– Kiek ir kokių gyvūnų šiuo metu gyvena jūsų namuose?

– Tai sunkiausias ir nemėgstamiausias klausimas. Į jį visada atsakau, kad aš juos myliu, o ne skaičiuoju. Gal verta pagalvoti – kodėl? Bijau, kad žmonės pirštą prie smilkinio pasukios ar kad pati to skaičiaus išsigąsiu. Baimes, sako, reikia nugalėti, tad tiesiog dabar ir čia suskaičiuosiu. Pradėsiu nuo to, kas paprasčiau. Turiu keturis šunis. Dakota (9 metų) – mažylė iš prieglaudos, kurią priėmiau laikinai globoti, kol koja sugis, bet globa užsitęsė. Kinų kuoduotasis Bucefalas (14 metų) – mano išsipildžiusi svajonė, brangaus žmogaus dovana. Ir du pudeliai – juoda mažoji pudelytė Pipa (1 metų ir 9 mėnesių) ir balta nykštukinė pudelytė Fėja Frėja (1 metų ir mėnesio).

Pusę amžiaus nugyvenusi susitaikiau su tuo, kad šunys manęs neklauso, nepaisant visų kursų, mokslų, seminarų. Todėl, jei tik likimas man nepakiš kiaulės tikrąja to žodžio prasme, turėsiu tik tokius šunis, kuriuos galiu panešti, kad jie manęs nenešiotų.

Dabar apie kates. Kai prieš keletą metų netekau pirmosios savo  veislinės katės kornišreksės Cacos, nugyvenusios 20 metų ir 13 dienų, seniausia namų katė yra Rainė – jai keturiolika. Rainė atėjo pati ir nusprendė su mumis gyventi. Gyvena koridoriuje, peliauja, pareina ir išeina, kada nori, nekenčia visų kačių ir myli visus šunis. Antra aksakalė – Riveta (11 metų), dukros priglausta Kalabrijos Redže, sėkmingai imigravo, infiltravosi ir itališkas formas iškeitė į minkštas, cepelinines. Dar – dvi Kanados sfinksės. Ekstra (10 metų) – veislyno pirmoji katė, talismanas, ir jos dukra Taupyklė (9 metų). Namų šeimininkės, neišskiriamos, svarbios, visiems pareguliuojančios gyvenimą ir turinčios pirmumo teisę gulėti ant kelių. Na, ir orientalai: Anvaras, Morkus, Aputis, Charizma, Orka, Viksva, Lilė, Cilė, Zoya, Zuleicha, Vasabi ir linksmas jaunuolynas Eldaras, Erkiulis, Erastas, Esimas, Elizaras Morkus, Eibė, Egoza ir Eicho (tų neskaičiuokite, nes jie keliaus į kitus namus). Tai kiek aš turiu gyvūnų?

Įsigijai orientalą – ramybė tau tik sapnuosis. Ir tai – su orientalu šalia.

– Orientalai dabar – pagrindinis jūsų pomėgis? Kaip susipažinote su šia katinų veisle?

– Orientalai man visada buvo labai gražūs. Grakštumas, rytietiškos akys, tokios žalios, kad net širdį suspaudžia, laukinio ir neprijaukinamo žvėries įvaizdis, o iš tikrųjų tai meiliausias murklys. Sfinksai yra absoliučiai nuostabūs, bet, deja, jie ne katės – jie maži žmogeliukai, kūdikėliai. Labai pasiilgau katės. Tikros katės, su charakteriu, nuomone, išdidaus ir laisvo gyvūno. O tada man paliko pasaugoti orientalą. Vienam vakarui. Po mėnesio mano, kaip kačių augintojos, kelias pasuko kita linkme. Rytų katės, ir tik Rytų katės. Džiaugsmas akims ir visiška charakterių dermė – skambu aš tarp jų kaip varpelis.

– Kokie jie? Kuo ši veislė ypatinga? Turi kokių nors specifinių charakterio bruožų?

– Orientalai tiksliai atitinka tuos aprašymus, kuriuos galima rasti internete, – tai katės, šuns ir beždžionės mišinys. Išvaizda kiek laukinė, išdidi laikysena (kol ilgos kojos nesusipainioja), blizgantis kailis ir kerintis gilus žvilgsnis. O charakteris – draugo, kuris, jeigu nenorėsi linksmintis pats, pasilinksmins už tave. Katinas kompanionas atliks savo pareigą visur ir visada, net kai norėsite, kad jis to nedarytų. Atsidarys duris ir ateis, pakeliui pasakodamas viską, ką jo šviesi galva tuo metu sugalvoja. Gamins su jumis valgį, skalbs, maudysis, eis į tualetą, darys remontą, rašys knygas – viską. Ilgais pirščiukais atsidarys stalčius ir spinteles, išžvejos visokius slaptus jūsų daikčiukus iš kišenių ir rankinių. Žodžiu, netinka ramybę ir vienatvę mėgstantiems, įsigijai orientalą – ramybė tau tik sapnuosis. Ir tai – su orientalu šalia.

Bruožai: D.Bielskytę žavi orientalų grakštumas, rytietiškos akys, laukinio ir neprijaukinamo žvėries įvaizdis, o iš tikrųjų tai meiliausias murklys. Asmeninio arch. nuotr.

– Jiems reikalinga ypatinga priežiūra ar ypatingos sąlygos?

– Vienas iš didžiųjų pranašumų – orientalams nereikia jokios ypatingos priežiūros. Jie neturi povilnės, todėl beveik nesišeria (jei orientalas šeriasi – arba netinka maistas, arba patyrė stresą, arba tiesiog važiuok pas veterinarą). Nei maudyti, nei šukuoti jų nereikia. Nereikia net valyti ausų. Pakirpti nagus, kai pajauti, kad kliūva, ir tai – visas darbas. Kadangi yra trumpakailiai, mėgsta šilumą. Mano namuose pledukai voliojasi visur. O pledukuose slepiasi brangenybės – miegantys katinai.

– Turite veislyną, su orientalais dalyvaujate parodose. Sekasi?

– Parodos yra būtina ir neatskiriami žmogaus, dirbančio su tam tikros veislės gyvūnais, gyvenimo dalis. Nepasakyčiau, kad mano mėgstamiausia, nes nejaučiu sportinio azarto lygindama savo katinus su kitų katinais. Didžioji dalis katinų parodų nemėgsta. Bet veisimas yra labai komandinis darbas. Kiekvienas katinas – dešimčių ar net šimtų orientalų veisėjų kūrybos vaisius. Štai kodėl skelbimai „katinukas ieško draugės“ yra makabriški. Reikia daug žinių, daug darbo ir daug pinigų, kad nebūtų veisimo dėl veisimo, o kačiukai gimtų dar gražesni, dar geresni, dar sveikesni nei jų tėvai. Parodos yra tam tikras indikatorius ir kontrolė, kažkam – satisfakcija už nuveiktus darbus. Na, ir, žinoma, veislės populiarinimas, informacijos sklaida, švietimas. Bet nors parodose mums sekasi puikiai, namie aš ir mano katės jaučiamės geriau.

– Kiek orientalų kačiukų jau teko paleisti į platųjį pasaulį? Sunku su jais atsisveikinti? Juk kiekvienas jų, kiek suprantu, labai išraiškingas ir savito charakterio...

– Štai, kiek kačiukų įkrito į mano delnus, kiek užauginau, kiek išleidau į mylinčius namus, – neskaičiavau. Žinau, kad pernai – aštuoniolika. Aštuoniolika laimingų katinų ir daug daugiau laimingų žmonių. Tenka matyti tiesiog stebuklingų gyvūno ir žmogaus susitikimų, kurių kitaip kaip likiminiais ir nepavadinsi.

Atsisveikinimas su kačiukais, kuriuos išauginai nuo pirmo kvėpsnio, kurie spardė tau delną dar tupėdami mamos katės pilve, – viena didžiausių pamokų. Labai ją vertinu. Išmokti būti ne pagrindiniu veikėju, o tarpininku, dalyvauti gyvenimo tėkmėje stebėtoju ar pagalbiniu darbininku, nieko nesisavinant ir nesusireikšminant. Džiaugtis kitų laime, meile, susitikimu, negalvojant apie save. Šią patirtį paskui labai smagu taikyti žmonių santykiams. Kaip, beje, ir daug kitų. Juk gyvūnams besąlygiška meilė įgimta ir savaime suprantama, o žmogus jos mokosi visą gyvenimą ir dažniausiai – tik per labai skaudžias traumas. Tad klysta tie, kurie linguoja galvas ir atsidūsta, kad kuoktelėjo Bielskytė – gyvena su milijonu kačių. Bielskytė, gerbiamieji, mokosi rimtame kačių universitete. Kaip ten rimtame filme sakė rimtas žmogus: treniruokitės su katėmis.

Todėl viskas labai paprasta – jeigu man sunku atsisveikinti, kyla abejonių – atsitraukiu ir pažiūriu į situaciją: ar tikrai būtent tam žmogui atiduodu katuką? Ar turiu jį atiduoti? Jei nors į vieną klausimą atsakymas – ne, aš tiesiog jį pasilieku arba ieškau kito žmogaus. Paprasta.

– Ar daug žalos tie gyvenimo mokytojai yra pridarę?

– Nuostolis yra visų mano gyvūnų antras vardas. Jei namuose yra vienas gyvūnas, jam vienam vargšui reikia sugalvoti, ką iškrėsti, kaip tai padaryti, paskui dar ir padaryti. Kai namuose yra chebra, jie puikiai bendradarbiauja. Čia jau nebesvarbu padėtis hierarchijoje, amžius, veislė ar net rūšys – sfinksai ir orientalai, mišrūnai ir visų veislių šunys susivienija bendram reikalui – kad tik man nebūtų nuobodu ir aš nepulčiau į tingėjimo nuodėmę. Nepasakyčiau, kad maniškiai labai išradingi ir originalūs – eilinės vagystės ir ne vietoje padėtų daiktų naikinimas, išversta šiukšlių dėžė, laimę nešančios šukės, tualetinio popieriaus girliandos ir prakąstos pagalvės pūga – elementaru, Vatsonai. Bet vis dėlto jie verti pagarbos, nes turint tokią vėtytą ir mėtytą šeimininkę, kuri į duris seniai įtaisė kabliukus, viską deda į vietą ir akylai stebi, ar tik nepaliko ant stalo nebaigto valgyti kotleto, reikia ypatingo pastabumo ir dėmesingumo, kad surastum menkiausią progą pridirbti nuostolių. Viską turbūt karūnavo katytės Viksvos viražas ištraukti vištą iš verdančio puodo ir nutėkšti ant grindų – šekit, plebėjai. Dabar jau ir puodų nebepalieku be priežiūros, nes – maža ką.

– Ar Dalia Bielskytė galėtų gyventi be gyvūnų?

– Aš galėčiau viską. Galėčiau gyventi ir be gyvūnų, ir be interneto, ir be knygų, ir net be žmonių. Bet nenoriu. Nes man patinka gyvūnų kompanija. Patinka jų kuriamas jaukumas, triukšmas, netvarka, jų miego saldumas, patinka laukimas, gimimas, augimas, senatvė, patinka skaičiuoti gyvenimą katėmis. Nežinau, ar ši išsipildžiusi svajonė truks ilgai, ar ilgai galėsiu sau leisti būti kačių močia, ar kelias staiga pasisuks ir būsiu pašaukta veikti ką kita. Bet šį savo gyvenimo etapą – kačių – visada prisiminsiu su meile, dėkingumu ir vadinsiu laimingu.