Klaipėdietė režisierė ir dokumentinių filmų autorė Dalia Kanclerytė mena puikų laiką jos gyvenime, kai į teatro sceną lipdavo kartu su garsiuoju savo tėčiu Vytautu Kancleriu. Šiemet lygiai 15 metų, kai šio garsaus artisto, savotiško Klaipėdos simbolio, nebėra. D.Kanclerytė sako, jog filmui apie tėvą jau subrendo laikas.

Scenoje kartu su tėvu

– Šiuo metu baigiate filmą „Misija“, filmuojate dar vieną – „Trokštu gyventi“. Ar ketinate sukurti filmą apie V.Kanclerį?

– Bus filmas ir apie tėtį, net pavadinimą sugalvojau „Elegija Vytautui Kancleriui“. Dar nieko nepradėjau, visos idėjos sklando galvoje. Reikia rašyti projektą ir ieškoti pinigų, o apie patį sumanymą kalbėti nenorėčiau. Šiemet jau 15 metų, kai tėčio nebėra. Pagalvojau, kad jau laikas pradėti apie jį kalbėti, nors apie tai mąsčiau visus tuos metus, tačiau idėja apie filmą tik dabar įgijo konkrečius kontūrus. Filmas bus apie tos kartos likimą.

– Juk jūsų tėtis Vytautas Kancleris – savotiškas Klaipėdos simbolis...

– Dukrai labai sunku apie tai kalbėti. Man pirmiausia jis yra tėtis, labai stiprus, labai didelis, ypatingas tėtis. Kuris scenoje tapdavo ne tėčiu, o visiškai kitu personažu. Kaip aš sielodavausi kažkur tenai teatro kamputyje, kad jis neužmirštų teksto. Būdavo labai baugu, kai padarydavo kokią pauzę, ji galbūt buvo prasminė, o man jau atrodydavo, kad tėtis tekstą pamiršo. Lygiai taip pat jaučiausi, kai vaidindavo mama (Laima Kerniūtė-Kanclerienė). Labai gražus laikas buvo, džiaugdavausi tais spektakliais, kad jie vaidino, vesdavo renginius kartu, o aš tūnojau užkulisiuose. Bet ypač didelį džiaugsmą išgyvenau vaidindama kartu su tėvu spektaklyje „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“. Tėtis vaidino erelį, o aš – neklaužadą mažą paukščiuką, kuris apsišaukė karaliumi: „Aš karalius, karaliukas“. Tada pagal scenarijų mes su tėčiu eidavome pas išminčių, jis turėdavo išspręsti ginčą, kuris gi iš mūsų – karalius. Man tas sekmadienis būdavo didžiausia šventė, mes kartu eidavome į darbą, ne į spektaklį, o į darbą. Už vaidinimą uždirbdavau rublį. O rublis, jūs nežinote, kas buvo rublis tais laikais! Tai – ne litas, už vieną rublį buvo galima nusipirkti 11 porcijų ledų po 9 kapeikas ir 20 labai skanių bandelių su varške po 5 kapeikas. Tai pats skaniausias dalykas, kurį buvo galima gauti tais laikais. Įsivaizduojate, kiek aš su tuo rubliu galėdavau nuveikti. Tiesa, tą spektaklį kas antrą sekmadienį mes vaidindavome pakaitomis su aktoriaus Romualdo Grincevičiaus dukra Ramune Grincevičiūte. Man būdavo labai liūdna, kai nevaidindavau. Tokia tad mano teatrinė karjera.

Prisiglaudė pokario Klaipėdoje

– Ar tiesa, kad jūsų tėtis Klaipėdoje atsidūrė slapstydamasis nuo tarybinių saugumiečių represijų? Esą jis priklausė generolo Povilo Plechavičiaus armijai?

– Taip, tai tiesa. Bet šitai visada buvo slepiama, apie tai buvo nekalbama, bet labai daug kas šitą faktą žinojo. Atsimenu komišką situaciją, kai tėvai susipykdavo, mama jį vadindavo plechavičiuku. Bet toliau ta tema buvo nediskutuojama ir neklausiama, kas, kodėl ir kaip. O po Nepriklausomybės atkūrimo aš tiesiog neišsikalbėjau su tėvu apie tai, nespėjau. Kiek tos teisybės apie jo dalyvavimą P.Plechavičiaus armijoje, neturiu jo versijos. Tokių, kaip tėvas, Klaipėdoje buvo ir daugiau. Jie visi čia suvažiavo ir manė, kad tai tolimiausias Lietuvos taškas, ir niekas čia jų neatras.

– Ar tiesa, kad visus tokius pabėgėlius su tam tikra politine praeitimi specialiai apgyvendino šalia tuomečio tarybinio saugumo?

– Jie tikrai įsikūrė saugumiečių pašonėje. Paradoksalu, bet ta kaimynystė sutapo tik todėl, kad tai buvo vienas iš retų pastatų, kuris buvo su sveikais langų stiklais. Mano tėtis į Klaipėdą atvažiavo iš karto po karo 1945 metais, mama – po metų. Pasakojo, kad galima buvo užsiimti kokį tik nori namą. Namai Klaipėdoje buvo tušti. Tai tas šalia saugumo, kuriame apsigyveno tėvai, buvo su stiklais. Jie ten ir įsikėlė. Dar viena bėda, kad tuo metu vyko didžiulės vagystės. Mama pasakojo, kad vogdavo viską, net taburetes. Po karo tai irgi buvo didelis turtas. Tame name gyvenantys teatralai paeiliui saugodavo vieni kitų daiktus, kad namų neapvogtų. Iš pasakojimų atsimenu, kad mama gavo tokį „inteligento paketą“ – tai buvo audeklo gabalas, taboka, arbata, ir visa tai pavogė.

Svajonė – šokti baletą

– Pasakojama, kad svajojote šokti baletą. Ar tai buvo reali svajonė, ar tik vaikiški pamąstymai, kai daugelis berniukų norėjo būti kosmonautais, o mergaitės – balerinomis?

– Tai buvo labai reali svajonė. Kai mama manęs laukėsi, ji žurnale „Ogoniok“ atrado balerinos nuotrauką, pasikabino ją prie lovos ir nuolatos žiūrėdavo prieš užmigdama. Ji svajojo, jei gims dukrelė, norėtų, kad ji būtų balerina. Taigi mama dairėsi į tą balerinos nuotrauką ne veltui, maža buvau labai lanksti, nebuvo jokio sunkumo koja paliesti galvą, iki septynerių metų įsijungdavau radiją ir šokdavau. Visas kūnas lyg ir buvo sukurtas šokiui. Tėvai leido mane į baletą, bet paskui atrado, kad turiu širdies problemų. Gydytojai prišnekėjo, kad nebegalima šokti, kad turėčiau kuo mažiau judėti, prigąsdino, kad 12 metų reikės daryti operaciją. Mama labai išsigando. Bet aš vis tiek šokdavau pati sau. Aš ir dabar labai mėgstu šokti.

– Pasakojama, kad jūs ir savo studentus nustebindavote piruetais.

– Pasitaikydavo. Kai, dirbant su režisūros specialybės studentais, jie visai išsikvėpdavo, norėdama vėl juos išjudinti, parodydavau kai ką iš savo „balerinos“ talentų. Jiems būdavo šokas. Sakydavau: nieko jūs negalite, o jie man: o ką jūs, dėstytoja, galite? Ir aš jiems pademonstruodavau ratlankį. Įsivaizduojate, kaip jie nustebdavo, pamatę tokį pusamžės moters lankstumą. Labai patinka šokti, tiksliau, būti muzikoje ir visi režisūriniai sumanymai su studentais irgi būdavo susiję su šokiu. Nors specialiai to nesimokiau.

Vaikystės Klaipėdos šventės

– Kaip jūsų vaikystėje Klaipėdoje švęsdavo masines šventes?

– Buvo Jūros šventė, o visos kitos šventės – „raudonos“, tarybinės. Pamenu, buvau dar maža, vyko spalio revoliucijos metinės. Teatro artistai privalėjo dalyvauti šioje šventėje. Klaipėdoje nė vieno aktoriaus nebuvo panašaus į Leniną, o Leninas demonstracijoje turėjo būti. Tai buvo nuspręsta, kad R.Grincevičius bus Leninas. Jis buvo labai geras aktorius. Tad grimuotojas Kaminskas jį grimuodavo 4 valandas, kad Romualdas taptų panašus į revoliucijos vadą. Po to tas Leninas važiuodavo sunkvežimio kėbule iškėlęs ranką ir mojuodavo klaipėdiečiams. Visi plodavo.

– O kokia tada būdavo Jūros šventė?

– O Jūros šventė buvo visai kitokia. Tai būdavo visų pirma karnavalas, kurio taip ir nepavyko vėliau atgaivinti. Jis toks ir nebeatgimė šiais laikais. Tada kiekviena įmonė turėjo paruošti savo pasirodymą. Buvo duodamas įsakymas. Ir sugalvodavo, ir pasiruošdavo, būdavo labai išmoningi. Tėtis, pasikeisdamas su R.Grincevičiumi, vaidindavo Neptūną. Atplaukdavo iš marių nuo Smiltynės į Danę su žeberklu. Graži šventė būdavo.

„Giesmių giesmės“ ieškojimai

– Jūs dabar dažnai važinėjate po Lietuvą ir skaitote hebrajų poezijos šedevrą „Giesmių giesmė“. Kaip kilo ši mintis ir kodėl pasirinkote šį kūrinį?

– Vieni sako, kad tai yra hebrajų poezijos perlas. Tai yra taip, bet man yra kitaip, man tai yra Dievo žodis. Bet ką tai reiškia? Jis atėjo per žmogų. Mes visi puikiai suvokiame, kas yra įkvėpimas ir nebūtinai menininkui. Kas yra „Giesmių giesmės“ autorius, mes juk ir dabar nežinome. Spėjama, kad tai buvo moteris. Tokių žodžių, kaip ten, aš daugiau niekur neradau.

– Kodėl iš viso pasirinkote šį kūrinį savo skaitymams?

– Mano mintyse „Giesmių giesmė“ atsirado labai seniai. Leningrade dar studijų laikais žiūrėjau vieną spektaklį. Jo pabaigoje vyras ir moteris skaitė šio kūrinio ištrauką rusiškai. Aš buvau sukrėsta. Klausiau: kas tai yra, aš nežinau šitos poezijos. Kas tai? Koks grožis! Sužinojau, kad tai – ištrauka iš biblijos „Giesmių giesmė“. Susiradau, paskaičiau, nieko panašaus tenai neradau. Neradau nė vienos eilutės, to, kas skambėjo manyje.

– Bet juk yra begalės vertimų. Ne veltui sakoma, kad poezija yra tai, kas prarandama verčiant kūrinį į kitą kalbą?

– Tą „Giesmių giesmę“, kurią skaitau, surankiojau iš vieno, iš kito vertimo. Labai atidžiai rinkausi. Žmonės klauso mažuose miesteliuose, kaimeliuose ir verkia.

Vizitinė kortelė

Gimė 1953 m. birželio 1 d. Šiauliuose.

Mokėsi Klaipėdos 5-ojoje vidurinėje mokykloje.

Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose baigė lietuvių literatūros ir režisūros specialybę.

Po studijų 2 metus dirbo mokytoja rusiškoje mokykloje Klaipėdoje.

Nuo 1974-ųjų daugiau nei 20 metų dėstytojavo Klaipėdos universitete, dėstė režisūrą.

Po to – darbas televizijoje, kūrė TV laidas.

Režisavo renginius delfinariume.

Sukūrė 9 dokumentinius filmus.