Meno galerija po atviru dangumi

Ne tik Kėdainių krašto, bet ir tūkstančių visos Lietuvos tikinčiųjų širdis pavergusio Paberžės festivalio antrasis renginys šįsyk pradėtas po kelerių metų pertraukos atgaivinta tradicija – dailininkų pleneru.

Prieš Šventąsias Mišias drobėje išlietus kūrybinius įkvėpimus pristatė visą savaitę Paberžėje praleidę Lietuvos dailininkų sąjungos asociacijos „Individualistai“ tapytojai. Penki menininkai spėjo nutapyti net pusšimtį paveikslų!

Jų kūriniai išpuošė bažnyčios, varpinės ir senosios klebonijos pastatų lauko sienas – Paberžė trumpam tapo paveikslų galerija po atviru pavakario saulės įkaitintu dangumi.

Padovanojo muziejui

Tapytojų asociacijos „Individualistai“ pirmininkas Svajūnas Armonas suskaičiavo Paberžėn su plenero bičiuliais kurti atvykęs jau septintą kartą.

„Esu Paberžės plenerų veteranas, – nusišypsojo menininkas. – Mano mokytojas Aloyzas Stasiulevičius – maestro, kaip aš jį vadinu – buvo vienas iš šių plenerų iniciatorių, o dabar labai malonu šį naratyvą man tarsi perimti iš jo. Ačiū festivalio organizatoriams, kad vėl atgaivino tradicinį renginį – plenerą, ir mus, tapytojus, pakvietė atvykti į Paberžę kurti.“

Net keletas paveikslų dedikuoti ypatingajai medinei Paberžės bažnyčiai ir jos bokštams. Nesyk kūrėjų darbuose atvaizduotas du upelio krantus jungiantis ratais išdabintas tiltelis. Dailininkai nutapė ir Paberžės žeme žengiantį Tėvą Stanislovą. Kiekvienas kūrėjas po vieną paveikslą padovanojo čia veikiančiam 1863 metų sukilimo muziejui.

„Atvykus į Paberžę, Tėvo Stanislovo dvasia visada įkvepia sukurti darbų sakraline tematika. Parodoje renginio publika taip pat išvydo ir kitais motyvais nutapytų paveikslų, – pristatė S. Armonas. – Paberžėje pasinerti į kūrybą buvo itin lengva.

Tiesa, nors parodoje pristatėme 50 darbų, tačiau ne visi jie yra galutinai užbaigti. Dalis įkvėpė minčių būsimiems kūriniams, o kitus dailininkai dar tobulins parsivežę į savo dirbtuves.

Šis pleneras yra tolesnio kūrybinio proceso pradžia. Padirbėjome išties puikiai.“

Pirmąsyk atvyko prieš 20 metų

S. Armonas pasidalijo pirmąkart Tėvą Stanislovą Paberžėje išvydęs prieš daugiau kaip du dešimtmečius.

Tai buvo žmogus, kuris tave galėjo įkvėpti net be žodžių – vien savo aura, elgesiu. Šalia jo buvo tiesiog malonu ir šilta būti.

 

„Taip, man teko jį matyti ir išgirsti gyvą, – apie ypatingą patirtį prabilo pašnekovas. – Tada mes, dailininkai, į Paberžę atvažiavome trise: aš, a. a. Antanas Beinaravičius bei Aloyzas Stasiulevičius. Tą kartą ir susipažinau su Tėvu Stanislovu.

Tai buvo žmogus, kuris tave galėjo įkvėpti net be žodžių – vien savo aura, elgesiu. Šalia jo buvo tiesiog malonu ir šilta būti.

Būtų nepaprastai įdomu, jeigu jis vis dar čia būtų: visur vaikščiotų, kažkam kažką pasakytų, apie mūsų paveikslus pakalbėtų.

O kūrėjus Tėvas Stanislovas labai mielai priimdavo, kaip ir visus. Nors mes, dailininkai, saviti žmonės… – šyptelėjo S. Armonas, – bet Tėvas Stanislovas sugebėjo visiems ir viskam būti tolerantiškas. Jam rūpėjo, kad žmogui būtų gera, bet tas gerumas turėjo turėti savo prasmę.

Manau, daugeliui Tėvo Stanislovo trūksta. Yra žmonių, kuriems išėjus, lieka niekaip neužpildoma tuštuma. Toks žmogus buvo šis dvasininkas, – kalbėjo S. Armonas. – Dabar Tėvą Stanislovą primena jo kryžius, kurį įamžinau savo tapybos darbe. Šį paveikslą paliksiu Paberžės muziejui.“

Gyvenimas nebuvo lengvas

Po Paberžės bažnytėlės skliautais Šv. Mišias aukojo Išlaužo parapijos klebonas kun. Vilius Sikorskas. Sakydamas pamokslą dvasininkas pabrėžė, jog ir šventųjų gyvenimai nebūna lengvi. 11 metų tremtyje Sibire praleidusio Tėvo Stanislovo dvasią net sugrįžus į Tėvynę toliau bandė įvairūs sunkumai.

„1996 metais grįžęs iš Kauno arkivyskupijos, jis tris naktis nemiegojo. Tėvui Stanislovui buvo uždrausta krikštyti, tuokti. Jis kaltintas neva nepakankamai gerai tikinčiuosius parengiantis santuokai, pernelyg lengvai juos paleidžiantis. Vis tik vėliau duomenys rodė, kad žmonės juo pasitikėjo ir plūdo pas jį: per vieną savaitgalį įvykdavo apie 15 krikštų ir apie 12 santuokų.

Tėvas Stanislovas pačia sunkiausia gyvenimo akimirka įvardijo, kai jam nebuvo leista padėti žmogui. O pasak jo, kunigo dalia ir yra atvira širdimi padėti žmogui, – kalbėjo kunigas V. Sikorskas ir prisiminė, jog su kurso bendramoksliais labai norėjo atvykti dvasininkiškąją tarnystę žmogui gilinti būtent šalia Tėvo Stanislovo. – 2000 metais baiginėjau diakonų penktąjį kursą ir mano širdis troško, kad mūsų kursas būsimų diakonų rekolekcijas atliktų čia – pas Tėvą Stanislovą. Tiesa, tada jis buvo Dotnuvoje.

Tėvas Stanislovas sutiko, bet prasidėjo konfrontacija su seminarijos vadovybe, nes neva šio dvasininko gyvenimas nebuvo be neigiamo šešėlio.“

Dievas prašo pasitikėti

Savo pamoksluose tvirtą požiūrį išsakantis ir taip į daugybę žmogiškosios būties klausimų atsakymus rasti padedantis kunigas V. Sikorskas atkreipė dėmesį, kad Dievo žodis retai kada būnąs švelnus, o dažnai ir neiškart iki galo suprantamas.

„Jeigu jums Dievo žodžiai yra ne kieti, tai gal jūs juos ne taip suprantate? Galbūt nei aš, nei Tėvas Stanislovas negalėtume didžiuotis suprantantys Dievo žodžius, – kalbėjo dvasininkas. –  Dievo žodžių supratimas ateina iš lėto ir juos visiškai suprasite jau būdami ten – veidas į veidą, akis į akį su juo: kada jūsų sielos girdės, ko gyvenime nebuvot išgirdę, kada jūsų sielos pamatys, ko gyvenime nebuvot išvydę, ir širdis pajaus, ko nebuvot pajutę – tada galutinai ir suprasite Dievo žodžius.

Šiandien Dievas Jūsų nereikalauja suprasti žodžių. Galite baigti teologijos mokslus, seminarijas, bet Dievas reikalauja ko kito. Jis iš žmogaus reikalauja vieno labai paprasto dalyko – pasitikėjimo: „Sek paskui mane.“ Šis vienintelis Dievas tikrai turi amžinojo gyvenimo žodžius, kuriuos mes suprasime tik iš lėto.

Nebijokite, kad tie žodžiai jums per gyvenimą keičiasi. Nebijokite, kad Dievas aiškėja tarsi piešiant. Dievo žodis tebūna jums kaip augimas, o sekimas Dievu – kaip valios pastanga.“

Kaip atrodo pasaulis gyvenant be Dievo?

Išskirtiniais ir itin giliai paliečiančiais bei susimąstyti priverčiančiais pamokslais garsėjantis kunigas V. Sikorskas kalbėdamas apie žmogaus santykį su Dievu palietė ir šiandieninio laikmečio tragediją, primindamas, kad didžiausia žmogaus nelaimė – eiti pirma Dievo, kai politikai, gydytojai ir kai kurie kiti geriau nei Dievas žino, kaip turi atrodyti žmogus...

Pasak V. Sikorsko, šiandien mes gyvename laikus, kai galime pajausti, kaip pasaulis atrodo gyvenant be Dievo...

Valstybinis choras „Vilnius“. G. Minelgaitės-Dautorės nuotr.

Šiuolaikinių kūrėjų muzika

Renginį vainikavo bažnyčioje suskambęs valstybinio choro „Vilnius“ koncertas. Kolektyvo vadovas Artūras Dambrauskas džiaugėsi galimybe šio festivalio publikai kūrinius dovanoti nebe pirmą kartą.

„Paberžės festivalyje esame pasirodę prieš gerus 7-erius metus. Labai malonu čia vėl grįžti, – „Rinkos aikštei“ sakė maestro. – Rengdami muzikinę programą Lietuvoje vykstantiems festivaliams, stengiamės didžiausią dėmesį skirti lietuvių autorių kūrybai, bet repertuare skambės ir keli sakralūs užsienio kompozitorių kūriniai.“

Publika žavėjosi ir gausiomis ovacijomis chorui „Vilnius“ atsidėkojo už meistriškai atliktus lietuvių kompozitorių Vaclovo Augustino, Deivido Kuktos, Laimio Vilkončiaus bei užsienio kūrėjų brito James‘o MacMillan‘o, norvego Kim Andre Arnesen‘o ir kitų kompozitorių darbus.

„Tai yra dabar gyvenantys ir labai žymūs kompozitoriai. O D. Kukta – dar ir mūsų choristas, – akcentavo A. Dambrauskas. – Žinoma, pristatėme ir šiek tiek klasikos – giedojome Felikso Mendelsono psalmę.“

Išskirtinumas – ne vieta, o joje buvęs žmogus

Dauguma choro „Vilnius“ pasirodymų vyksta būtent sakraliose erdvėse. Vis tik mažutėlė Paberžė, pasak maestro A. Dambrausko, itin savita.

„Bažnyčiose koncertuojame labai dažnai, tačiau Paberžėje jausmas kiek kitoks.

Išskirtinumo sakralioms vietoms suteikia ne pastatai, o čia buvę ar esantys ypatingi žmonės. Taigi Paberžės išskirtinumas yra Tėvas Stanislovas, jo požiūris į žmones ir visas gyvenimas. Šios asmenybės aura kuria kitokią atmosferą. Tai daro Paberžę ir buvimą joje nuostabų.

Nors Tėvą Stanislovą gyvai matyti ir girdėti teko vos vieną kartą ir labai seniai, tačiau manau, kad mes jį tokį turime vienintelį. Dėl jo Paberžė tapo išskirtine vieta, kur galime savo muzika pašlovinti Aukščiausiąjį“, – sakė A. Dambrauskas.

Laukia dar vienas renginys

Šį sezoną Paberžės festivalio mylėtojų laukia dar vienas, jau paskutinis, renginys – rugsėjo 29-ąją, kai bus minimos Tėvo Stanislovo gimimo metinės.

Kasmetinį Paberžės festivalį organizuoja labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ bei VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“. Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio mecenatas – „Vikonda grupė“. Festivalio globėja – „Vikonda grupės“ valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė, dvasinis vadovas – Kauno arkivyskupijos Kėdainių dekanato kleb. dekanas kun. Žydrūnas Paulauskas, meno vadovas – Liudas Mikalauskas.

Rėmėjai: UAB Kėdainių konservų fabrikas, UAB „Krekenava“, „Dadu“ ledus gaminanti UAB „Vikeda“ ir Kėdainių rajono savivaldybė. Iš dalies festivalį finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.