Viktorą Usovą, Klaipėdos savanoriškų organizacijų aktyvistą, Kūčių vakarą TV ekranuose matė visa Lietuva. Jam buvo įteikta "Auksinė širdis".

Energija – iš nusiteikimo

V.Usovas atviravo, jog nenorėjęs priimti apdovanojimo – nesijautė daręs kažką ypatingo. Tačiau pripažino, kad tokį įvertinimą suvokė kaip dovaną nuo Dievo: gruodžio 23 dieną atšventęs 23 gimtadienį jaunasis savanoris po dešimties metų buvo pastebėtas ir įvertintas.

– Kaip jauteisi sužinojęs, kad laimėjai "Auksinę širdį"?

– Pirma mintis buvo: dešimt metų, ir kažkas pastebėjo. Tačiau ne dėl įvertinimo visa tai daryta. Keista būtų, jei dešimt metų kažką darytum tik dėl nominacijos. Nelaikau savęs labai didžiu savanoriu. Bet koks, kad ir pats mažiausias darbas yra svarbus ir nebūtina jo vertinti apdovanojimais. Smagu, kad įvertina, tačiau nepatinka principas: tu padarei daugiausia, o kiti – mažiau. Ne tai svarbiausia.

– Tave tikriausiai pažįsta kiekvienas aktyviau visuomeninėje veikloje besireiškiantis Klaipėdos jaunuolis. Iš kur semiesi tiek energijos?

– Energetinių gėrimų tikrai negeriu (juokiasi). Energija yra vidinis nusiteikimas. Kaip žmogus nusiteiks, tokia bus ir jo energija. Jei norėsi – visada viskam rasi laiko.

Tačiau ir man tos energijos kartais trūksta. Žinoma, kažkur jos yra daug, bet kolegijos niekaip nebaigiu (juokiasi). Net akademinių atostogų reikėjo išeiti. Mokslams pritrūko energijos – pripažįstu ir gailiuosi. Neslėpsiu buvo ir sveikatos problemų. Tačiau reikia nepamiršti – jei duodi nuoširdžiai, tu ir gauni labai daug. Žmonių šypsenos skatina daryti gera.

– Sveikatos problemos dėl to, kad nebelieka laiko sau?

– Kažkiek ir dėl to, dėl įtemptos darbotvarkės, pasižadėtų atlikti darbų. Jeigu nespėji padaryti, ką pasižadėjai, nerviniesi, alina bemiegės naktys.

Dabar ir daug renginių organizuoju. Tai nėra blogai, nes man patinka juos vesti. Stengiuosi atiduoti kiekvienam renginiui dalį savęs, o tai labai išsekina. O kai būna keturi renginiai kasdien ar du per dieną...

Svarbu pastebėti kitus

– Tai kokia eilinė jūsų diena?

– Diena būna dinamiška: susitikimai, bendravimai, planavimai. Vienąkart pajuokavau, kad esu įkūręs savo asmeninę jaunimo liniją – gaunu išties daug elektroninių laiškų iš jaunų žmonių. Vien į juos atsakyti reikia mažiausiai pusantros valandos. Juk kartais žmonėms reikia labai nedaug, tiesiog pasikalbėjimo. Parašai laišką ir kažkam galbūt tai padeda.

– O kaip asmeninis gyvenimas?

– Jis vadinasi "Esu jūsų visų, imkit mane" (juokiasi). Asmeninio gyvenimo labai neviešinu. Merginos neturiu dėl to, kad neturiu laiko ir žinau – jei ji ir stengtųsi suprasti tokią mano veiklą, aš pats vėliau atsisakyčiau visų darbų. Kol kas gal to nereikia. Po naujamečių švenčių žiūrėsime – gal atsiras naujų žmonių, užimsiančių mano vietą. Svarbu daryti ne tik gerus darbus, bet ir pastebėti kitus, kurie po tavęs juos atliks. O su gerais darbais visaip juk gali nutikti – kartais linki gero, o išeina ne taip, kaip tikėjaisi.

– O kada išėjo ne taip, kaip reikėjo?

– Kartą norėjau karatė mokykloje aplankyti visas vaikų grupes ir padovanoti Kalėdų Senelį. Tačiau nepaskambinau vienam instruktoriui, kad nepaleistų grupės, ir geras sumanymas žlugo – viena grupė liko be Kalėdų Senelio.

Kai buvau jaunimo organizacijos "Apskritasis stalas" narys, norėjau organizuoti susitikimus su moksleivių tarybomis, o mane apkaltino, kad vykdau rinkimų agitaciją. Mat buvau įrašytas kaip kandidatas į miesto tarybos narius. Nors mokyklos parlamentuose yra jaunimas, kuris dar nė balsuoti negali.

Vizija – aktyvūs moksleiviai

– Tačiau visa tai praeityje. Ką dabar planuoji?

– Dabar stengiuosi kuo mažiau kalbėti, o daugiau daryti. Anksčiau daugiau kalbėdavau (juokiasi).

– Turiu gražų tikslą per dvejus metus atgaivinti Klaipėdos moksleivių judėjimą, įvesti vieningą rinkimų sistemą į moksleivių tarybas. Norėčiau, kad kokią savaitę visose mokyklose vyktų aktyvus rinkimų šou: su plakatais, agitacijomis, šurmuliu.

Dabar nemažai laiko skiriu globos namams. Vienuose jų yra keli vaikai, kuriuos dėl netinkamo elgiasio nori išvežti į koloniją. Bandysim perauklėti. Sugalvosime tokius darbus vaikui, kad jis galėtų pasitaisyti. Jei, pavyzdžiui, iš ko nors pavogė telefoną, tai siūlysim kartu su nukentėjusiu nuvažiuoti boulingą pažaisti, pabendrauti. Nenorės, galės to nedaryti, sugalvosime ką kita. Yra daug veiklos jaunimo organizacijose: padėti kokį renginį paruošti, sukarpyti kažką, dekoruoti. Tegul darbuojasi, jie laisvo laiko turi begales. Dėl ko tie vaikai ir daro tokias nesąmones – nežino, kuo užsiimti.

– O tolimesnėje ateityje?

– Noriu įsitvirtinti versle, gal labiau šou. Taip galėčiau padėti ne tik savanoriškais darbais, bet ir finansiškai toms organizacijoms, kurios užsiima savanoriška veikla.

Gyvenime labai noriu dėstyti paskaitas studentams. Žinoma, kai kas pasakys, kad ir dabar kartais dėstau studentams. Po pusvalandį per pertrauką savo kolegijoje (juokiasi).

80 proc. savanoris

– Tai kiek jūsų gyvenimo užima savanoriška veikla?

– Kartą man pasiūlė darbą rimtoje kompanijoje. Tuomet dirbau dviejose darbovietėse, bet nusiunčiau savo CV. Firmos vadovas pasižiūrėjo į gyvenimo aprašymą ir sako: žinai, keista, paskaičius tavo CV atrodo, jog 80 proc. tavo gyvenimo sudaro visuomeninė veikla, 10 proc. viena darbovietė, 10 proc. – kita, tai kokia tikimybė, kad pas mane rimtai dirbsi? Bandžiau atsiriboti nuo savanoriškos veiklos. Nelabai pavyko.

– Gyvenime turi kokį sektiną idealą?

– Džimas Keris – mano idelas. Rimtai. Man kartais patinka vaidinti taip, kaip jis. Tačiau realiame gyvenime. Jis dažniausiai būna linksmas, išskirtinis, su savo charizma ir svarbiausia "nekvailas". Neslėpsiu, dar patinka Arūnas Valinskas. Jį visad laikiau šiokiu tokiu autoritetu.

Tačiau didžiausi autoritetai yra plačiajai visuomenei nežinomi asmenys – mano draugai ir tėvai. Turiu ko pasimokyti ir iš aštuoniolikmečio, ir iš trisdešimtmečio.

Šią vasarą aplankiau penkias vaikų vasaros stovyklas. Daug ko galima pasimokyti iš vaikų... Mane supras žmonės, kurie dirba su vaikais. Jie skleidžia nenusakomą teigiamą energiją. Po stovyklos visada jaučiuosi pozityviai.