Žvanga ginklai
Spaudimą Venesuelai JAV didino keletą pastarųjų mėnesių. Oficiali priežastis – kova su narkotikų prekyba, kuri Vašingtone pavadinta narkoterorizmu. Baltieji rūmai niekada tiesiogiai nesakė, kad siekiama N. Maduro režimo pabaigos, nors jį D. Trumpas yra pavadinęs didžiausiu narkotikų prekeiviu pasaulyje, o JAV Vyriausybė yra skyrusi 50 mln. JAV dolerių atlygį už informaciją, kuri padėtų jį suimti.
Šiuo metu Karibuose yra dislokuotas ketvirtadalis JAV karo laivyno (įskaitant didžiausią pasaulyje lėktuvnešio „Gerald R. Ford“ grupę, naikintuvų F-35 ir tūkstančius jūrų pėstininkų). Kariniai smūgiai prieš Venesuelą gali prasidėti netrukus, rašė „Wall Street Journal“, remdamasis Vyriausybės šaltinių informacija.
Tokias prognozes sutiprino JAV sprendimas uždaryti Venesuelos oro erdvę. „Visoms oro linijų bendrovėms, lakūnams, narkotikų prekeiviams ir žmonių kontrabandininkams – prašome laikyti oro erdvę virš Venesuelos ir aplink ją visiškai uždaryta“, – praėjusį šeštadienį tinkle „Truth Social“ parašė D. Trumpas. JAV skrydžių kontrolės tarnyba FAA taip pat įspėjo apie dėl karinių veiksmų susidariusią „potencialiai pavojingą situaciją“ virš Venesuelos.
Po amerikiečių įspėjimų šešios užsienio aviacijos bendrovės atšaukė skrydžius. Įkandin Karakasas panaikino joms leidimus – Ispanijos „Iberia“, Portugalijos TAP, Kolumbijos „Avianca“, Čilės ir Brazilijos LATAM, Brazilijos GOL ir „Turkish Airlines“ neteko teisės skristi į Venesuelą.
Pasak „Miami Herald“, po D. Trumpo įrašo apie uždaromą oro erdvę iš Karakaso link Vašingtono skriejo prašymas – šalių vadovai turį pasikalbėti telefonu, tačiau Baltieji rūmai prašymą atmetė.
Oficiali kova su karteliais
Baltųjų rūmų teigimu, tarp Venesueloje veikiančių narkotikų grupuočių yra „Saulės kartelis“, kuriam esą priklauso N. Maduro, vidaus reikalų ir gynybos ministrai Diosdado Cabello ir Wladimiras Padrino Lópezas.
„Saulės kartelį“ Vašingtonui paskelbus teroristine organizacija, formaliai vertinant, šis trejetas politikų atsidūrė toje pačioje teisinėje kategorijoje kaip „Al Qaeda“ ar „Islamo valstybės“ vadovai. Gynybos ministro Pete’o Hegsetho teigimu, šis žingsnis atvėrė daug naujų galimybių – Baltieji rūmai galėtų karinę operaciją pradėti ir be Kongreso palaiminimo.
Tačiau kai kurie ekspertai tikina, kad toks kartelis neegzistuojąs – tiesiog N. Maduro Vyriausybė laikosi neutralios pozicijos kriminalinių organizacijų atžvilgiu mainais už valdžios išlaikymą. JT narkotikų tarnyba taip pat sėja abejonių dėl Venesuelos vaidmens platinant narkotikus – esą per Karibų jūrą į Šiaurę gabenama tik maža dalis kokaino ar kitų narkotikų. Pagrindiniai maršrutai driekiasi Ramiuoju vandenynu, prie kurio Venesuela neturi tiesioginės prieigos.
Lapkričio 13 d. Pentagonas paskelbė operacijos „Pietų ietis“ („Southern Spear“) pradžią, kurios tikslas – eliminuoti narkoteroristus. Iki tol JAV kelias savaites atakavo tarptautiniuose vandenyse plaukiojusius, tikėtina, narkotikų platintojų laivus – per atakas žuvę mažiausiai 80 žmonių.
Dėl vienos dvigubos atakos, kurios metu esą buvo specialiai atakuoti po pirmojo smūgio gyvi likę asmenys, P. Hegsethas atsidūrė dėmesio centre. Anot „Washington Post“, ministras žodžiu įsakęs nužudyti visas laivų įgulas. Kongreso nariai, tarp jų – ir respublikonai, mano, kad tokiu įsakymu P. Hegsethas būtų padaręs karo nusikaltimą.
Atvirai ar slapta?
Žiemą amerikiečiai pasitiko Karibų regione sutelkę apie 15 tūkst. karių, tačiau neskubėjo pradėti karinės operacijos. Nežinomybė dėl tolesnių D. Trumpo žingsnių tik dar labiau didino įtampą.
Augant įtampai tarp JAV ir Venesuelos, ekspertai analizuoja galimus tolesnių įvykių scenarijus. Tarptautinio strateginių studijų centro CSIS analitikai mano, kad sausumos operacijai JAV prireiktų bent 50 tūkst. karių, nors, pvz., raketų „Tomahawk“ regione sutelkta panašiai kaip prieš 2011 m. intervenciją į Libiją.
Venesuelos kariuomenė, pasak CSIS, – 123 tūkst. aktyvių karių ir milicija, kuri esą gali mobilizuoti milijonus ginkluotų žmonių. Kokia Venesuelos ginkluotųjų pajėgų moralė ir materialinė būklė, neaišku.
Ne visai aiškios ir Venesuelos karinių oro pajėgų galimybės. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad skristi gali tik 30 iš 49 orlaivių – pvz., F-16 dėl JAV embargo turi problemų dėl atsarginių dalių. Teoriškai Venesuela turi ir karinį jūrų laivyną, tačiau, anot CSIS, jos povandeninis laivas neeksploatuojamas, kaip ir keli kiti kariniai laivai.
Ekspertai pastebi: Venesuela yra tarp daugiausia lėšų ginklams išleidžiančių planetos valstybių, pirmoji šia prasme Lotynų Amerikoje. Tačiau prioritetą N. Maduras teikė ne ginklavimuisi nuo išorės priešų, bet kovai šalies viduje – ginkluotos pirmiausia represinės struktūros.
JAV kariuomenė turi veiksmų ore patirties, jos orlaiviai galėtų prasiskverbti į Venesuelos teritoriją. Tačiau amerikiečiai stengiasi išvengti aukų, o priešo oro gynybos sistemos ir ankstesnėse kampanijose kėlė JAV pajėgoms nemenkų problemų, todėl, spėta, Jungtinės Valstijos rinktųsi tolimojo nuotolio smūgius.
Pradėti karinę operaciją neturint tolesnės vizijos ar nesant tikriems dėl absoliučios sėkmės? Tai būtų pražūtinga bet kuriam JAV prezidentui, juolab D. Trumpui, kurio dienotvarkėje gausu neišspręstų tiek nacionalinių, tiek geopolitinių klausimų.
Naujas JAV karas prieštarautų vienam pagrindinių prezidento užsienio politikos principų – vengti naujų konfliktų užsienyje. JAV visuomenė, atrodo, taip pat neparengta naujai karinei operacijai. Lapkritį atlikta CBS apklausa parodė, jog 76 proc. amerikiečių nemano, kad D. Trumpas paaiškino savo veiksmų priežastis, tik 13 proc. laikė Venesuelą didele grėsme JAV saugumui.
Ekspertai pastebi: Venesuela yra tarp daugiausia lėšų ginklams išleidžiančių planetos valstybių, pirmoji šia prasme Lotynų Amerikoje.
Nors Venesuelos karinės pajėgos ir nėra pačios geriausios formos, didžioji dalis šalies gyventojų susitelkę šiaurinėje pakrantėje ir gilyn nuo jos. Pradėjus operaciją šalis galėtų panirti į chaosą, kai Vyriausybė kontroliuoja sostinę, o įvairūs karteliai, partizanų grupės ir gaujos – vidaus teritorijas.
Dar vasaros pabaigoje pasigirdo balsų, esą JAV Karakase gali surengti panašią operaciją į tą, kuri vyko 1989 m., kai buvo pagrobtas Panamos prezidentas Manuelis Noriega, kuris taip pat buvo kaltinamas narkotikų prekyba. Spalį D. Trumpas patvirtino slaptas CŽV operacijas Venesuelos teritorijoje, o JAV Vyriausybė padvigubino atlygį už N. Maduro suėmimą.
Žinia Havanai ir Maskvai
Situacija Karibuose turi aiškų geopolitinį dėmenį. Kad ir kaip būtų eliminuotas N. Maduro režimas, jo sąjungininkai gautų aiškią žinią. Partnerių Karakasas neturi daug, bet visi labai ryškūs.
Venesuelą palaiko Kuba – teikia žvalgybinės informacijos ir moralinę paramą. Priežastis labai aiški: Havanoje baiminamasi, kad, kritus N. Maduro režimui, eilė ateitų ir kitam socialistiniam bastionui regione, Miguelio Mario Díaz-Canel Bermúdezo valdžiai.
Venesueloje susikerta Vašingtono ir kitų dviejų svarbių geopolitinių žaidėjų interesai: Maskvos ir Pekino.
2014 m., kai naujajam N. Maduro režimui labai reikėjo lėšų, Kremlius investavo į naftos sektorių, Rusijos bankai Venesueloje sukūrė sistemą, leidžiančią apeiti JAV sankcijas. Venesuelos autokratas parėmė visapusę Rusijos invaziją į Ukrainą, o mainais Maskva pripažino jį teisėtu Venesuelos vadovu.
Tvirto ryšio tarp dviejų diktatorių simboliu tapo Rusijos karinio laivo „Smolnyj“ atvykimas į Venesuelą 2024 m. rugpjūtį. Pernai šalys pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo energetikos, kasybos, transporto ir saugumo srityse. Neseniai Maskva atsiuntė į Karakasą karinį patarėją – generolą Olegą Makarevičių, kurį Kyjivas kaltina 2023 m. įsakius susprogdinti Kachovkos hidroelektrinę. Kartu su 120 rusų karininkų jis esą kelia Venesuelos kariuomenės kvalifikaciją.
Pajutęs JAV spaudimą, N. Maduro kreipėsi į Rusiją, prašydamas žemės–oras raketų sistemų ir atsarginių dalių, tačiau Rusija yra karine ir politine prasme įklimpusi Ukrainoje. Šiandien Kremliui labiau rūpi užganėdinti D. Trumpą, nei gelbėti N. Maduro. Tad tuo atveju, jei scenarijus pakryptų pastarajam nepalankiausia linkme, didesnė tikimybė, kad Maskva pasiūlytų N. Maduro ne daugiau karinės galios, bet Rusijoje jau prisiglaudusių nuverstų Sirijos ar Ukrainos autokratų draugiją.
„Fox News“ kalbintas Demokratijos gynimo fondo analitikas Johnas Hardie sakė manąs, kad Rusija atidžiai stebi Vašingtone vykstančias diskusijas apie Venesuelą ir laiko jas įrodymu, kad tradicinė griežtoji JAV respublikonų stovykla vis dar yra įtakinga. Epizodas su Venesuela turėtų sustiprinti D. Trumpo kaip nenuspėjamo ir impulsyvaus veikėjo įvaizdį, nors Maskvoje tikriausiai slapta džiaugiamasi, kad jis teikia pirmenybę Vakarų pusrutuliui, o ne Rusijai svarbesniems regionams.
Pekinas rinksis nuošalę?
Kinija su Venesuela glaudžius santykius yra užmezgę dar N. Maduro pirmtako Hugo Chávezo, mėgusio lyginti revoliucionierių Simoną Bolivarą su Mao Zedongu, laikais.
Pekinas sumaniai išnaudojo Venesuelos ekonomines ir geopolitines problemas. Tuo metu, kai Vakarų šalys nutraukė verslo ryšius su Venesuela, Kinija demonstravo išskirtinį dosnumą. Per pastarąjį dešimtmetį Venesuela iš Kinijos gavo daugiau nei 62 mlrd. dolerių – tai sudaro 53 proc. visų Kinijos Lotynų Amerikai paskolintų pinigų. Šiuo metu Kinija yra didžiausia Venesuelos kreditorė.
Dauguma Kinijos paskolų per pastarąjį dešimtmetį buvo skirtos Venesuelos energetikos sektoriui: Pekinas daug investavo į vadinamąją Orinoko juostą, vieną turtingiausių naftos rajonų pasaulyje.
2013 m. Kinija perėmė iš Rusijos pagrindinės ginklų Venesuelai tiekėjos vaidmenį. Tiesa, karinio importo sąraše ekspertai išskiria kiniškas minios valdymo sistemas, su kuriomis teko susipažinti 2017-ųjų protesto akcijų dalyviams.
2019 m. vasarį Kinija kartu su Rusija vetavo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją, raginančią surengti naujus prezidento rinkimus Venesueloje. Kinija pripažino N. Maduro pergalę pernai vykusiuose nelaisvuose Venesuelos prezidento rinkimuose.
Tačiau, Jungtinėms Valstijoms dislokavus karo laivyną Karibuose, Pekinas N. Maduro pasiuntė tik palaikančias žinutes. Visai kaip ir JAV smūgių Iranui, su kuriais Kinija palaikė artimus ryšius, atveju.
Masalas – nafta
N. Maduro tikina, kad Vašingtono tikslas – Venesuelos nafta. Dėl jos šalis iš tiesų galėtų būti viena turtingiausių pasaulyje. Kurį laiką ji tokia ir buvo: 1973 m. vienam Venesuelos gyventojui tenkanti pajamų dalis buvo didžiausia visoje Lotynų Amerikoje. Tačiau šiuo aukso amžiaus laikotarpiu milijardai dolerių byrėjo ne tik į Venesuelos biudžetą: manoma, kad vien tik 1972–1997 m. 100 mlrd. dolerių naftos pajamų buvo iššvaistyti arba pavogti. Kai 1980 m. naftos kainos staigiai nukrito, kartu su jomis į bedugnę nugrimzdo ir Venesuelos ekonomika.
Tai atvėrė kelią H. Chávezui – „liaudies“ prezidentui su socialistine ir antivakarietiška programa. Nuo naftos pardavimo priklausoma Vyriausybė nuvertino vietos valiutą, infliacija pašoko, parduotuvių lentynos greitai ištuštėjo. 2005 m. H. Chavezas lengva ranka pasirašė susitarimą dėl „Petrocaribe“ programos, pagal kurią Venesuelos nafta buvo tiekiama lengvatinėmis sąlygomis kelioms Karibų jūros regiono šalims, tarp jų – ir Kubai.
Naujas JAV karas prieštarautų vienam pagrindinių prezidento užsienio politikos principų – vengti naujų konfliktų užsienyje.
2013 m. H. Chavezas mirė, bet jo kursą tęsė jo įpėdinis N. Maduro. Po metų naftos kainos vėl nukrito, nokautuodamos Venesuelos ekonomiką. Šaliai panirus į visuotinį deficitą – trūko ir maisto produktų, ir medikamentų, N. Maduro režimas dar stipriau gniaužė pančius.
JAV Energetikos informacijos administracijos duomenimis, Venesuelos teritorijoje esama 303 mlrd. barelių žalios naftos – tai sudaro maždaug penktadalį pasaulinių atsargų.
Šiandien Venesuela gamina maždaug 1 mln. barelių naftos per dieną – mažiau nei pusę kiekio, gaminto iki 2013 m., ir mažiau nei trečdalį, kurį gamino iki 1999 m., kai valdžią perėmė socialistinis režimas.
Tarptautinės sankcijos Venesuelos Vyriausybei ir gili ekonominė krizė paskatino šalies naftos pramonės nuosmukį. Tai ypač didelė problema: Venesuelos gelmėse glūdinčiai naftai apdoroti reikia specialios įrangos.
JAV Vyriausybė taiko sankcijas Venesuelai nuo 2005 m., o pirmoji D. Trumpo administracija 2019 m. faktiškai užblokavo visą žalios naftos eksportą į Jungtines Valstijas iš valstybinės naftos įmonės „Petróleos de Venezuela“. Tuometis prezidentas Joe Bidenas 2022 m. suteikė „Chevron“ leidimą veikti Venesueloje siekdamas sumažinti degalų kainas. Tačiau D. Trumpas kovą atšaukė licenciją, vėliau grąžindamas tik su sąlyga, kad jokios pajamos nepasiektų N. Maduro Vyriausybės.
JAV turi savų naftos išteklių, tačiau, kaip pastebi CNN ekspertai, amerikietiškoji nafta tinka benzinui gaminti, o tokia, kokios esama Venesueloje, – dyzelinui, asfaltui ir t. t. Anot „Price Futures Group“ analitiko Philo Flynno, dauguma JAV perdirbimo įmonių buvo pastatytos Venesuelos sunkiajai naftai perdirbti.
Alternatyvos N. Maduro
Atėjęs į valdžią 2013 m., N. Maduro žiauriai malšino protestus, kalėjime atsidūrė netgi jo buvę įtakingi sąjungininkai. Represijos pasikartojo ir po 2018 m.: prieš gegužę vykusius pirmalaikius prezidento rinkimus opozicijos lyderiai buvo įkalinti, ištremti arba jiems buvo uždrausta kandidatuoti.
2019 m. sausį opozicijos dauguma Nacionalinėje Asamblėjoje paskelbė N. Maduro pergalę neteisėta, laikinuoju šalies prezidentu paskyrė savo pirmininką Juaną Guaidó. Jį tokiu statusu pripažino JAV, Kanada, dauguma Vakarų Europos ir Lotynų Amerikos šalių (įskaitant Braziliją, Kolumbiją, Argentiną). Tačiau kai 2022 m. gruodį Nacionalinė Asamblėja pašalino J. Guaidó iš tik simbolinę reikšmę turėjusių pareigų, pasikeitė ir jo tarptautinis statusas. Vengdamas arešto, J. Guaidó pabėgo iš Venesuelos. Šiuo metu jis tremtyje JAV – 2023 m. spalį Karakasas jam pateikė oficialius kaltinimus dėl pinigų plovimo, išdavystės, valstybės funkcijų uzurpavimo ir išdavė tarptautinį arešto orderį.
Nelikus N. Maduro, atsivertų politinis vakuumas: J. Guaidó formaliai neužima jokių valstybinių pareigų.
2024 m. liepą surengtuose prezidento rinkimuose kaip atsvara N. Maduro dalyvavo mažai žinomas diplomatas Edmundo Gonzálezas Urrutia – populiaresnei opozicijos veikėjai Marijai Corinai Machado nebuvo leista dalyvauti rinkimuose. Tačiau Vyriausybei lojali rinkimų komisija, nepaisant tarptautinės kritikos ir opozicijos kaltinimų klastojimu, oficialiai paskelbė, kad rinkimus laimėjo N. Maduro. Paskelbus rezultatus, kilo protestų, o saugumo pajėgos prieš protestuotojus ėmėsi smurtinių veiksmų.
M. C. Machado šiemet paskirta Nobelio taikos premija.
Trumpalaikį tikslą – pakeisti režimą – galima numatyti, tačiau ko Baltieji rūmai siekia vidutiniu ar ilgalaikiu laikotarpiu?
Viena vertus, N. Maduro režimą galima lyginti su Sirijos diktatūra. Dėl ekonominį krachą sukėlusio socialistinio eksperimento, žiaurių represijų prieš opoziciją šalį paliko apie 8 mln. gyventojų.
Tačiau per tiek valdymo metų aplink N. Maduro susiformavo ne tik represinės struktūros, bet ir asmenų, pasipelnančių iš režimo, sluoksniai. Kaip jie pasielgtų, jėga ar diplomatiškai eliminavus N. Maduro, – sudėtų ginklus, paklustų naujai valdžiai ar sukeltų partizaninį karą, pereitų į narkokartelius?
Venesuelos krizės baigtis būtų svarbi ne tik N. Maduro, bet ir išvardytiems sąjungininkams – idėjiniams ir ekonominiams.
Kaštai ir nauda
Nors D. Trumpas pastarąsias dvi dienas Baltuosiuose rūmuose žurnalistams ne kartą sakė, kad sausumos ataka prasidės „labai greitai“, N. Maduro atrodė nepajudinamas. Jis bandė kurti savo darbą atliekančio prezidento įvaizdį – toliau dalyvavo infrastruktūros projektų atidarymo šventėse, pirmadienį Karakase pasirodęs prieš minią kalbėjo apie 22 savaites psichologinio teroro, kurį esą Venesuela patiria iš JAV pusės.
Tačiau trečiadienį N. Maduro pranešė: prieš dešimt dienų įvyko „pagarbus ir nuoširdus“ pokalbis telefonu su D. Trumpu. Anot „Reuters“, N. Maduro pasakė, kad yra pasirengęs palikti Venesuelą, jei jis ir jo šeima gautų visišką teisinę amnestiją, įskaitant JAV sankcijų panaikinimą, o pagrindinės bylos Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme būtų nutrauktos.
„Jei turėtume teisėtą Vyriausybę Venesueloje, tai atvertų pasauliui daugiau naftos, sumažintų kainų šuolių ir trūkumų riziką“, – sakė Ph. Flynnas.
Situacija rinkoje pasikeistų pernakt: Venesuelos naftos vamzdynai nebuvo atnaujinti 50 metų, o infrastruktūros atnaujinimo kaštai siektų 58 mlrd. dolerių. Tačiau jei Venesueloje į valdžią ateitų Vakarams palankesnė Vyriausybė, investuoti į šalies naftos pramonę būtų verta, rašo CNN. Ne tik dėl pelno, bet ir dėl geopolitikos: Venesuelos nafta panaši į rusišką, nuo kurios priklausomos Indija ir Kinija.
Naujausi komentarai