Tėvui Stanislovui (1918–2005) šį rugsėjį būtų sukakę 100 metų. Pagerbimo vakaro autorė D.Kanclerytė pasakojo, kad apie šią iškilią asmenybę ir vieną žymiausių Lietuvos dvasinių autoritetų išgirdo dar studijų metais.
O asmeniškai su juo susipažinusi patyrė šio žmogaus neįtikėtiną vidinę šviesą ir gebėjimą padėti žmonėms, prikelti juos suklupusius ar slegiamus gyvenimo skausmų vos keliais žodžiais: "Neištižk, gyvenk."
"Tai nepaprastas žmogus, kuris atnešė žinią Lietuvai apie laisvę. Tai buvo žmogus, pas kurį traukė visa Lietuva. Labai taikliai apie Tėvą Stanislovą pasakė poetas Justinas Marcinkevičius: "Jis yra vaikščiojanti meilė. Žemės jis paėmė tiek, kiek reikėjo, ir iš nieko jos neatėmė. Aš mačiau jame Žmogų, Mokytoją, todėl visa Lietuva veržėsi prie jo." Tėvas Stanislovas bendravo ir su prezidentu, ir su visų pakraipų partijų nariais, ir su verslininkais, ir su menininkais, su visais. Jis priimdavo ir tuos, kurie buvo paribyje. Jis neatstūmė nė vieno, jam svarbiausia buvo žmogus", – kalbėjo D.Kanclerytė.
Už savo drąsą sovietmečiu, už savo atvirus pamokslus Tėvas Stanislovas 1948 m. buvo ištremtas į Vorkutą, kur kalėjo devynerius metus.
"Jis buvo tokia dvasinė šviesa, kurios nesunaikinsi. Kai jį ištrėmė į Paberžę, ten gi net kelių nebuvo, o žmonės pas jį traukė, ar lietus, ar dargana. Kaip apie tokią asmenybę nekalbėti? Apie jo drąsą, valią, stiprybę. Labai džiaugiuosi šiuo vakaru, kur galėjome pasakoti apie tikrus dalykus, apie žmogaus vidų", – džiaugėsi D.Kanclerytė.
Naujausi komentarai