Tradicija kilo iš Vokietijos

Klaipėdos savivaldybės Etnokultūros centro etnokultūrinės veiklos koordinatorė Jolita Vozgirdienė pasakojo, kad eglės puošimo ritualas Vokietijoje buvo žinomas jau viduramžiais, o Europoje jis paplito XVIII a.

Iš Vokietijos ši tradicija atkeliavo ir į Mažąją Lietuvą. Visoje Lietuvoje kalėdinės eglės imtos puošti XIX–XX a. sandūroje. Tai vyko dvaruose, bažnyčiose, mokyklose, vėliau ir kone kiekvienuose namuose.

Lietuviškoje tradicijoje trobos palubių, kerčių šventinė puošyba eglės šakomis buvo žinoma nuo seno. Tačiau Mažojoje Lietuvoje susiformavo kitokia tradicija.

„Advento pradžioje pinamas eglišakių vainikas, kabinamas palubėje arba juo puošiamas šeimos stalas. Kalėdų išvakarėse advento vainikas sudeginamas, o tada jau puošiama kalėdinė eglutė“, – pasakojo J. Vozgirdienė.

Natūralu, jog norisi daugiau šventinio laukimo nuotaikos.

Tai – gyvybės medis

Tradicinėje lietuvių pasaulėjautoje eglė, kaip visžalis medis, laikytas sakraliu nesibaigiančios gyvybės simboliu.

Pasak koordinatorės, tradiciškai eglės buvo puošiamos pagal galimybes: obuoliais, riešutais, džiovintų obuolių girliandomis, džiovintomis uogomis, šiaudiniais žaisliukais, paukščiukais ir popieriaus karpiniais.

„Tai būdavo didžiausias džiaugsmas vaikams – gėrėtis eglės puošnumu ir slapta pamažu raškyti kabančius gardumynus. Kalėdinė eglė tapo ne tik namų puošmena, bet ir pilnatvės, gerovės, klestėjimo, gyvybingumo ir ateinančių metų sėkmės simboliu“, – sakė J. Vozgirdienė.

Gerbiamos visos tradicijos

Kaip teigė J. Vozgirdienė, tradiciškai eglutę iš miško žmonės parnešdavo Kūčių rytą, ji puošiama šventinei Kūčių vakarienei ir saugoma iki Trijų Karalių.

„Laikui bėgant tradicijos pakito, o tai tik įtvirtina tradicijos gyvumą ir tęstinumą. Gyvename vartotojiškos kultūros klestėjimo laikais, kasdienybės ratas sukasi vis greitesniu tempu. Ne kiekvienas turime galimybę mėgautis ramiais ir ilgais advento vakarais, natūralu, jog norisi daugiau šventinio laukimo nuotaikos“, – aiškino koordinatorė.

Nors verslo taisyklės ir diktuoja naujas tendencijas, J. Vozgirdienė pabrėžė, jog, gerbiant senąsias lietuviškas tradicijas, derėtų išsaugoti ir šimtmečius puoselėjamą gamtos ir žmogaus vienybės kalendorių.

„Iš pagarbos artimiesiems, kurie jau iškeliavę anapus, leiskime kartu su gamta nurimti Vėlinių nuotaikoms ir tik tada gyvenkime advento laikotarpiu“, – sakė koordinatorė.