Daugiau nei 20 metų kabinusis į gyvenimą klaipėdietė neteko darbo, kai į viešumą iškilo ilgai slėpta paslaptis – stipri silpnaregystė.

Atsiliepė avarijos trauma

"Toks jausmas lyg važiavau traukiniu, sustojau, o bėgių toliau nėra", – šiandieninę savo situaciją apibūdina Jolanta Lukauskienė.

Atmintinai išmoktos kainos, prekių išdėstymas ir intuityvus orientavimasis aplinkoje – šios savybės 42 metų moteriai leido ilgai dirbti prekyboje ir paslaugų sferoje.

Nors ji sunkiai įžiūri daiktus, esančius vos keli žingsniai nuo jos.

Silpnaregė vos daugiau nei prieš mėnesį prarado pardavėjos darbą baldų parduotuvėje.

Darbą ji paliko savo noru, kai buvo paprašyta sėsti prie kasos aparato. Nors dar prieš priimant į parduotuvę buvo sutarta, jog ji tik konsultuos klientus. Šis susitarimas galiojo metus.

Tačiau pokalbį apie pastangas išsilaikyti darbo rinkoje Jolanta pradėjo nuo pastebėjimo, kad jos gyvenime lemtingas vaidmuo tenka skaičiui septyni.

Nuo septintos klasės Jolantai sparčiai silpo regėjimas – tokios buvo avarijos pasekmės, kai partrenkta automobilio ji persirito per kėbulą ir nuskrido keliasdešimt metrų.

Stiprus smūgis į stuburą vėliau atsiliepė regėjimui.

J.Lukauskienė prisiminė, kad tuomet tinkamų akinių stiklų reikėdavo laukti po pusmetį. Kol prieidavo eilė, regėjimas jau būdavo dar labiau pablogėjęs.

Taip akinių stiklų dioptrijos nukrito nuo minus vieno iki minus šešių.

"Mokykloje pedagogai staugė, kodėl nenešioju akinių. Sėdėdavau pirmame suole ir nieko nematydavau. Bet nešiojant akinius vaizdas dar labiau išplaukdavo", – pasakojo pašnekovė.

Vietoj operacijos – nėštumas

Septintoje klasėje Jolanta su tėvais išsiruošė į Kauno klinikas. Kol jas rado, paauglę ne kartą supykino.

Į atmintį įstrigusios sunkios paieškos ir gydytojų verdiktas, kad dėl įgimtos trumparegystės pacientė per jauna operacijai, klaipėdietę atgrasė nuo noro ateityje dar sykį čia vykti.

Tą pačią diagnozę vėliau kartojo ir Klaipėdos okulistai. Skyrėsi tik jų siūlomi gydymo būdai.

Persirgtos ligos, sunkus darbas pašte, vos baigus vidurinę mokyklą, ir vos ne eksperimentinis gydymas nepadėjo – rega toliau silpo.

Vienos klientės patarta Jolanta apsilankė pas Maskvos gydytojus. Vizitai į Rusijos sostinę truko kelerius metus.

Per tą laiką moteris ištekėjo, po trejų metų išsiskyrė. Vaikų juodu neturėjo.

Maskvoje klaipėdietei atliko dvi operacijas. Po jų trumpam pagerėdavo.

Gydytojai ragino ryžtis trečiajai, tačiau neslėpė – laukia arba šimtaprocentė sėkmė, arba aklumas.

Kelionėms į Maskvą Jolanta užsidirbdavo turguje prekiaudama savo pačios pieštais atvirukais.

Nors jie kartais policininkų dėka atsidurdavo pelkėje, bet ji toliau kantriai taupė. Ritmu "darbas – Maskva" ji gyveno kelerius metus.

Apsispręsti dėl trečios operacijos klaipėdietė turėjo pusmetį. Kol suko galvą ir Dievo maldavo apšviesti protą, gyvenimas pasiūlė išeitį – ištekėjo už sutikto vaikystės draugo ir pagimdė dukterį.

Gimdymas turėjo savo kainą – regėjimas nuo minus aštuonių nukrito iki minus 16.

Kai dukrai sukako trys mėnesiai, J.Lukauskienė įsidarbino valytoja septynaukštyje, Žvejų gatvėje.

Papildomų pinigų prisidurdavo prekiaudama savo atvirukais ir pačios keptomis bandelėmis.

Nors Jolanta nešiojo akinius, tačiau bendradarbiai neįtarė apie itin prastą jos regėjimą.

Vėliau klaipėdietės saugomą paslaptį atskleidęs bendrovės "Kylis" vadovas Viačeslavas Popovas pasiūlė pagalbą. Bet pagalvojusi ji nusprendė nerizikuoti nei darbdavio pinigais, nei savo akimis.

Negalią slėpė šypsena

Ūgtelėjus dukrai, J.Lukauskienė įsidarbino prekybos sandėliuose. "Taip prasidėjo mano prekybininkės karjera", – pajuokavo ji.

Po bazės bankroto prekybą kruopomis, padėvėtais drabužiais ir kuo tik nori pakeitė pardavėjos darbas viename didžiųjų prekybos tinklų.

Nors dirbdavo septynias dienas per savaitę, su darbu ji susitvarkydavo, kol papildomai nepaskyrė padirbėti konditerijos skyriuje.

"Čia įstrigau. Kainų kodai – miniatiūriniai, nematau, bet niekam negaliu pasakyti. Stoviu ir bliaunu. Pirkėjai šaukia, skubina. Šypsausi, nors ašaros bėga", – pasakojo moteris.

Vėliau Jolanta perėjo dirbti į baldų parduotuvę. Net trūkusi akies kraujagyslė ir dar labiau suprastėjęs regėjimas, gydymasis ligoninėje neprivertė darbdaviams užsiminti apie blogą regą.

Moteris abejoja, ar jie būtų supratę – teisintis dėl itin prasto regėjimo ir nematymo viena akimi teko net gydymo įstaigose.

"Jauna, graži ir be akinių, tad ko norite" – tokių replikų moteris sulaukė ne iš vieno mediko. Pakeisti savo nuomonę juos priversdavo tik tyrimų rezultatai.

Stebint, kaip Jolanta bendrauja ir orientuojasi aplinkoje, sunku patikėti, kad ji beveik nemato ir jos darbingumas siekia vos 30 proc.

Gydytojų skirtumai

J.Lukauskienė ne kartą važiavo konsultuotis bei gydytis pas Odesos (Ukraina) okulistus. Klaipėdietė juos palygino su Lietuvos gydytojais.

Pastarieji mėgsta pasikliauti tik savo nuomone, o Odesos gydytojai neslėpė su tokia paciente susiduriantys pirmą kartą. Tad nevengė konsultuotis ir su kitais kolegomis.

Klaipėdietė taip pat pastebėjo, kad ten nekilo problemų norint be eilės pakliūti pas reikiamą gydytoją, taip pat skiriamas didesnis dėmesys reabilitacijai.

Iš kai kurių Lietuvos medikų jai teko sulaukti komentarų, kad naujų akių jai vis tiek niekas neįdės, tad neverta gaišti laiko organizmo stiprinimo procedūroms.

Kainas iškaldavo mintinai

"Tik užmetusi akį į kainas, išmokdavau jas mintinai. Užsimerkusi galėjau pasakyti, kur guli kokia prekė. Keblumų kildavo, tik kai pakeisdavo kainas. Viską laikydavau atmintyje, nors nuo tokio kiekio informacijos apsunkdavo galva", – darbo subtilybes parduotuvėse atskleidė pašnekovė.

Parduotuvių vadovų nepasitenkinimą keldavo jos prašymai iškart išnaudoti visas kasmetines atostogas, kurias skirdavo gydymuisi Ukrainoje.

Tad neišlaikiusi įtampos iš vienos parduotuvės ji perėjo dirbti į kitą. Tiesa, dar prieš tai išbandė pragarišką valytojos darbą laivų statykloje.

Vos įsigijusi kompiuterį, Jolanta išsiuntinėjo savo gyvenimo aprašymą. Sulaukė kvietimo į pokalbį dėl darbo baldų salone viename prekybos centrų.

Likimo ironija, tačiau kartu su būsimaisiais darbdaviais sėdėjo ir jos buvusi viršininkė. Ji nenutylėjo Jolantos saugotos paslapties dėl regėjimo.

Į darbą konsultantės pareigoms Jolantą priėmė su išlyga, kad jai nereikės klientų aptarnauti kasoje, prie kompiuterio.

"Neturiu savo namų, tik mažą bendrabučio kambarėlį. Tad man būdavo smagu padėti žmonėms išsirinkti tinkamus baldus, kad namai būtų kuo jaukesni", – apie mėgstamą darbą pasakojo moteris.

Sunkiai įsigytą ankstesnį būstą Jolanta prarado per savo patiklumą bei norą padėti.

Tuomet lemtingą vaidmenį taip pat suvaidino skaičius septyni. Šiuo skaičiumi pažymėtos ir kitos skaudžios netektys, praradimai, sumušimas prie namų, skyrybos su antruoju vyru.

Liepė rašyti prašymą

Įtampos mėgstamame darbe kėlė konkurencija tarp kolegių dėl klientų bei skiriamos priemokos, noras pasinaudoti visomis atostogomis iš karto.

Kai pastaroji problema iškilo dar kartą, bendrovės generaliniam direktoriui Jolanta prisipažino, kad per atostogas išvyksta į Odesą dėl regėjimo.

Atostogų ją išleido. Ukrainos gydytojų prognozės klaipėdietei buvo itin liūdnos – operacija tik pagreitins apakimą.

"Sukarti tolimą kelią ir sužinoti, kad prošvaisčių nėra", – tokios niūrios nuotaikos Jolanta grįžo į darbą.

Netrukus jai netikėtai buvo pasiūlyta laisva diena, sumaišties įnešė ir apėmusi negera nuojauta. Neguodė kolegių raminimas, kad vienos geriausių pardavėjų tikrai neatleis.

Po laisvadienio Jolanta sulaukė nurodymo sėsti prie kasos aparato. Bandymas priminti susitarimą atsimušdavo kaip į sieną.

"Sėdi į kasą arba rašai pareiškimą", – nuskambėjo parduotuvės vadovų žodžiai. Moteris spėjo, kad taip pasielgti buvo priversta dėl silpnos regos.

Gyvena iš 555 litų

Klaipėdietė iš darbo išėjo savo noru, be kompensacijų.

Noras ieškoti teisybės atsitrenkdavo į sieną – profesinės sąjungos, Darbo inspekcijos atstovai patarė tausoti nervus.

Moteris kol kas nenuleidžia rankų – piešia, mezga, nors gydytojai ir pataria geriau sėdėti rankas sudėjus ir nors kiek ilgiau išsaugoti regėjimo likučius.

Buvęs jos sutuoktinis kreipėsi į teismą dėl alimentų sumažinimo dukros išlaikymui, nes buvusi žmona esą yra pasiturinti.

Jolanta su 17 metų dukra šiandien gyvena iš savo neįgalumo pašalpos – 555 litų ir 14 centų.

Danutė Balčiūnienė, Klaipėdos regos ugdymo centro tiflopedagogė

Sveikieji bijo silpnaregių ir aklųjų labiau nei sėdinčiųjų vežimėlyje, net labiau nei protiškai atsilikusiųjų. Sumanėme išbandyti šiaurietišką vaikščiojimą. Mėnesį teko įrodinėti, kad aklieji taip pat gali išbandyti šį treniruočių būdą. Klaipėdos visuomenės sveikatos biuro darbuotojus įkalbėjome tik po pagrasinimo paviešinti spaudoje.
Aklieji ir silpnaregiai mokosi aukštosiose mokyklose, dirba, tačiau slepia savo negalią. Kai kurie šią paslaptį saugo metų metus, nes kai tik darbdavys apie tai sužino, tenka palikti darbą, o dėstytojai rašo žemesnius pažymius. Nors pasitaiko ir išimčių.