Studijas Kaune baigęs Respublikinės Klaipėdos ligoninės gydytojas urologas Evaldas Gražys patraukė į uostamiestį. Jo žodžiais tariant, gyvenimas pajūryje turi daug privalumų. Tarp savo kolegų vienas jauniausių gydytojų mėgsta itin aktyvų laisvalaikį – slidinėjimą, keturračių sportą, pasiplaukiojimus kateriu. O labiausiai – tolimas keliones motociklu. Juo per savo gyvenimą jau yra nukakęs šimtus tūkstančių kilometrų, savo plieniniu žirgu jis atskuba ir į darbą.

Motociklu – į Gibraltarą

– Nepasiilgstate gimtojo Kauno?

– Tai kad dažnai aplankau tėvus, kurie gyvena Kaune. Tiesa, iki penktosios klasės augau Raudondvaryje. Jame prabėgo pačios gražiausios vaikystės dienos. Ir vėliau nepamiršau šio miestelio, ten gyveno mano amžinatilsį močiutė, todėl neretai Raudondvaryje leisdavau atostogas.

– Esate vienintelis medikas savo šeimoje?

– Taip, visi mes skirtingų specialybių atstovai. Mano tėtis – stalius-dailidė, mama – ekonomistė, na o sesuo – žinoma Lietuvoje advokatė.

– Kodėl pasirinkote uostamiestį?

– Klaipėdą 2010-aisiais pasirinkau savo noru, niekas iš Kauno nevijo. Prieš renkantis, kur dirbti, teko nemažai pakeliauti po Lietuvos miestus, bet Klaipėda visada imponavo. Man čia tiesiog gera. Turime daug privalumų – puikų dviračių taką, pajūrį, nėra spūsčių ir stresą keliančių situacijų, o žmonių skaičius – neerzinantis. Be to, gyvename mažoje šalyje, todėl užsinorėjęs galiu atsidurti bet kur, ypač kai važinėju motociklu.

– Gana pavojinga. Mėgstate ekstremalius pojūčius?

– Nesutikčiau, kad pavojinga. Viskas priklauso nuo to, kaip vairuoji, kokį greitį renkiesi. Šiuo metu turiu kelioninį motociklą, apskritai savo gyvenime jų esu pakeitęs keturis, gal penkis. Anksčiau vairavau pusiau "čioperį", vadinamąjį street (liet. miesto) motociklą, nes mėgstu ilgas ir tolimas keliones, esame nuvažiavę net iki Gibraltaro. Prieš trejus metus su vienu kolega per dvi savaites nukakome 8,5 tūkst. km, aplankėme dvylika šalių. Dar po metų motociklais išnaršėme Italiją, persikėlėme į Korsiką, Sardiniją. Irgi susidarė nemenkas, apie 10 tūkst. km, atstumas. Važiuodamas motociklu esi laisvas, užuodi visus kvapus, toks jausmas, kad pasirinktą kelionės maršrutą tu apkeliauji pėsčiomis.

– Ir į darbą motociklu važiuojate?

– Dažniausiai. Vienu metu, kai neturėjau automobilio keturis mėnesius, važinėjau kasdien. Pastačiau tik tuomet, kai pašalo ir paslydau ant ledo. Juk mašinų stovėjimo aikštelės užgrūstos automobiliais, o motociklu turiu privilegiją patekti į ligoninės kiemą. Labai patogu, nereikia sukti galvos. Tiesa, tai brangus malonumas, kartais ne visai apsimoka.

Pavažinėtos "Deltos" vargai

– Yra tekę papulti į ekstremalią situaciją?

– O taip, visko yra buvę. Iš viso per savo gyvenimą motociklu esu nuvažiavęs ne mažiau kaip šimtą tūkstančių kilometrų. Pietų Prancūzijoje teko greitai stabdyti, užblokavo priekinį motociklo ratą, tai vos neatsitrenkiau į mašinos galą. Keliaujant Norvegijoje, staigiame posūkyje kliudėme migruojančią avių bandą, slydau į šoną, tačiau laimingo atsitiktinumo dėka nepargriuvau. Būna situacijų, kai lekiu labai greitai, dviejų šimtų ir daugiau kilometrų per valandą greičiu, tačiau tai darau tik dienos metu, kai galiu aiškiai viską matyti, ir kelias yra tuščias. Niekas nėra apsaugotas, pavojingos situacijos tyko nuolat. Bet jei pats save saugosi, tai ir Dievas tave apsaugos. Aš vadovaujuosi tokiu principu.

– Kada įsigijote pirmąją savo transporto priemonę?

– Dvylikos metų, tai buvo mopedas. Susitaupiau dar gyvendamas Raudondvaryje ir dirbdamas klapčiuku pamaldose. Sekmadieniais už patarnavimą kunigėlis duodavo rublį ar du. Tai neišleisdavau šokoladui, o atsidėdavau. Kai bažnyčios rūsyje kasėme griovį šiluminei trasai, gaudavau tiek pat, kiek ir vyresnieji. Nusipirkau pavažinėtą mopedą "Delta" iš vietinio Raudondvario chuliganėlio. Jis man aiškino, kad tai pats geriausias ir greičiausias mopedas visame miestelyje. Aš patikėjau, o be reikalo, nes paskui kokius metus jį remontavau. Pirkinys buvo visai blogas, net neįsijungdavo variklis. Tėvams esu dėkingas už teisingą auklėjimą – nors jie turėjo galimybių man nupirkti mopedą ar kokį kitą daiktą, niekada nepuldavo tenkinti mano užgaidų. Siekdavo, kad pats įgyvendinčiau savo norus. Žinoma, jie nuveždavo į turgų nusipirkti detalių, bet remontuodavau pats. Užtat kiek džiaugsmo buvo, kai mopedas pagaliau važiavo. Vėliau jį pelningai pardaviau kaimynui.

– Esate tikintis?

– Taip. Močiutė išugdė tikėjimą. Nesu davatkėlė. Turiu savas nuostatas, požiūrį į dalykus, tačiau kartais man reikia pabūti su savimi, todėl nueinu į bažnyčią.

Monotoniško darbo nenorėtų

– Kodėl pasirinkote mediciną?

– Man puikiai sekėsi tikslieji mokslai, tačiau tie skaičiai pasirodė didelė nuobodybė. Niekada nepatiko monotoniškas darbas, todėl naujų pojūčių, tobulėjimo galimybė pastūmėjo pasirinkti mediciną. Žinoma, tai atrodė ir vis dar atrodo nepaprastai įdomu. Ėjome kupini entuziazmo, užsidėję rožinius akinius – baltas chalatas, žmonių gydymas skambėjo didingai. O sužinojęs, kad reikės dirbti su lavonais, pagalvojau: "Čia tai neįtikėtina". Apskritai džiaugiuosi savo pasirinkimu. Studijų metais visi norėjo tapti širdies gydytojais, bet paskui susivokiau, kokioje srityje iš tikrųjų galiu dirbti, kur sekasi geriausiai. Urologijoje svarbesnis už teoriją yra darbas su pacientais ir operacijų praktika. Todėl nedelsdamas pradėjau operuoti.

– Atsimenate savo pirmąją operaciją?

– Iš pradžių tik stebėjau kitų medikų darbą, asistavau. O pirmąją operaciją atlikau būdamas rezidentūroje. Jei gerai pamenu, tai buvo vaikų chirurgijos skyriuje, dariau apendicito operaciją. Jaučiausi netvirtai, tokiose situacijose streso neišvengsi, bet "už rankos laikė" atsakingas gydytojas. Viskas vyko sklandžiai. Dabar per savaitę vidutiniškai tenka atlikti apie šešias operacijas. Tai dar priklauso nuo apimties, pavyzdžiui 5 cm akmens pašalinimas iš inksto užtrunka apie keturias, penkias valandas.

– Kokia buvo ilgiausiai trukusi operacija?

– Apie 7,5 valandos. Žmogui buvo nustatytas pažengęs šlapimo pūslės vėžys. Tai – labai sudėtingas atvejis, nes pacientas pasitaikė labai stambus, ligotas, turėjo cukrinį diabetą. Teko šalinti šlapimo pūslę, prostatą.

– Tokiais atvejais dar įmanoma padėti?

– Jei imuosi operuoti, vadinasi, tuo tikiu ir stengiuosi iš paskutiniųjų. Kol kas padėti pavyko visiems.

Operuoja su Stevie Wonderiu

– Keliate savo kvalifikaciją užsienyje. Pernai dalyvavote Danijoje vykusioje Europos seksologijos draugijos kongrese.

– Mūsų šalies žmonėms ši tema dar atrodo gėdinga. Kažkodėl nebijome pasakyti, kad norime valgyti ar į tualetą. Seksas, kaip ir bet koks kitas mūsų fiziologinių poreikių tenkinimas, yra labai svarbus. Ypač reproduktyvaus amžiaus tarpsniu. Neturint lytinio gyvenimo, išsivysto įvairios, net sunkios psichologinės ir fizinės ligos. Kalbant apie seksologijos kongresą, man naujiena buvo tai, kad kai kuriose pasaulio šalyse, net ir Vakarų Europoje, tiems, kurie negali susirasti seksualinio partnerio, pavyzdžiui, neįgaliesiems, yra skiriami surogatai. Žmonės, atliekantys šį darbą, važiuoja į pacientų namus ir suteikia sekso paslaugas. Šį gydymo būdą kai kuriais atvejais netgi kompensuoja valstybė.

– Operacijų metu klausotės muzikos?

– Klausausi, operacinėse tam turime magnetolas. Dažniausiai leidžiamos melodijos be žodžių, aranžuotės orkestrui. Tokių populiarų dainų instrumentiniai įrašai, kaip Stevie Wonderio "I Just Called To Say I Love You". Jie ramina, padeda susikaupti. Ir anekdotus skaldome. Tik iš pradžių reikia įsitikinti – pacientui skirta bendroji ar vietinė nejautra. Jei bendroji, gali jaustis laisviau, kalbėtis, nes aptarinėti kai kuriuos techninius dalykus kitiems žmonėms girdint nėra gerai.

– Kada nors galvojote apie šuolį parašiutu?

– Jei kas nors padovanotų, nedvejodamas iššokčiau. Pats pirkti nedrįstu, nes prisibijau aukščio. Artėjančią vasarą ketinu užsiimti vandens sportu, noriu išmokti plaukti jėgos aitvaru. Jei turėčiau daugiau laiko, visko prisigalvočiau.

Vizitinė kortelė

Gimė 1977 m. spalio 20 d. Kaune.

Mokėsi Vilijampolės vidurinėje mokykloje.

Baigė Lietuvos sveikatos mokslų universitetą.