Turi kiniško kraujo

– Ar tiesa, kad į Klaipėdą persikėlėte iš Kazachstano?

– Gimiau Kazachstane, tuomečiame Celinograde. Sovietų Sąjungos laikais šis miestas vadinosi rusiškai ir tik vėliau, tapęs šalies sostine, gavo Astanos pavadinimą. Prieš tai Kazachstano sostinė buvo Almata. Mano mama gimė Klaipėdoje, bet yra rusė. Taip susiklostė, kad ji išvažiavo studijuoti pas Kazachstane gyvenančią vyresniąją seserį ir ten susipažino su tėvu. Tėvukas save labiau tapatina su rusais, nors tiek pat turi ir kiniško kraujo. Tėvai išsiskyrė, todėl nuo penkerių gyvenu Lietuvoje. Pats kalbu gimtąja rusų, lietuvių, anglų kalbomis, truputį pramokau vokiečių ir japonų.

– O kam jums japonų kalba?

– Japonijoje su kitais kūrėjais tris kartus dalyvavome pasaulinėse robotų varžybose. Spėjome ir pakeliauti. Todėl suprantu, apie ką japonai bendrauja tarpusavyje. Per mėnesį iškalęs programėlę gali greitai išmokti šnekamąją kalbą. Tiek užteko, kad pavyktų pasikalbėti. Žinoma, su rašyba jau sunkiau. Man patinka japonų atsargumas, nuoširdumas, jie niekada tavęs neužgaus. Aptarnavimas – aukščiausio lygio. Be to, gatvėse labai tvarkinga, nei šiukšlių, nei šiukšliadėžių nemačiau. Tik labai brangu. Jei bandelė pas mus kainuoja eurą, pas juos – du.

– Ar dažnai sugrįžtate į gimtąją Astaną?

– Kazachstane gyvena visi mano giminaičiai iš tėvo pusės, 2014 metais juos aplankiau. Žiemos ten labai šaltos, temperatūra gali nukristi iki 35 laipsnių žemiau nulio, o kitą dieną pakilti iki plius penkių. Ten labai pigus viešasis transportas, tačiau vaikščiodamas lauke jauti degalų kvapą. Dėl didelio automobilių srauto mieste tvyro smogas.

– Nekirbėjo mintis pasilikti ten visam?

– Žmonių nepažįstu, kultūros irgi ne, kalbos nemoku. Tai kokia prasmė? Be to, ten klesti tam tikras nacionalizmas – kazachų yra daugiau, rusų mažiau.

Robotų karų aistruolis

– Robotų konstravimu užsiimate apie dešimtmetį. Kur mokėtės, jei Lietuvoje tokių kaip jūs tada buvo tik vienas kitas?

– Man robotai patiko nuo pat vaikystės. Būdamas mažas konstruodavau lego, paskui per televizorių su dideliu malonumu žiūrėdavau robotų karus, įsivaizduokite, Anglijoje ar JAV 100 kg metaliniai robotai draskosi tarpusavyje. Kodėl kada nors tai negalėtų atsirasti ir Lietuvoje? Aišku, truputį kainuoja. Vien tik mūsų mažas 3 kg "Vytis", kurį gruodį vežėmės į Japoniją, atsiėjo apie 2,5 tūkst. eurų. Detalės labai brangios net užsakant jas iš Kinijos, o pirkdamas Lietuvoje permoki keturgubai. Taigi, galimybių ką nors konstruoti savo rankomis būdamas mokinys neturėjau, nebuvo jokių radijo elektronikos būrelių ar panašių užklasinių veiklų. Tik visiems įgrisę "darbai" mokykloje, kur puodus ir žvakides iš medžio drožėme. Neįsivaizdavau, nuo ko pradėti ir kur ieškoti informacijos. Buvau radęs internete kažkokį rusišką failą, bet nedaug padėjo. Tiksliau – nieko nesupratau, nes nebuvo elementaraus įvado pradedančiajam. Tik visokie diodai, tranzistoriai, kurie tada man nieko nesakė. Tapęs pirmakursiu 2009 metais Klaipėdos universitete sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie Robotikos klubo, kurio vadovas buvo Vitalijus Rodnovas, patyręs pramonės automatikos inžinierius. Jis jau dirbo vienoje kompanijoje ir turėjo šeimą. Kažkada pats savo jėgomis susikonstravo "nesąmonę" už šimtą litų, o kai vienam tai daryti tapo liūdna, įkūrė bendraminčių klubą. Dabar tai atrodo nesąmonė, nes per dešimtmetį patobulėjome. Vėliau, vietoje V.Rodnovo robotikos užsiėmimus pradėjau vesti pats, tapau KU Robotikos klubo vadovu.

– Pradžia buvo sudėtinga?

– Veikiau įdomi. Pradėjau leisti laiką daugiabučio rūsyje. Įsirengiau ten nedideles dirbtuvėles, nusipirkau detalių ir gąsdinau kaimynus. Jiems turbūt keistai atrodė iš rūsio sklindantys pjovimo garsai, kartais dingdavo elektra. Taip sukonstravau savo pirmą robotuką, kuris buvo panašus į mėnulio vaikščiojimo aparatą arba į "bliūdą" ant ratų. Pavadinau jį "Moonwalker". Tiesa, šis robotas net nevažiavo, todėl išardžiau ir pagaminau kitą. Pirmą kartą jį panaudojau rungtynėse Austrijoje 2010 metais. Varžybose pelniau antrą vietą, o mūsų draugas – trečią. Apėmė azartas, be programavimo dar išmokau ir mechanikos darbų – skardas lankstyti, lituoti ir panašiai.

3D naktigonės

– Kaip pirmą kartą laimėjote kelialapį į Japoniją?

– Su draugu Augustu sukonstravome trijų kilogramų robotą. Martynas Lukas pasistengė, kad nemokamai gautume keturis galingus variklius, kurie labai brangūs. Vieno tokio vertė – 600 eurų. Tada prasidėjo 3D naktigonės po darbo ir studijų. Tai buvo lėtaeigis robotas, bet galėjo pagauti bet kokį greitą priešininką ir stumti jį jėga. Varžovams tai būdavo netikėta. Laimėję pirmą vietą Latvijoje ir nukovę čempionus iškeliavome į Japoniją. Kovų metu randi trūkumų, perdarai arba kuri robotą iš naujo ir vėl dalyvauji varžybose. Tai – nenutrūkstantis procesas. Baltic Robot Sumo yra pirmoji asociacija Europoje V.Rodnovo dėka gaunanti kvietimus į pasaulines robotų varžybas Japonijoje nuo 2011 metų. Taigi iš lokalių laimėjimų galima gauti tarptautinį arba nacionalinį pakvietimą į Japoniją. Pernai vėl pasisekė jį laimėti.

– Ilgai ruošėtės šioms varžyboms? Kaip pasirodėte?

– Tai solidžiausias mūsų pagamintas robotas. Prie jo darbavomės nuo rugsėjo vakarų iki gruodžio pradžios ir faktiškai visą tą laiką ką nors  kūrėme. Iškart po darbo važiuodavau pas draugą į darbą. Jis tvarkė logistinius klausimus, užsakinėjo detales, o aš užsiėmiau inžinerine dalimi, modeliavimu ir taip toliau. Išrinkome robotui tautinį vardą "Vytis". Tai – patobulinta jau trečioji jo versija. Sekėsi sunkiai, du nukovėme, prieš trečią pralaimėjome. Tačiau patyrėme daug įspūdžių. Lankėmės kurortinėje Okinavos saloje, pirmą kartą išbandėme nardymą 12 metrų gylyje po vandeniu. Labai smagu, nėrėme net tris kartus. Į laimėtą kelialapį įeina apgyvendinimas keturių žvaigždučių viešbutyje, sotūs pusryčiai, pasirūpinama transportu iš ir į oro uostą. Be to, visiems varžybų dalyviams suteikiama paskatinamoji stipendija – 50 tūkst. jenų, tai yra apie 400 eurų. Tai – savotiška kompensaciją pralaimėtojams. Pirmosios vietos nugalėtojui atitenka 200 tūkst. jenų – maždaug iki 2 tūkst. eurų dydžio prizas. Keisčiausia, kad pirmą vietą Japonijoje iškovojo lenkai, kurių visus tris robotus mes nudaužėme Estijoje "Robotex 2017" varžybose. Taigi tas pats robotas, kurį tada nukovėme, Japonijoje tapo čempionu. Grynai sėkmės reikalas.

Kuria važiuojančią sofą

– Robotų konstravimas – tik pomėgis? Užsidirbti iš to nepavyksta?

– Ne, tai absoliučiai asmeninis hobis, kuris man suteikia daug praktinių įgūdžių. Žvelgiant plačiau, dalyvaudami varžybose populiariname Klaipėdos universitetą, ne tik miesto, bet visos šalies vardą.

– Kokia pagrindinė jūsų veikla?

– Esu elektros sistemų inžinierius įmonėje "Vėjo projektai". Trumpai kalbant, mano darbas bet kuriuo atveju susijęs su kompiuteriu: braižau schemas, gaudau komercinius pasiūlymus, dėlioju 3D modelį, galiausiai programuoju ir suderinu įrangą taip, kad ji veiktų kaip bendra sistema. Kai labai ilgai darau tą patį, schemos jau pradeda atsibosti.

– Esate vienas pirmojo Lietuvoje elektrobuso kūrėjų. Ar tiesa, kad šiuo metu dirbate prie antrojo, kuris klaipėdiečius vežios kasdien tam tikru maršrutu?

– Taip, šis elektrobusas – komercinis ir bus parduotas. Man patikėta važiuoklė, tai yra visas jo valdymas, susijęs su važiavimu, durų atidarymu, šildymu, baterijos krovimu.

– Kaip pabėgate nuo kompiuterio?

– Kad man tai neišeina. Laisvalaikiu arba užsiimu hobiu, arba žaidžiu "PlayStayion". Neįsivaizduoju, kur dar Klaipėdoje galima praleisti laisvalaikį. Tiesa, neseniai pradėjau socializuotis "Qtime" laisvalaikio centre, kur vyksta įvairūs užsiėmimai – nuo šokių ir dainavimo iki knygų skaitymo ar greitų pasimatymų. Dabar su draugu Augustu bandėme sumontuoti važiuojančią sofą, dar nebaigėme. Reikės prisėsti ir pagaliau užbaigti.

– Pats, ko gero, vairuojate elektromobilį?

– Vairuoju seną "bulką" ("Audi" – I.L.). Kolega už 300 eurų pardavė. Tai mano pirmas automobilis, tai turbūt jį ir "uždusinsiu".

Vizitinė kortelė

Gimė 1990 m. rugpjūčio 25 d. Celinograde, dabartinė Astana (Kazachstanas).

Mokėsi Klaipėdos "Kuršių" vidurinėje mokykloje.

Baigė Klaipėdos "Aitvaro" gimnaziją.

Klaipėdos universitete įgijo elektros inžinerijos bakalauro laipsnį.

Klaipėdos universitete įgijo Pramonės elektros įrangos ir automatikos magistrantūros laipsnį.

Konstruoja robotus ir dalyvauja tarptautinėse robotų varžybose Europos ir pasaulio šalyse.

Pirmų vietų Europos varžybų nugalėtojas, Lietuvos, Latvijos Lenkijoje, Estijos čempionas.