Mokėsi iš geriausiųjų

Pašnekovo žodžius patvirtina ir anaiptol ne santūrus jo įvaizdis – akį traukia ne tik impozantiškas garderobas, bet ir išraiškingi masyvūs papuošalai, bylojantys apie savitą jų savininko stilių bei kūrybišką prigimtį.

Pasirodo, kadaise siuvėjo amatą įgijęs vyras yra dirbęs, ko gero, žymiausio Rusijos dizainerio Viačeslavo Zaicevo mados namuose.

Tačiau į klausimą, ar pats sau siuvasi drabužius, tik šypteli: "Apskritai taip, bet šiuo metu nieko nebesiuvu, tingulys".

Lietuva yra viena iš daugelio šalių, į kurią S.Zubovą kaskart atveda profesinė veikla.

Bemaž prieš 25 metus kartu su klaipėdiečiu kolega Sigitu Kaminsku maskvietis čia įsteigė floristikos mokyklą.

Tiesa, iki praėjusių metų maždaug dešimtmečiui šis bendradarbiavimas buvo nutrūkęs, kita vertus, anot pašnekovo, tai jam leidžia pažvelgti į mūsų šalį iš tam tikros perspektyvos.

Tarptautinį pripažinimą pelnęs floristas šiuo metu duoną valgo vien iš pedagoginės veiklos, dėstymo, o daugiausia dirba Maskvoje, Sankt Peterburge, Minske, Kaliningrade, prieš kurį laiką jo floristikos mokykla veikė ir Ukrainoje.

"Riebūs" laikai praėjo

"Praktine veikla užsiėmiau turbūt maždaug iki 2005-ųjų. Tais laikais buvo stambių floristinių apipavidalinimų poreikis. Apskritai vyravo supratimas, kad už grožį reikia mokėti. Pats "riebiausias" metas turbūt buvo 1990-ųjų pabaiga ir 2000-ųjų pradžia. Tais laikais pinigai būdavo uždirbami gerokai lengviau, tad daugelis priprato turėti namuose gėlių, puokščių. Be to, žmonės ne tik daugiau pirko, bet ir norėjo mokytis floristikos. Nors tie laikai, kai gėlės būdavo tempiamos kibirais, praėjo, dabar viskas kukliau, tačiau, dėkui Dievui, kultūra dovanoti gėles išliko", – džiaugėsi pašnekovas.

Paties maestro kelias į floristiką buvo gana ilgas ir vingiuotas.

"Kai 12-kos atėjau į teatro studiją, pedagogai uždegė kinų bei japonų poezija. O tai, kaip žinia, apie gėles, harmoniją, gamtą. Tai įkvėpė susidomėjimą ikebana, vėliau dar atsirado pomėgis fotografuoti. Įvairūs niuansai sulipo kaip sniego kamuolys, nes viena paskui save traukia kita, ir visa tai buvo plėtojami padedant puikiems pedagogams. Tad koks bebūtų mūsų požiūris į sovietmetį, tuo metu išsilavinimas buvo išties prabangus. Nekalbant jau apie kažkokį profesionalųjį mokymą, net vidurinis išsilavinimas buvo labai stiprus ir giluminis. Šia prasme mano kartai labai pasisekė. Be to, mokslintis buvo galima nemokamai, ne taip, kaip dabar, kai reikia mokėti už kiekvieną mažmožį", – žodžių į vatą nevyniojo maskvietis.

Sėkminga nesėkmė

Tačiau nepaisant meninių polinkių teatro studijos vadovė jaunuoliui patarė įgyti praktišką profesiją.

"Ji sakė, kad esant bet kokiai valdžiai reikia turėti profesiją "rankose" – gali būti aktorius, režisierius, bet žemišką profesiją būtina turėti. Tad su keliais studijos draugais nusprendėme pasukti į siuvėjų mokyklą. Ir vienas kitam netrukdė – tęsėsi ir veikla teatro studijoje, buvo ir bandymų įstoti į aktorinį. Ačiū Dievui, nesėkmingai – visiškai to nesigailiu. Aktorių ir taip gausybė. Teko matyti ne vieną pavyzdį, kai šioje srityje savęs taip ir nesugebėję realizuoti žmonės baigė alkoholizmu ar dar blogiau", – pripažino pašnekovas.

Kurį laiką V.Zaicevo mados namuose padirbėjusiam maskviečiui pavyko įsidarbinti SSRS Mokslų akademijos pagrindiniame botanikos sode, vėliau S.Zubovas Maskvoje baigė japonų organizuotus ikebanos kursus.

"Tad pirmasis mano floristinis išsilavinimas – grynai japoniškas, – šyptelėjo pašnekovas. – O Visasąjunginės liaudies ūkio pasiekimų parodos gėlininkystės paviljone, kur botanikos sodas turėdavo pristatyti naujas gėlių rūšis, susipažinome su anuomečių SSRS respublikų floristais, susidraugavome, vieni iš kitų mokėmės ir virėme toje kūrybinėje sriuboje."

Savitumas – vertė

Anot S.Zubovo, tuo metu, kai kartu su klaipėdiečiu S.Kaminsku Lietuvoje įsteigė floristikos mokyklą, dirbti buvo ypač įdomu, sulaukta nemažo susidomėjimo, mat ir pati profesija nebuvo taip išplėtota.

Vis dėlto norinčiųjų pažinti floristikos paslaptis netrūksta ir šiandien.

"Kai kurie mūsų mokiniai jau dirba šioje srityje ir siekia pagilinti savo žinias, kiti tiesiog nori praplėsti akiratį, išmokti kažko naujo, treti – savo hobį paversti profesija. Po pustrečių metų mokymų ir išlaikytų egzaminų jie gauna atitinkamą išsilavinimą patvirtinantį diplomą", – mokslų rimtumu neleidžia abejoti floristas.

Paklaustas, ar labai skiriasi jo tautiečių ir lietuvių skonis, pašnekovas pripažino, jog šiandien, kai pasaulis tapo toks globalus, išskirti ryškesnius skirtumus tarp to, kokias gėles, kompozicijas ar spalvas renkasi skirtingų šalių atstovai, tapo keblu.

"Kai tiek daug informacijos ir toks lengvas priėjimas prie jos, mentaliteto dalykai tapo nebe tokie ryškūs. Dabar viskas niveliuojasi, standartizuojasi dėl globalumo. Sykiu ir kažkokie nacionaliniai skirtumai, savitumas vis labiau vertinami. Vėlgi kai žmonės daugiau keliauja, daugiau mato, intensyviau "gyvena" internete, randasi ir daugiau išprusimo, supratimo. Kita vertus, mano jaunystės laikais, kai nebuvo įvairovės, daug kur jautėme deficitą, buvome mokomi iš nieko padaryti kažką. Ir kuo didesnis deficitas, tuo smegenys labiau mąsto. Tad, deja, ta gerovė, visa ko gausa gadina mus, dusina mūsų kūrybiškumą", – neabejoja floristas.

Pokyčių laukia dešimtmečius

Nors floristikoje tenka paisyti tam tikrų aktualijų, maestro pernelyg nesureikšmina madingų tendencijų. Kaip pabrėžė pašnekovas, jam, kaip kūrėjui, daug svarbiau išskirtinumas, originalumas, savitas požiūris.

"Jei nori būti išties madingas, stilingas, visada turi eiti šiek tiek prieš srovę. Nes tik tai yra įdomu. Turi arba žengti metus į priekį, o kiti jau eis paskui tave, arba atsilikti dvejais metais nuo to, ką dabar visi dėvi ir kas dabar karaliauja žurnaluose. Ir savo paties gyvenime vadovaujuosi devizu, tegu būna blogiau, bet ne taip, kaip pas visus", – šmaikštavo maskvietis.

Anot kūrėjo, galiausiai ir iš madingų tendencijų kyšo komercijos ausys.

"Kalbant apie tendencijas, madą, pastaruoju metu esame labai priklausomi nuo Kinijos. Nes ji tapo pagrindinė visa ko gamintoja, ji diktuoja ir madas. O mados industrijoje daug kas susiję, persipynę. Antai floristika turi derintis tiek prie drabužių, tiek prie interjero madingų tendencijų, tad atitinkamu metu tampa populiarios ir tam tikros gėlės, spalvos. Tačiau pačioje pramoninėje gėlininkystėje pokyčiai taip greitai nevyksta – tarkime, kad rūšyje būtų masiškai įtvirtintas kažkoks sugalvotas piešinys, prireikia ir dvidešimties, trisdešimties metų", – atskleidė pašnekovas, prisipažinęs, jog jo paties nuo vaikystės pačia mėgstamiausia gėle išliko pakalnutė.

Ir džiugina, ir liūdina

Niekada nemiegančiame megapolyje gyvenantis kūrėjas, kaip prisipažino, vos grįžęs į savo namus Rusijos sostinėje, pirmiausia skuba gerai išsimiegoti, o po to visa galva neria į spalvingą Maskvos kultūrinį gyvenimą – lankosi parodose, koncertuose, spektakliuose.

Tačiau patikino, jog dirbdamas Lietuvoje turi galimybę būti arčiau gamtos ir mėgaujasi gerokai lėtesniu gyvenimo tempu.

"Čia ir dirbu, ir poilsiauju. Visas džiaugsmas ir yra toje ramybėje. Tyla, švarus oras, arti gamta. Floristikai – nuostabios sąlygos. Tačiau apskritai Lietuva per tą laiką, kol čia nebuvau, šiek tiek pasikeitė. Toks įspūdis, kad prieš 10 metų buvo švariau. Gal taip yra dėl emigrantų – juk pas jus pastaraisiais metais ėmė dirbti vis daugiau žmonių iš Ukrainos, Baltarusijos? – svarstė S.Zubovas. – Ir kuo giliau į kapitalizmą, tuo mažiau širdingumo. Būdavo šilčiau, svetingiau. Tai, beje, pasakytina apie visą buvusią Sovietų Sąjungą. Ypač šia prasme vis labiau gąsdina Ukraina. O gaila..."