Koncertą surengs bažnyčioje
„Bandome išsikristalizuoti ir jau antrus metus pirmąjį ir trečiąjį festivalio koncertą organizuojame lauke, o antrąjį – Tėvo Stanislovo Paberžės bažnyčioje, – sako XI Paberžės muzikos festivalio meno vadovas Liudas Mikalauskas, paprašytas pristatyti antrąjį, rugpjūčio 25-ąją vyksiantį, renginį. – Programą ir kunigą, aukojantį šv. Mišias, bandau suderinti taip, kad atspindėtų tai, ką pats Tėvas Stanislovas būtų mėgęs organizuoti bažnyčioje.“
L. Mikalauskas neslepia džiaugsmo, kad, jam pakvietus, šv. Mišias sutiko aukoti kunigas Vilius Sikorskas.
„Jis yra ne tik kunigas, bet ir Kauno sakralinės muzikos mokyklos direktorius. Jį taip pat pristatyčiau kaip puikų grigalistą. Ką labai mėgo Tėvas Stanislovas, kad būtų giedama liturgija. Tai kunigas Vilius pasižymi tuo, kad jo aukojamose šventose Mišiose liturgija visada yra giedama, t. y., kas liturgijoje giedama, tą jis ir gieda, – šypsojosi pašnekovas. – Atvyksta ir valstybinis choras „Vilnius“. Bandysime kažkaip išsitekti bažnyčioje su choru ir su žmonėmis. Bent jau prašau, kad būtų ta sakrali muzika, kuri visada Paberžės bažnyčioje skambėdavo iš Tėvo Stanislovo lūpų. O grigalinį choralą baigiant religine akademine muzika.“
Vietos užteks visiems
L. Mikalauskas siūlo nesibaiminti, kad galbūt ne visi išsiteks mažutėje bažnytėlėje, o kaip tik ragina atvažiuoti kuo anksčiau, kad visi norintys sutilptų į bažnyčią.
„Aišku, garsas skambės ir lauke, bet kviečiu pabūti bažnyčioje. Žinau, kad kunigas V. Sikorskas mėgsta smilkymą, tai bus kaip Tėvo Stanislovo laikais. Bet kas labai bijo smilkymo, atvažiuokite vėliau, kad netilptumėte į bažnyčią“, – kaip visada geros nuotaikos ir humoro jausmo nestokojo L. Mikalauskas.
Renginį organizuojančio labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ direktorė Virginija Ragauskienė šypsosi: „Paberžėje vietos užteks visiems. Tikriausiai Lietuvoje nėra svetingesnės ir labiau žmogų priglaudžiančios vietos nei ši.
Koncertai Paberžės bažnytėlėje yra tartum atlaidai – kai meldžiamasi ir koncerto klausomasi ir bažnytėlės viduje, ir jos šventoriuje.
Nepaprastai džiugu, kad šie mūsų festivaliai turi ne tik nuolatinius savo lankytojus, bet ir kasmet pritraukia naujų, taip skleisdami žinią apie gėrį, bendrystę ir Tėvo Stanislovo išmintį vis platesniam žmonių ratui, jaunajai kartai.“
Dailininkai renginiui suteiks naujų spalvų
Šiemet atvykusių į Paberžės muzikos festivalį laukia ir naujiena – festivalyje vyks ir dailininkų pleneras, kuriame dalyvaus Dailininkų sąjungos klubas „Individualistai“.
„Jie atvyksta savaitę prieš renginį gyventi ir reziduoti Paberžėje, sutvarkytoje senojoje klebonijoje. Visą savaitę dailininkai dirbs, o koncerto pradžioje pristatys savo darbus. Renginys prasidės nuo plenero uždarymo ir tapytojų darbų pristatymo Paberžės tematika. Taigi dailė, muzika, grigališkumas, sakralumas, bažnyčios aura, smilkalai – visa tai sukurs dar nepatirtą jausmą“, – žadėjo renginio meno vadovas L. Mikalauskas.
Kunigo Viliaus Sikorsko išskirtinis interviu
Paberžės muzikos festivalio išvakarėse kunigas Vilius Sikorskas sutiko pasidalinti savo prisiminimais apie Tėvą Stanislovą ir atskleidė, koks ypatingas ryšys jį sieja su Tėveliu.
– Koks yra Jūsų santykis su Paberže?
– Su Paberže mane sieja mano kunigystės pati pradžia: dar prieš kunigystę esame šventinami į diakonus, tai yra pirmoji pakopa. Mano paties iniciatyva, tiesa, reikėjo dėl to šiek tiek kovoti su seminarijos vadovybe, visas kursas, klierikai, atlikome rekolekcijas Dotnuvoje pas Tėvą Stanislovą. Gyvenome visiškai šalia Tėvo Stanislovo celės, jis mums visą dieną skaitė konferencijas. Išbuvome ten keletą dienų. Buvo nuostabus ryšys. Paskui kelis kartus turėjau privačių apsilankymų.
Bandysime kažkaip išsitekti bažnyčioje su choru ir su žmonėmis. Bent jau prašau, kad būtų ta sakrali muzika, kuri visada Paberžės bažnyčioje skambėdavo iš Tėvo Stanislovo lūpų.
Ir dar galėčiau pasidžiaugti, kad pirmuosiuose Paberžės muzikos festivaliuose, kurie dabar vyksta ir puikiai prigijo, esu aukojęs Mišias ir pamokslavęs.
– Vadinasi, Jūs turite tikrai ypatingą ryšį su Paberže, su pačiu Tėvu Stanislovu ir iš savo patirties turbūt galėtumėte tikrai daug papasakoti apie jį tiek kaip apie dvasininką, tiek kaip apie žmogų.
– Taip, tikrai. Jis mums paliko kunigystės pagrindą, nes buvome savaitę kartu su juo susimąstymuose. Mes Tėvelį matėme jo celėje, kaip jis elgiasi, jo knygas, kasdienybę. Sužinojome, kad jis kas vakarą žiūri „Panoramą“ – netgi smulkūs dalykai, tokie kaip bendravimas su žmonėmis, mums paliko kaip geriausias pamokas ir brangiausius prisiminimus.
– O kuo Tėvas Stanislovas išsiskyrė iš kitų? Juk jis nebūtų taip prisimenamas ir mylimas, jei nebūtų turėjęs kažkokių ypatingų savybių?
– Tas jo išskirtinumas tikriausiai pasižymi šventumu.
Bet, žinote, pasakyti žmogui šventas, juk visi esame kažkiek šventi ir kažkiek nešventi. Pati didžiausia Tėvo Stanislovo žymė yra tikras ryšys su Dievu ir žmogaus neteisimas.
Jis kentėjęs nuo tarybinės santvarkos ir visi šie žmonės iš santvarkos, kurie vėliau virto ir nepriklausomos Lietuvos valdančiaisiais, jis visus tuos žmones be galo mylėjo ir mielai priimdavo. Ir pas jį buvo ne teisimas, o kiekvieno žmogaus priėmimas. Ir jis tai įrodė meile. Meile Dievui ir žmogui.
Jis tikrai turi šventojo aurą. Ji yra be galo didelė: jo kankinystė ir užtarnautas žmogaus ryšys, pagalba bet kokio lygio žmogui, net ir tiems, kurie turi priklausomybių alkoholiui, narkotikams – tai buvo žmogus, kuris stipriai mylėjo ir ta meilė niekur nedingo.
– Kunige, užsiminėte apie aurą, supusią Tėvą Stanislovą. Ar gali būti, kad ji persidavė ir vietai, kurioje jis gyveno ir kurią puoselėjo ilgą laiką, t. y. Paberžei? Juk dažnai sakoma, kad ši vietovė turi ypatingą aurą...
– Šventieji iš tiesų palieka savo įspaudą ten, kur jie gyvena. Netgi gali būti palaidoti visai kitoje vietoje, nors Tėvas Stanislovas palaidotas būtent Paberžėje, bet jo gyventa vieta yra pilna tos malonės. Aš manau, kad jo gyvenimas ten nenutrūko.
– Jūsų nuomone, kiek ilgai gali tęstis tas ypatingas vietos pojūtis? Juk metai bėga, palaipsniui viskas lieka tik istorija, o jausmas išblėsta...
– Kas tikra, o juo labiau kas dieviška, turi galimybę išsilaikyti amžinai. Tėvas Stanislovas turi šį bruožą. Jeigu jis nebus pakeltas iki šventųjų, iki palaimintųjų, nėra nieko blogo. Tačiau žmonių atminty jis liks šventas amžinai. Pavyzdžiui, Kretingoje turime Jurgį Pabrėžą, apie kurį kalbama jau po daug metų. Lygiai taip pat ir Tėvas Stanislovas yra mūsų dvasingume, Lietuvos padangėje kažkas ypatingo ir jis niekada neturėtų išnykti.
– Ypatingai vertinami yra Tėvo Stanislovo pamokslai. Ar tenka kartas nuo karto pasisemti minčių, idėjų iš jo pamokslų?
– Tikrai turiu visus jo leidinius ir tenka pasisemti minčių iš Tėvelio pamokslų, ypač iš knygos „Tėvas Stanislovas – mažutėlių tarnas“. Viską, kas išleidžiama, visada įsigyju pamokslams, ypač rekolekcijoms. Ten yra mintys, kurios niekada neaplenkia mūsų. Esu vedęs ne kartą kunigams rekolekcijas Kaišiadorių vyskupijoje. Taip, Tėvo Stanislovo būna gana daug. Tačiau jo gailestingumo išskirtinumo mums tikrai nebūna per daug, mes jį turime kartoti. Tai yra visuotinumo ženklas.
– O gal turite mėgstamą, širdžiai artimiausią pamokslą ar kelis?
– Ypač artimi yra tie, kuriuose daug kalbama apie laiką. Jo minčių apie laiką esu sau atskirai nemažai pasižymėjęs. Bet, kaip gyvas pavyzdys, yra jo vieni ar kiti paskutinieji gyvenimo metai ir tas neteisimas, atsigręžimas į žmogų. Tai matosi iš liudytojų, tų, kurie supo jį ligoje.
– Yra sakoma, kad ligos ar kažkokios nelaimės mums yra siųstos už kažkokias nuodėmes, nusižengimus ar kaip bausmė už blogą elgesį vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje. Jūs užsiminėte ir visiems puikiai yra žinoma, kad Tėvas Stanislovas mirė sunkioje ligoje, kančiose. Kaip manote, už ką jam buvo siųstas toks likimas?
– Neteisinga yra mintis, kad Dievas siunčia nelaimes. Dievas nelaimes mums padeda iškentėti, o dažniausiai padeda jų išvengti. Jeigu mums yra skirta tos kančios, tai, matyt, yra ta dalis, kurią Dievas leidžia. Taigi Dievas neduoda kančios, kryžiaus, bet leidžia juos ir didžiąją jų dalį prilaiko. Tėvo Stanislovo gyvenime, aš manau, kad tai buvo jo išgryninimas ir galbūt netgi jo šventoji skaistyklos dalis Žemėje. Taigi aš manau, kad jo kančia išsigrynino, o meilė dar labiau pasitvirtino.
– Grįžtant prie Paberžės muzikos festivalio, kunige, Jūs esate ne tik dvasininkas, bet ir Kauno sakralinės muzikos mokyklos direktorius. Ar nekilo mintis pasiūlyti savo auklėtiniams surengti koncertą Paberžės muzikos festivalyje? Juk ne kartą yra buvę projektų kartu su Kėdainių muzikos mokyklos auklėtiniais...
– Mus kasmet kviečia dalyvauti Šiluvos pagrindiniuose atlaiduose. Pajudėti su vaikais yra sudėtinga, o Paberžės muzikos festivalis vyksta vasaros metu, kai būna atostogos, tad pakvietimų kol kas neturime. Tuo tarpu galėčiau linkėti sau ir savo mokyklai aplankyti Paberžę kaip šventą vietą ir pasimelsti, gauti Tėvo Stanislovo užtarimą.
– Nors daugelį metų organizuojami Paberžės muzikos festivaliai kasmet gausėja, tačiau šįkart, kai Jūs aukosite šv. Mišias, tiek šv. Mišios, tiek koncertas vyks kuklioje bažnytėlėje. Gal vis tik reikėjo palikti renginį šventoriuje, kad į jį galėtų susirinkti gausesnis būrys žmonių?
– Aš tai priskirčiau techniniams dalykams. Be abejo, jei bažnytėlė talpina žmones, tikrai verta šv. Mišias aukoti joje. Tačiau kaip ir popiežius Vatikane, esant daug žmonių, Mišias aukoja aikštėje, šiuo atveju lygiai taip pat techninius dalykus sprendžia organizatoriai, nors autentiškiau būtų viduje.
– Jūsų nuomone, apskritai, ar žmonėms reikalingi tokie festivaliai, koncertai?
– Būtent tokio tipo festivaliai yra ne šiaip sau pramoga, klounada. Tai nėra pajacų gyvenimas, seniūnijų, miestelių labai tušti, lėkšti renginiai su dviejų solistų garso įrašais. Tai yra kažkas tikresnio. Tai, sakyčiau, tikrasis penas, menas ir tokie festivaliai kaip tik labiausiai reikalingi mums, nes jie gali „pamaitinti“ po visų kitų lėkštų koncertų, kokių dabar pilna Lietuva. Kas lieka? Lieka išduotas jausmas, nes tu maitiniesi tik ta akimirka, o Tėvo Stanislovo jausmas yra daug giliau – širdies ramybė, kultūra, muzika – ir, be abejo, pati malda bei vieta yra šventa ir palieka jėgų, stiprybės ir gyvenimo prasmės ateičiai.
– Jūs, kaip pažinojęs Tėvą Stanislovą, kaip manote, jam patiktų tai, kas dabar yra organizuojama jo garbei?
– Be abejo, Tėvas Stanislovas buvo kuklus. Aš manau, kad kiekvieną kartą, kai renginys liečia Tėvą Stanislovą ir veda Dievop, tai kiekvienam žmogui, esančiam Danguje, turėtų patikti. Jeigu būtų tik Tėvas Stanislovas ir Dievas nebūtų minimas, jam nepatiktų, bet šiuo atveju labai džiaugiuosi, kad vienas iš pagrindinių organizatorių Liudas Mikalauskas yra be galo tikintis ir Dievas festivalyje tikrai yra minimas. Beje, esu Liudo Mikalausko kunigas tuokėjas, lygiai prieš trylika metų jį sutuokęs Paberžėje iš meilės Tėvui Stanislovui. Taigi, liudiju, kad tai – renginiai su tikėjimu ir gilia, ilgalaike prasme.
Mieli Lietuvos žmonės, mūsų dienose kaip niekada daug yra triukšmo, kartu gražios muzikos, gražių renginių, bet labiausiai trūksta dvasinio renginio, sielos peno, o Tėvo Stanislovo gyventoje vietoje, Paberžėje, turite šaltinį, kuris gali jus atgaivinti sieloje. Taip pat teikti sveikatą, sveikatą, kuri ateina su ramybe, gali jus pakelti nuo kasdienybės rūpesčių ir padėti gyventi su džiaugsmu ir viltimi.
Naujausi komentarai