Situacija gerėja

Eismo įvykių aukų atminimo diena turi ilgą istoriją. 1993 m. pirmą kartą ją nacionaliniu lygiu Jungtinėje Karalystėje paminėjo labdaros organizacija „RoadPiece“, teikianti pagalbą eismo įvykių aukoms. Nuo to laiko šią dieną visame pasaulyje minėjo ir palaikė įvairios nevyriausybinės organizacijos, Europos kelių eismo įvykių aukų federacija (European Federation of Road Traffic Victims, FEVR) ir kitos su ja susijusios organizacijos. 2005 m. lapkričio 26 d. Jungtinių Tautų Organizacija priėmė rezoliuciją, kuria kreipėsi į šalių vyriausybes, kad kiekvienais metais trečiasis lapkričio sekmadienis būtų skirtas žuvusiesiems eismo įvykiuose paminėti.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo eismo įvykiuose mūsų šalyje jau žuvo daugiau nei 16 tūkst. žmonių – beveik tiek, kiek gyventojų yra Palangos mieste, todėl už eismo saugumą atsakingos institucijos Lietuvoje sau kelia ambicingus tikslus – kad keliuose neįvyktų nė vienas eismo įvykis ir nenukentėtų nė vienas žmogus. To visiškai pasiekti kol kas neįmanoma, tačiau pokyčiai gana optimistiniai. 2006–2015 m. žuvusiųjų per eismo įvykius Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip tris kartus. Didžiausia pažanga pasiekta per pastaruosius dešimt metų, kai Lietuvoje sugriežtėjo atsakomybė už Kelių eismo taisyklių nepaisymą, pagerėjo taisyklių laikymosi kontrolė, aktyviai organizuojamas eismo dalyvių švietimas saugaus eismo srityje, vykdomi saugaus eismo projektai, suaktyvėjo saugaus eismo keliuose socialinė reklama.

Svarbi atsakomybė

Nepaisant plika akimi matomos pažangos, Lietuva vis dar išlieka šalis, kurioje žuvusiųjų autoavarijose skaičius vienas didžiausių ES. Vairavimo instruktorius Kastytis Povilaitis įsitikinęs, kad vien tik tobulinamos kelių infrastruktūros nepakaks. „Valstybinės reikšmės Lietuvos keliais kasmet važiuoti tampa vis patogiau ir saugiau, tačiau aš suprantu, kad vien tik inžinerinėmis priemonėmis mes nepasieksime, kad žuvusiųjų keliuose skaičius priartėtų prie ES vidurkio“, – teigia saugaus vairavimo ekspertas. Pasak pašnekovo, pagrindinis dalykas, lemiantis tokią prastą eismo saugumo situaciją keliuose, yra kiekvieno mūsų elgesys. „Didžiausia bėda yra ta, kad dabar nuo mažens įprantama turėti tik teises, bet ne pareigas. Tokie žmonės užaugę ir vairuoja taip, kaip jie nori, o ne pagal taisykles“, – kalbėjo K. Povilaitis.

Į eismą jis patarė žvelgti kaip į bendruomenę, kurioje vienas bendruomenės narys yra atsakingas už kitą ir tik tuomet, kai visi bendruomenės nariai rūpinasi vienas kitu, ji gali gyvuoti ir išlikti. „Pastebiu keliuose daug egoizmo – man čia reikia, tai aš čia ir sustoju, aš noriu – ir važiuoju greitai, viršydamas leistiną greitį, aš nenoriu – ir nepraleidžiu pėsčiųjų, aš einu per perėją – jūs mane privalote praleisti. Eisme tokios sąvokos, kaip „vien tik aš“ nėra. Turime suprasti, kad mūsų elgesys gali nulemti, ar kitas vairuotojas sėkmingai pasieks namus“, – pabrėžė K. Povilaitis. Jis teigė manantis, kad eismo įvykių keliuose sumažės tik tuomet, kai kelyje vairuotojai pradės matyti ne tik save, bet ir aplinkinius.

Pradėkime nuo savęs

Prasidedant šaltajam metų laikui, kai eismo sąlygos tampa sudėtingesnės, K.Povilaitis teigė reguliariai išgirstantis kaltinimų kelininkams dėl nenuvalytų kelių ir dėl sudėtingų eismo sąlygų, tačiau jis paragino visus eismo dalyvius suvokti, kad vien tik valstybė ar jos institucijos negali pasirūpinti visų eismo dalyvių saugumu, kiekvienas mūsų turėtume įvertinti savo ir automobilio galimybes bei apgalvoti laukiančius pavojus. „Ne kartą teko lankytis Skandinavijoje. Švedijoje, Suomijoje, kai pusto ar sninga, eismas keliuose beveik sustoja. Niekas 6 val. ryto neskuba į darbus, rizikuodami savo sveikata ar net gyvybe, o jei nepasiseks – keikdami kelininkus. Vos tik liaujasi sniegas ar pūga, per 2–3 valandas eismas vėl atgyja. Taigi svarbu ne tik kitiems rodyti pirštu į jų klaidas, tačiau įvertinti ir savo elgesį“, – tvirtino vairavimo instruktorius

Jis paminėjo ir keletą paprastų dalykų, kuriuos padarę, kiekvienas prisidėtume prie saugesnio eismo šalies keliais. Reikia pasirūpinti, kad vaikai, pagyvenę artimieji dėvėtų atšvaitus, automobiliuose važiuotų užsegtais saugos diržais, vaikai būtų vežami automobilinėse kėdutėse, vairuotojai laikytųsi KET, neviršytų saugaus greičio, nevairuotų transporto priemonių apsvaigę nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų. „Jeigu visi padarysime šiuos iš pirmo žvilgsnio paprastus dalykus, manau, kad įrodysime ir sau ir kitiems, kad keliuose galime elgtis saugiai“, – kalbėjo K. Povilaitis.

Pasaulio sveikatos organizacijos skelbiami faktai apie eismo saugumą (parengta bendradarbiaujant su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos

Pusė žuvusiųjų keliuose yra labiausiai pažeidžiami kelių eismo dalyviai – pėstieji, dviratininkai, motociklų vairuotojai ir jų keleiviai.

Naudojant tinkamas vaikų tvirtinimo sistemas (kūdikių kėdutes, vaikų sėdynes ir paaukštintas sėdynes) vaikų žūčių kelių eismo įvykiuose galima sumažinti nuo 54 proc., iki 80 proc.

Saugos diržai priekinių sėdynių keleiviams mirtinų sužalojimų riziką sumažina 40–65 proc., galinių sėdynių keleiviams – 25–75 proc.

Geros kokybės apsauginis šalmas dviratininkams, motociklų, mopedų vairuotojams bei jų keleiviams mirties riziką kelių eismo įvykio atveju gali sumažinti beveik 40 proc., o sunkaus sužalojimo riziką – daugiau kaip 70 proc.

Saugaus greičio viršijimas – viena didžiausių saugaus eismo problemų, dėl kurios labai padidėja eismo įvykių rizika. Dėl šios priežasties įvyksta 30 proc. mirtinų eismo nelaimių.

Greičio kontrolė – svarbus būdas sumažinti traumatizmą bei mirčių skaičių kelių eismo įvykiuose, ypač tarp pėsčiųjų, dviratininkų ir motociklininkų.

Vairavimas išgėrus padidina eismo įvykio, kuris gali baigtis mirtimi arba sužalojimu, riziką.

Greitos ir kokybiškos pirmosios pagalbos suteikimas nukentėjusiesiems eismo įvykiuose gali išgelbėti daug gyvybių.