Apdovanoti du kartus

„Greičiau namo!“ – suskambus skambučiui, panašios mintys sukasi ne vieno moksleivio galvoje. Daugumos taisyklė Kauno jėzuitų gimnazijos robotų užkalbėtojams negalioja. Pirmame aukšte, technologijų kabinete, juos galima sutikti ir pirmadienio, ir penktadienio vakarais, ir net savaitgaliais.

„Pradžioje galvojome, kad mokyklos signalizacija įsijungia 22 val. Dabar žinome, kad 23 val.“, – savanoriški viršvalandžiai Jokūbui Vasiliauskui – vienas malonumas, juolab kad šie metai dvyliktokui gimnazijoje – paskutiniai. Nuo rugsėjo, kai sužinojo robotikos pasaulinio čempionato „First Tech Challenge“ temą, dirbtuvėse įsikūrė dar dvylika robotikos asų: Jonas Zaleckas, Mykolas Platūkis, Aurėja ir Emilija Urniežaitės, Justė Krasauskaitė, Rojus Pauža, Benas Butkus, Titas Beliauskas, Gytis Lanauskas, Titas Židonis, Rapolas Babilas ir Mantvydas Vegys. Dažniau nei įprastai ne savo kabineto duris ėmė varstyti IT mokytojas Virgilijus Saulius, o technologijų, dailės ir robotikos mokytojas Albertas Juškauskas, dar visai neseniai davęs pažadą nelipti į tą pačią galerą, taip pat apsigalvojo.

„Kai matau, kad vaikai gali, o svarbiausia – nori, negaliu kitaip“, – savo pasirinkimo pedagogas nesigailėjo.

Jo vairuojamas laivas su LITBOT įgula šiemet sėkmingai pasiekė JAV, Hjustoną, iš kur grįžo su dviem solidžiais apdovanojimais. Pasaulio čempionato divizijos finale jie tapo vicečempionais ir pelnė „Jemison Division Finalist“ apdovanojimą.

„Kai jau ruošėmės nulipti nuo scenos, savo komandos pavadinimą išgirdome antrą kartą“, – sužinoję, kad buvo įvertinti svarbiausios „Inspire award“ kategorijos bronza, komandos nariai negalėjo tuo patikėti.

Mokytojui Albertui taip pat prireikė laiko suvokti, kas įvyko. Čempionate rungėsi 256 geriausios pasaulio komandos, t. y. apie 100 tūkst. dalyvių. Trylika lietuvių su dviem mokytojais priešakyje įkopė į olimpo viršukalnę. Trečia vieta „Inspire Award“ kategorijoje reiškia, kad Kauno jėzuitų gimnazijos komanda – pasaulio stipriausiųjų dvyliktuke.

„Sėkmė? Nežinau. Galbūt kas nors iš aukščiau mums tai siuntė? Be abejonės, komanda labai stengėsi“, – darbas, anot A. Juškausko, atsipirko su kaupu.

Paraiška: po sėkmingo pasirodymo moksleiviai ruošiasi kitiems metams. LITBOT komandos nuotr.

Kai jau ruošėmės nulipti nuo scenos, savo komandos pavadinimą išgirdome antrą kartą.

Iki paskutinės minutės

Ankstesniais metais naudoję lego kaladėles, šiemet, perėję į aukštesnę lygą, moksleiviai robotą kūrė iš pačių rankomis pagamintų detalių. Jas spausdino 3D spausdintuvais, pjovė lazerinėmis staklėmis. Elektronikos dalis siuntėsi iš užsienio. Metalas sujungtas su mediena visaverčiu robotu nevirto. Tam, kad įtaisas judėtų ir uoliai vykdytų visas komandas, reikėjo programos.

„Kol pasiekėme galutinį rezultatą, buvo labai daug bandymų“, – skaičiuodamas Rapolas nesivargino lenkti pirštų, nes jų paprasčiausiai nebūtų pakakę.

Robotas buvo tobulinamas ištisus metus – nuo užgimusios idėjos rugsėjį iki antrosios varžybų dienos balandį. Pirmoje čempionato dalyje, kur robotai rungiasi ir renka taškus, kad prasibrautų į finalą, sėkmė LITBOT komandai buvo beatsukanti nugarą. Judėdamas lauke gimnazistų robotas pametė bateriją, vėliau patyrė susidūrimą su kitos komandos įtaisu. Su robotais esą taip būna – detalės gali nuvesti į kraštutinumus.

„Arba viskas, arba nieko“, – moksleivių lūpose suskambusi mantra ir Australijos komandos narių padovanota detalė kauniečiams buvo lemtingi. Įgavęs daugiau galių, robotas kovose pelnė pranašumą. Kvalifikaciniuose roboto važiavimuose LITBOT iškovojo penkias pergales, patyrė tiek pat pralaimėjimų ir užėmė 30 vietą iš 64 to diviziono komandų. Atkrintamosiose varžybose kauniečiai žaidė ir pirmąjį, ir antrąjį, ir trečiąjį jų aljanso mačą, visus juos laimėjo ir tiesiausiu keliu pateko į diviziono finalą.

Dėmesys socialinei veiklai

Finale teisėjams teko pristatyti savo idėjas, jų sklaidą, vykdomą socialinę veiklą.

„Į mūsų palapinę teisėjai ėjo net šešis kartus. Tikrai nemažai“, – į rankas paėmusi šiųmetį komandos žurnalą, Emilija pasakojimą iliustravo jo puslapiais. Viename jų – komanda, kitame – profesinės ir gyvenimiškosios patirties sukaupę, ja savanoriškai besidalijantys mentoriai iš prestižinių užsienio universitetų ir Lietuvos ugdymo įstaigų.

„Svarbu ne tik sukonstruoti ir suprogramuoti robotą, bet ir vykdoma socialinė veikla. Mes vykome į įvairius renginius, suorganizavome gal kokias penkias edukacijas Kauno pradinėse mokyklose, buvome „Mokslo salos“ atidaryme. Be to, dalijomės žiniomis su jaunesniais Kauno jėzuitų gimnazijos bendruomenės nariais. Norime, kad, mums išėjus, jie tęstų šią veiklą“, – komanda, anot Emilijos, neapsiribojo vien tik Lietuva. LITBOT vyko į Nyderlandus, padėjo ten moksleiviams organizuoti robotikos varžybas. Vyriausias ir daugiausia patirties turintis Jokūbas vedė robotikos pamokas Kenijos vaikams.

„Esame labai laimingi, nes mums atiteko Metų ateities nominacija“, – mintimis Jokūbas grįžo į sausį, kai LRT Metų apdovanojimų ceremonijoje robotikos komandos LITBOT ir „Lituanica X“ buvo pagerbtos už iškovotą galimybę atstovauti Europai Amerikoje, už atsisakymą varžytis su Rusija ir solidarumą su Ukraina. Priminsime, kad dvejus metus kūrę itin sudėtingą ir unikalų robotą, su kuriuo turėjo pasirodyti Europos čempionate, jaunuoliai su savo svajone atsisveikino. Atsisakiusios varžytis su Rusijos atstovais, dvi Lietuvos komandos buvo diskvalifikuotos.

Šlovė: moksleivių pasiekimas, anot A. Juškausko, svarbus ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Užgrūdinti iššūkių

Robotika, anot A. Juškausko, nėra vien tik inžinerija, informatika, elektronika. Tai kalbos, psichologija, menai. Robotai – kur kas daugiau nei mokslinės fantastikos vizija. Šiandien jie – mūsų visų pagalbininkai daugelyje gyvenimo sričių: pradedant medicina ir baigiant namų ruošos darbais. Jie kuria naują pasaulį, kurio galimybių ribos vis labiau plečiasi. Į rėmus netelpa ir „First Tech Challenge“. Renginio organizatoriai dalyvius skatina ne tik varžytis, bet ir aktyviau bendradarbiauti, būti draugiškus ir empatiškus.

„Tai ne pirma mūsų kelionė. Kiekvienoje jų įgyjame naujos patirties“, – Emilija prisiminė kelias situacijas, kuriuos kitus galbūt būtų sutrikdžiusios, o štai komanda susitelkė ir išliko rami.

Robotui transportuoti į JAV mokytojas Albertas pagamino specialią medinę dėžę, mokinių sukurtą įrenginį joje apkamšė putplasčiu, o ant dangčio pritvirtino spyną. Kilus įtarimų, oro uosto apsauga ją nupjovė. Pati dėžė irgi, atrodo, ne sykį virto.

„Oro uoste susidūrėme dar su viena problema – mano pavarde. Įlaipinimo biliete ji buvo parašyta su klaida – ne Beliauskas, o Bieliauskas. Laimei, viskas išsisprendė“, – Titas prasitarė, kad papildoma raidė jo pavardėje atsiduria gan dažnai, tačiau nė sykio klaidos nebuvo įlaipinimo biliete.

Stebuklai: moksleivių rankose detalės tampa visagaliais robotais. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Ruošiasi kitiems metams

Moksleiviai įsitikinę, kad praktikoje gautos patirtys prisideda prie platesnio požiūrio formavimo, augina asmenybę, skatina pažinti pasaulį ir žmones. Su kai kuriais jų gimnazistai bendrauja jau ne vienus metus.

„Galvojome, kad Velykas sutiksime lėktuve, bet Hjustono lietuvių bendruomenė padarė viską, kad ši diena mums būtų įsimintina. Jų dėka aplankėme Mokslo muziejų. Jie pasirūpino mūsų palapine, maistu, kelione iš ir į oro uostą“, – A. Juškauskas dėkojo visiems rėmėjams, kurie tikėjo ir palaikė jaunuosius kūrėjus.

Ar taip aukštai užkėlus kartelę dar įmanoma tikėtis geriau? Atsakymą į klausimą, moksleivių įsitikinimu, galima sužinoti tik pabandžius darsyk. Tą jie ir daro. Nors tik prieš mėnesį grįžo JAV, jau galvoja apie naujus mokslo metus ir 2026-ųjų pasaulio čempionatą.

„Ne tik galvojame, bet ir ruošiamės. Sklaida vyksta jau dabar!“ – Emilijai parašius nusifotografuoti su ja ir visa komanda ėmiau įtarti, kad mano ir kolegos nuotrauka atsiras kitame komandos ruošiamame leidinyje, kuris tradiciškai kasmet kartu keliauja į čempionatą.