimtai prekybininkų iš visos Lietuvos.

Klaipėdietis pasakojo, kad atšilus orams turguje jaučiamas pagyvėjimas, praėjusio sezono prekių asortimentą keičia vasarinis.

Vietoj slidžių, pačiūžų ir kito žieminio arsenalo ant prekystalių dedami kamuoliai, žoliapjovės, lauko baldai.

Sendaikčių pasirinkimas platus: nuo buities rakandų, stalų ir kėdžių iki vienaračių, vinilinių plokštelių, nežinomų dailininkų paveikslų, praėjusio amžiaus nuotraukų, buitinės technikos.

Visko tiek daug, kad vaizdas akyse ima mirgėti.

"Jei iš autobuso ištraukčiau visą savo turtą, atgal tikrai nebesugrūsčiau. Ir tai dar ne viskas. Kai kurių daiktų negalima laikyti lauke arba jie netelpa į automobilį, todėl laikinai, kol atsiras pirkėjas, glaudžiasi kitur", – kraudamas prekes nusijuokė vyras.

Turgus – kultūros dalis

Nostalgiškai atsidusęs G.Gaidamavičius prisiminė laikus, kai prekiautojų Meka klestėjo.

"Dabar daug kas pasikeitę. Būdavo dienų, kai prekybininkai prie turgaus vartų rikiuodavosi naktimis, nes bijodavo negauti laisvos vietos. Žinau vieną entuziastą, kuris per 25-erius darbo metus nėra praleidęs nė vienos dienos. Už tai net gavo dovanų nemokamą dieną prekybai. Dabar dėl vietos kariauti netenka, o trečiadieniais, galima sakyti, iš viso neturime, ką veikti", – sakė pašnekovas.

Sendaikčių kainos turguje – įvairios, priklauso nuo prekės būklės, vertės rinkoje ir daugybės kitų niuansų.

Užsukęs čia iškart pajunti tvyrančią atmosferą: vieni atėjo tiesiog paplepėti, kiti – dėl galimybės derėtis, norėdami sutaupyti ar ieškodami ko nors labai konkretaus, specifinio.

"Pagyvenusį" daiktą turguje galima įsigyti keliskart pigiau nei naują parduotuvėje. Būna ir pusę kainos nuleidžiu", – tarstelėjo G.Gaidamavičius.

Metė automobilių verslą

G.Gaidamavičius anksčiau dirbo vairuotoju, dar užsiėmė automobilių prekyba. Tačiau atlygis netenkino, pragyventi buvo sunku, o darbas – nemielas.

"Veždavau iš Vokietijos automobilius su defektais, iš pradžių verslas lyg ir sekėsi, vėliau pastebėjau, kad, pamaitinus meistrus ir dažytojus, pačiam faktiškai nieko nelieka", – aiškino klaipėdietis.

Sendaikčių prekyba jis susidomėjo atsitiktinai, dar besisukdamas transporto srityje.

"Veždamas iš Vokietijos automobilius įsimesdavau ir kokią žoliapjovę, kolonėles ar palapinę. Daiktus greitai parduodavau, o mašinų – ne. Tai supratęs Vokietijoje nusipirkau nedidelį autobusą, prikroviau pilną iki pat lubų ir grįžau į Lietuvą", – pasakojo G.Gaidamavičius.

Kadangi prekiauti sekėsi, metė automobilių verslą ir apsistojo prie sendaikčių.

"Iš to gali neblogai gyventi: šeimai pramaitinti užtenka, mokesčiams irgi gana, ir dar atostogoms susitaupau. Juolab kad gerai apmokamomis darbo vietomis Lietuvoje, ypač mano amžiaus žmonėms, nelyja. O ir pati veikla įdomi, nemonotoniška", – samprotavo po mėnesio 52-ąjį gimtadienį švęsiantis G.Gaidamavičius.

Vyras supranta, kad ir šis darbas nėra amžinas, gali pritrūkti sveikatos. Tačiau daug padeda dukra Roberta, kurią tėčio senienos žavi.

Nenorėdama atsisveikinti su kai kuriais daiktais mergina tempia juos namo neabejodama anksčiau ar vėliau kiekvienam jų surasti vietą.

Net sukūrė internetinį puslapį "Sendaikčių sandėliukas", kur žmonės neišeidami iš namų gali apžiūrėti pardavinėjamų daiktų nuotraukas ir patinkantį įsigyti.

Iš uosto į uostą

Klaipėdietis pasakojo senienų ieškantis Vokietijoje, aplink Kylį įsikūrusiose gyvenvietėse.

Keltais iš uosto į uostą su kitais bendraminčiais jis plaukioja kartą per mėnesį ar du. Parsivežęs šūsnį daiktų sukasi turgavietėse, kol viską išparduoda.

Tiesa, dėl pabrangusių bilietų tenka retinti keliones.

"Anksčiau keliaudavome dažniau, turėdavome ir tam tikrų lengvatų, nuolaidų bilietams, dabar tvarka griežtesnė", – pastebėjo jis.

Maža to, griežtinti tvarką užsimojo ir patys vokiečiai, uždrausdami užsieniečiams iš vietinių rinkti išmetimui skirtus daiktus.

"Prieš tai reikia atsiklausti namų šeimininkų, ar šie leidžia pasiimti jiems nebereikalingus rakandus. Priešingu atveju iškvies policiją, ir gali turėti rimtų nemalonumų. Vokiečiai baisiai nemėgsta netvarkos – gražiai surikiuoja daiktus už savo namo tvoros, o, tarkime, atėjęs lietuvis ar turkas gali viską sujaukti. Užtat ir pyksta", – teisino klaipėdietis.

Klientai – žinomi verslininkai

Vienos paklausiausių senienų – plokštelės, patefonai. Dėl jų net susidaro laukiančiųjų eilė, o savo aistrai melomanai negaili pinigų.

Tiesa, pastebima, kad gyventojai po euro įvedimo jau nebe taip noriai išlaidauja.

"Žmonės neturi pinigų. Bėda ta, kad Lietuvoje išnyko vidurinė klasė – yra arba ties skurdo riba atsidūrusieji, arba turtuoliai, kurie vertina seną gerą daiktą ir gali sau leisti apsipirkti brangiose antikvarinių baldų parduotuvėse. Jose kainos paprastam žmogui neįkandamos", – kalbėjo klaipėdietis.

Tačiau net ir prabangiose senovinių baldų parduotuvėse pirkėjai ne viską randa.

Išskirtinį interjerą namams ar restoranams kuriantieji kreipiasi į sendaikčių pardavėjus.

G.Gaidamavičius pasakojo neretai savo daiktus pastebintis kavinėse, parduotuvių vitrinose.

Štai jo parvežtos senienos papuošė sostinėje Žilvino Žvagulio sūnui Ąžuolui priklausantį prabangų austrių barą.

Vokiškame laikraštyje – Anikė

Tarp įspūdingesnių vyro radinių – sparčiai graibstomi Antrojo pasaulinio karo reliktai, žymių diktatorių biografijų knygos, porcelianiniai indai.

Prekybininkas ne kartą buvo aptikęs seno laikraščio iškarpų su nacistine simbolika, vokiškomis vėliavomis, svastikomis.

Galbūt kada nors tai turės neįkainojamą vertę, spėjo pašnekovas.

"Buvau parvežęs ir 1939 m. vokišką laikraštį, kuriame išspausdintos tuometiniame Mėmelyje darytos nuotraukos – buvo matyti Teatro aikštė, Anikė. Tais metais kariniu laivu "Deutschland" su visa Vokietijos flotile buvo atplaukęs pats Adolfas Hitleris ir Klaipėdoje pasakė trumpą kalbą. Egzempliorių nepigiai pardaviau vienam kolekcininkui", – pasidžiaugė klaipėdietis.

Jo dukra  atsiminė kinišką karališką vazą, kurios vertė – įspūdinga.

"Kartą tėtis parvežė gražią baltą vazą, papuoštą mėlynomis gėlėmis. Įdėjau keletą nuotraukų į internetą ketindama parduoti. Sulaukiau žinutės iš vienos moters, esą tai yra rankų darbo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios karališkosios dinastijos krištolinė vaza, pradėjau ieškoti informacijos internete ir paaiškėjo, kad tai tiesa. Taip nežinodama gali ir apsigauti", – susimąstė mergina.

"Todėl turi būti labai budrus, atskirti originalą nuo reprodukcijos, nuolat viskuo domėtis", – jai pritarė tėtis.

Esą neįmanoma visko žinoti, todėl šis darbas – savotiška loterija.

"Kartais nuo vieno daikto uždirbi kelis šimtus ar tūkstantį procentų. Tokius gerus "metimus" aš vadinu "bagotais", – atviravo G.Gaidamavičius.

Klaipėdietis turi ir įspūdingą židininių laikrodžių kolekciją, kurią laiko mamos namuose, nes paties būste jau ima trūkti vietos.

Tiki prietarais

Kiekvienas patyręs prekybininkas turi savų įsitikinimų ir prietarų. Jais vadovaujasi ir G.Gaidamavičius.

Pavyzdžiui, jeigu nepardavei daikto už pirmą pasiūlytą gerą kainą, vėliau jo gali neparduoti visai.

"Daiktas tampa tarsi užkerėtas. Neseniai taip nutiko su vienu toršeru. Neatidaviau už 15 eurų, tai galiausiai teko parduoti už 10. Dar blogu ženklu laikau, kai pirmasis pirkėjas atsiskaito ne popieriniais, o metaliniais pinigais. Tuomet didelė tikimybė, kad žmonės visą dieną pirks tik smulkmenas po vieną, du eurus. Prietarų yra ir daugiau, bet visko nevalia atskleisti", – mįslingai šyptelėjo vyras.