Ketvirtadienio vakarą į Dovilų etninės kultūros centrą atėjo pasipuošę vietos žmonės. Filmas, kurio pažiūrėti jie rinkosi, buvo apie mus, lietuvius, kalbančius ta pačia, bet tokia skirtinga kalba, kad žmonės viename, rodos, mažos Lietuvos kampe nesupranta kito pakraščio gyventojų, kai jie kalba tarmiškai.

Filmą autorius kūrė septynerius metus, kalbino daugybę žmonių visoje Lietuvoje, prašydamas tik vieno – prabilti gimtąja tarme.

Vienas pirmųjų A. Baryso pakalbintų žmonių buvo Helmutas Lotužis iš Kisinių kaimo. Šis vyras yra vienas iš nedaugelio natūraliai dar mokančių šišioniškių tarmę. Jis taip pat dalyvavo filmo peržiūroje.

Man labai patiko, kad autorius kalbino paprastus žmones, o ne tuos pačius, kuriuos esame įpratę matyti per televiziją.

Režisierius aplankė visus Lietuvos regionus, kalbino savąja šnekta kalbančius žmones.

Už kadro skambantis Marijaus Žiedo balsas skaitė profesorės Dalios Kiseliūnaitės parašytą tekstą apie tarmes. Juo paaiškinta, kiek ir kokių jų yra.

Vienas filmo herojų pasakojo, kad senatvės ligų paveikti žmonės pamiršta viską, bet ne kalbą, kurios išmoko iš savo mamos.

"Man labai patiko, kad autorius kalbino paprastus žmones, o ne tuos pačius, kuriuos esame įpratę matyti per televiziją. Patiko, kad jie kalbėjo skirtingomis temomis, bet taip, kaip nuo mažens yra išmokę. Ramus kalbėjimas nuteikia maloniai. Nors objektas yra žmonės ir jų kalba, bet parodyta ir nuostabi Lietuvos gamta. Žiūrėdama filmą ne kartą nubraukiau ašarą, bet ne iš skausmo, o iš džiaugsmo, labiausiai jaudina gražūs dalykai", – po filmo peržiūros kalbėjo etnologė Rūta Vildžiūnienė.

Filmas "Visos tarmės gražiausios" keliaus per Lietuvą, jo autorius nusiteikęs parodyti jį nedidelių miestelių žmonėms. Galbūt jį bus galima pamatyti ir per televiziją.