Šėlionės su J.Statkevičiumi

– Dar visai jauna išvykote mokytis menų į Kauną. Buvote savarankiškas vaikas?

– Išvažiavau 15-os metų. Iki tol Klaipėdoje lankiau dailės mokyklą, o sužinojusi, kad yra toks aštuonių klasių S.Žuko taikomosios dailės technikumas Kaune, nusprendžiau pamėginti. Gana ryžtingas žingsnis, nes mokykloje gerai mokiausi, buvau pirmūnė. Baigusi rūbų dizaino studijas, grįžau atgal į uostamiestį studijuoti vizualinio dizaino.

– Kokie jausmai užplūsta prisiminus tuos ketverius metus Kaune?

– Tai buvo studentiškas gyvenimas su visais jo privalumais. Gyvenome bendrabutyje, o paskutiniais metais su kurso drauge nuomojomės butą. Mokytis teko keletą kartų, tačiau Kaune buvo pirmosios mano rūbų dizaino studijos ir, ko gero, pats kūrybingiausias ir smagiausias metas. Galbūt todėl, kad buvome jauni, mokėmės savarankiškumo ir pirmą kartą pajaučiau didelį skirtumą tarp mokytojų mokykloje ir dėstytojų. Tai buvo visiškai kitoks požiūris į studentą, užmezgėme draugiškus santykius, drauge lankydavomės parodose, nemažai bendravome ir su kitų aukštųjų mokyklų studentais. Patys organizuodavome madų vakarus, kurdavome ir demonstruodavome savo drabužius. Mokiausi kartu su Juozu Statkevičiumi. Pamenu, Laisvės alėjoje sukeldavome tikrą šurmulį.

– Kaip apskritai susidomėjote dizainu ir drabužių kūrimu?

– Paradoksalu, kad mokykloje man sekėsi visos disciplinos: ir matematika, ir fizika. Nors daugiausia dėmesio ir laiko skirdavau renginių organizavimui, lankiau teatro studiją. Nuo mažumės mėgau megzti ir kitus kruopštumo reikalaujančius darbus. Tai darydavau netgi darželyje, kai kiti vaikai per pietus miegodavo. Tiesa, maniau, kad pabaigusi rūbų dizaino studijas mokysiuosi scenografijos, mane žavėjo ir intrigavo teatras, sceniniai kostiumai. Tačiau nutiko kitaip. Apskritai gyvenime buvo labai įvairių kūrybinių etapų: nuo renginių organizavimo ir kolekcijų kūrimo. Ilgai dirbau savarankiškai, vėliau atsirado poreikis atidaryti nuosavą rūbų dizaino studiją, pasikviečiau siuvėjus ir ten darbavomės apie penkerius metus. Nors užsakymų netrūko, pajutau, kad pradedu merdėti kaip kūrėja, ši veikla nebeteikė džiaugsmo. Nusprendžiau dar pasimokyti – įstojau į kultūros vadybos ir kultūros politikos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Sukosi be atvangos

– Tuo metu jau buvote ištekėjusi?

– Taip, susilaukiau antrojo vaikelio – sūnaus Žygimanto, kuriam dabar 10 metų. Tuo pat metu studijavau neakivaizdžiai. Kai baigiau, su vyru Henriku atidarėme muzikinį klubą "Roxy". Prasidėjo dar vienas atradimų, beprotiškas laikas. Patekau į visai naują erdvę. Naktinis darbas, prekyba alkoholiu, renginių organizavimas. Sukomės kaip voverytės, be laisvalaikio ir atostogų. Gyvenimas bėgte, bet buvo įdomu. Išgirdome ir susipažinome su muzikais iš viso pasaulio: nuo Australijos iki JAV. Kalbiesi su menininku iš taip toli ir atrandi daugybę bendrų temų, kai kartais šalia tavęs gyvenantys žmonės atrodo lyg iš kitos planetos.

– Kaip susipažinote su savo vyru, klubų ir diskotekų įkūrėju Henriku Žižiu?

– Bendros veiklos metu. Buvau pakviesta į Palangos klubo atidarymo vakarėlį kaip modelis, pristatėme vienos dizainerės kolekciją. O Henrikas buvo to renginio vedėjas. Taip ir susitikome. Vėliau jis pasikvietė mane į savo organizuojamas diskotekas uostamiestyje, pradėjome kartu darbuotis renginiuose. Esame daug visko drauge nuveikę. Ir dabar dar kyla klausimas, kas aš: rūbų dizainerė ar renginių režisierė.

– Spėjote paragauti ir modelio duonos?

– Iš Kauno sugrįžusi į Klaipėdą buvusiuose buities rūmuose demonstravau drabužius, įvairias eksperimentines kolekcijas per Jūros šventes, Smiltynėje, renginiuose. Tais laikais, apie 1988–1989 m., mus vadindavo ne modeliais, o "miesto manekenėmis". Atkūrus nepriklausomybę daug kas keitėsi, ir šių tradicijų nebeliko. Pačiai smagu ir juokinga atsiminti tą laikotarpį, mano vyras net turi sukaupęs nemažai filmuotos medžiagos. Tai buvo labai gera mokykla, suteikusi vidinės laisvės, drąsos.

Bijo kartotis

– Dabar pačiai tenka darbuotis su jaunomis merginomis, kurios pristatinėja jūsų kurtas kolekcijas.

– Kurį laiką dirbau modelių agentūroje, mokiau 10–18 metų mergaites, kurios man tapo savotišku darbo moliu. Stebi jų besiformuojantį charakterį, vaikščiojimo manierą. Tai žmogus, kuris nebijo keistis ar būti negražus. Modelis turi būti įdomus. Yra tam tikri kriterijai, išmatavimai, tačiau jie vis labiau "išeina iš rėmų". Anksčiau net rengdavome alternatyviosios mados festivalius, kuriais siekdavome lengvai šokiruoti auditoriją. Tiesą sakant, mada manęs nedžiugina, vargu ar noriu jai priklausyti. Man, kaip kūrėjai, norisi atrasti naujų dalykų, įnešti savitą, šviežio oro gūsį, o ne beždžioniauti. Būdamas madingas tampi nebeįdomus. Juolab kad viskas labai greitai keičiasi. Vieną dieną tu madingas, o kitą – juokingas. Dabartinė rinka yra perpildyta. Kalbant apie rūbus, mane asmeniškai žavi natūralumas, norisi naudoti kiek įmanoma mažiau sintetinių medžiagų ir kuo daugiau rankų darbo. Klausimas, ar tai apsimoka?

– Ko gero, artimiausia jums – marinistinė tematika?

– Gamta mane labai žavi ir įtraukia. Kaip ir jūra. Kai ją fotografuoji ar filmuoji, kiekvienas kadras – vis kitoks, niekuomet nerasi pasikartojančio vaizdo. Bangos lengvumas, smėlio skaidrumas, energija, kvapas… Tiek daug visko čia yra. Man įdomi emocija, taip pat labai svarbus pristatymas, kaip pateiksi savo kūrybą. Tam ne tik atrenkami geriausiai tinkantys modeliai, bet pasitelkiama muzika, šviesos. Kuriamas savotiškas mini spektaklis. Parduoti nėra mano tikslas. Šiuo metu tuo neužsiimu. Ko gero, drabužių kūrimas ir liks didelė aistra, o ne pragyvenimo šaltinis.

Padeda ir vyresnysis sūnus

– Meno kiemelyje pristatėte 20 drabužių kolekciją "Jūra. Baltai". Dirbote su linu ir drobele. Kas ją inspiravo?

– Pavadinimą galima šifruoti dvejopai: "Jūra ir báltai" arba "Jūra baltaĩ" – palikau vietos interpretacijai. Jūra man iš tiesų yra ir įkvėpimo, ir atsipalaidavimo, ir polėkio šaltinis. Ji man atrodo neišsemiama: jos spalvos ir atspalviai rytą ar vakarą, ramybė. Ir mano kūrybinis kelias prasidėjo nuo modelio "Gelmių būtybė" – už jį laimėjau pagrindinį prizą "Auksinę adatėlę" Baltijos šalių konkurse "Mada. Menas. Muzika". Jūrinis periodas atsispindėjo ir vėliau sukurtoje kolekcijoje "Po vandeniu". Dabar vėl grįžau prie jūros. O baltai todėl, kad norėjosi atrasti naujų atspalvių ir pasigilinti į baltiškąjį kostiumą, į mūsų pradžių pradžią. Svarbi buvo ir balta spalva: mano jūra – balta. Gal dėl to, kad tai mano nauja pradžia, naujas lapas. O ir tie visi jūros bangų purslai, nėriniai, raštai – balti. Labai smagu, kad į kūrybinį procesą nepabijojo įsitraukti trys merginos. Pusantro mėnesio diena iš dienos kartu darbavomės ir joms užteko kantrybės, noro. Pradėjome nuo eskizų, nuo baltiško kostiumo analizės, po to kūrėme modelius, aiškinomės, kokiomis priemonėmis juos įgyvendinsime – kaip siūsime, kaip dekoruosime: ar tapysime, ar nersime, ar siuvinėsime. Apskritai mane domina istorija ir mitologija, tačiau daug medžiagos apie pačius baltus neradau. Vis dėlto manau, kad pagrindinės savo kolekcijos dar esu nesukūrusi.

– Jums talkino ne tik modeliai, bet ir šeimos nariai?

– Mūsų visų veiklos yra susipynusios. Pavyzdžiui, kartu su vyru Henriku filmavome, o sūnus Mantvydas, kuriam 26-eri, montavo vaizdo medžiagą. Jis yra gerai įvaldęs kompiuterinę grafiką, programas, todėl labai man padeda. Jei mano didžioji aistra yra medžiagos, audiniai, tai Henrikas gyvena lemputėmis. Jo pomėgis – šviesos. Kalbant apie techninius sprendimus, žinau, kad tik mano šeimos vyrai geriausiai juos įgyvendins.

– Galima sakyti esate tikrų menininkų šeimynėlė?

– Tikrai taip. Mūsų kasdienybė gana chaotiška, gyvename nuo vieno renginio iki kito. Be to, namuose neturime tiek daug erdvės, kad visi daiktai būtų sudėti savo vietoje.

Vizitinė kortelė

Gimė 1968 m. rugpjūčio 23 d. Klaipėdoje.

Mokėsi Klaipėdos 19-ojoje vidurinėje mokykloje, dabar – Klaipėdos M.Mažvydo progimnazija.

Baigė tuometį Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikumą.

Studijavo vizualinį dizainą Vilniaus dailės akademijoje.

Baigė kultūros vadybos ir kultūros politikos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Dizainerės sukurtas darbas pelnė tarptautinio konkurso "Auksinė adatėlė" prizą.

Ištekėjusi, turi du vaikus.