Permainas lėmė likimas

– Ar Klaipėda jūsų gimtasis miestas?

– Esu gimusi Ukrainoje, Donecko srityje. Klaipėdoje gyvenu nuo dvejų metų. Tai mano vaikystės, jaunystės ir brandos miestas, todėl jis man labai brangus. Su Klaipėda susiję visi gražiausi mano gyvenimo įvykiai. Čia augau, sukūriau šeimą, čia gimė mano dukrytė, anūkėlės.

– Pagal profesiją turbūt nesate nei veterinarijos gydytoja, nei zoologė?

– Esu profesionali siuvėja sukirpėja, ilgus metus siuvau rūbus pramoginių šokių šokėjams. Pati iki 41 metų šokau įvairiose grupėse bei ansambliuose. Be to, jaunystėje demonstruodavau drabužius. Vėliau ne vienus metus dariau veido masažą pagal specialią metodiką.

– Kaip jūsų gyvenime įvyko tokie kardinalūs profesiniai pasikeitimai?

– Prieš 6 metus įsteigiau gyvūnais besirūpinančią viešąją įstaigą "Būk mano draugas". Ne vienas mano pažįstamas veterinarijos gydytojas skatino imtis tokios veiklos, juo labiau kad nuoširdžiai myliu gyvūnus, todėl esu kategoriškai nusistačiusi jų nemigdyti. Manau, kad toks gyvenimo posūkis man skirtas likimo.

Misija – padėti silpniausiems

– Kas jums padeda?

– Savo veikloje nuo pat pirmųjų dienų esu ne viena. Man padeda daugybė savanorių, yra daug tokių, kurie turi jautrią sielą. Šalia manęs nuolatos būdavo nuoširdūs padėjėjai. Štai, pavyzdžiui, Valentina, moteris, kuriai 80 metų, dirbo, kol tik jėgos leido, ir tokių kaip ji – dešimtys.

– Juk nemažai gyvūnų prieglaudoje nėra jauni ir sveiki, kaip susitvarkote?

– Kaip tik dabar prieglaudoje turime vieną labai sunkiai sergančią kalytę, dėl patirto didžiulio streso jos visas kūnas žaizdotas, sutriko imuninė sistema, letenos sutinusios, bet mes dėl jos kovojame iš paskutiniųjų. Esu labai laiminga, kad pas mus dirbanti veterinarijos gydytoja irgi yra kovotoja. Jeigu yra bent mažiausias šansas, ji daro, ką gali. Pernai pas mus pateko aviganė Tera, ją rado miške, gyvūnas buvo stipriai sužalotas. Šunelį reikėjo operuoti, nes pieno liaukos buvo sutinusios, pilvas nusėtas didžiulių auglių. Operacija buvo brangi, paskelbiau, kad reikia finansinės pagalbos, kažkoks vyras iškart pervedė pinigų, ir mes Terą išoperavome. Ji po to dar išgyveno metus, šuniui tai tas pats, kaip septyneri žmogaus gyvenimo metai.

– Metų klaipėdietės konkurse už jus balsavo daugiau nei 14,5 tūkstančio skaitytojų. Vadinasi, dauguma žmonių pritaria jūsų veiklai ir ją palaiko.

– Yra daugybė žmonių, turinčių jautrią sielą, dauguma jų man talkina, kiti padeda finansiškai, dar kiti atveža nupirkę maisto gyvūnams. Be jų "Būk mano draugas" neišgyventų. Esu jiems be galo dėkinga.

Likimai, verti knygos

– Jūs nepritariate gyvūnų užmigdymui. Kaip manote, gal vis dėlto kai kurie jų, pvz., labai ligoti, tiesiog kankinasi ir jūs jiems darote meškos paslaugą?

– Labai aiškiai matome, kuris gyvūnas nori gyventi, o kuris ne. Turėjome tokį šunį vardu Princas, konfiskavome jį iš vienos įmonės, kur gyvūnas buvo labai apleistas ir žaizdotas. Mes gydėme, tačiau vieną dieną po pusės metų jis pasiprašė, kad išleistume iš karantino į lauką. Išvedėme, šuo pasižiūrėjo į mus, ir supratome, kad jau viskas. Buvo dar vienas dramatiško likimo šuo Grėjus, kuriam beveik nuo mentės viena koja buvo amputuota. Bet yra puikių žmonių, atvažiavo, pasiėmė į šeimą ir ten jis pragyveno dar trejus metus. Grėjus buvo judrus ir žaismingas, atrodė, kad jis ne tris, o penkias kojas turi.

– Iš jūsų pasakojimo galima spėti, kad kone kiekvieno pas jus patekusio gyvūno istorija yra verta plunksnos?

– Tikrai taip. Pamenate tą keistą istoriją apie "mešką", klaidžiojančią po Girulių mišką? Dar dienraštis "Klaipėda" apie tai rašė (D.Janauskaitė. "Siaubą kelia keistas gyvis", 2011 06 23). Tai buvo labai senas ir labai apleistas šuo, kurį šeimininkai veikiausiai išvarė iš namų. Kai gyvūną atvežė pas mus, jis tikrai buvo panašus į baisų padarą, bet mes gydėme, prižiūrėjome. Pas mus šis šuo dar išgyveno dvejus metus. Paskui jam sustreikavo inkstai, jis nebepajėgė atsistoti. Su savanoriais nuvežėme pas veterinarijos gydytoją. Ši pasakė, kad jam jau viskas, ir vis stebėjosi, kaip jis išvis dar gyvas. O aš žinau, kodėl jis gyvas, maitinau jį žmonėms skirtais papildais, žinau, kad jie nepavojingi gyvūnams. Negaliu apsakyti, koks tai buvo nuostabus ir protingas šuo. Kaip baisu buvo priimti sprendimą jį užmigdyti. Man du kartus teko tai daryti. Žinau, kad tokie seni gyvūnai niekam nereikalingi, o pas mus prieglaudoje labai daug "senjorų". Ir žiemą jie praleido patalpose prie krosnių. Per žiemą 7 krosnis kūrenome.

Žmogaus misija šioje žemėje ir yra padėti silpniausiems.

Sunkiausia išgyventi išdavystę

– Ar sulaukiate priekaištų, kad verčiau rūpintumėtės apleistais vaikais, o ne šunimis ir katėmis?

– Gyvūnai – pati silpniausia visuomenės grandis, jie yra gerokai bejėgiškesni už vaikus. Vaikais mūsų valstybėje rūpinamasi. Jei kokia nors bėda, žmonės sukrunta jiems padėti, seneliams – taip pat. O požiūris į gyvūnus yra labiau komplikuotas. Daugelis žmonių iš viso nemėgsta gyvūnų ir jie absoliučiai priklauso nuo žmogaus geros valios. O kuo gyvūnai kalti? Kad jie ištikimesni nei žmonės, prieraišesni, kad mums viską atleidžia? Žmogaus misija šioje žemėje ir yra padėti silpniausiems.

– Kodėl, jūsų manymu, šiuo metu tiek daug beglobių gyvūnų?

– Daugybė gyvūnų beglobiais tampa dėl šeimininkų emigracijos. Nemaža dalis augintinių nepageidaujami tampa, kai paaiškėja, kad šeimos nariai jiems alergiški. Aš pati visą gyvenimą kamavausi dėl šios ligos, daug kartų gulėjau ligoninėje, o įsteigusi gyvūnų prieglaudą, išmokau gyventi beveik be vaistų.

– Bet juk kai kurie žmonės nei išvažiuoja, nei alergiški, bet savo gyvūnus atiduoda į prieglaudą?

– Buvo atvejis, kai šeima atidavė mums 16 metų katę, kuri buvo visiškai sveika. Maldavome pasilikti ją, kad baigtų gyvenimą savo namuose, tačiau šeimininkai buvo užsispyrę. Dėl šios išdavystės gyvūnas palūžo, ji nebenorėjo gyventi, nieko neėdė, su niekuo nebendravo ir greitai nugaišo, o juk buvo sveika, būtų dar bent 3–4 metus išgyvenusi tarp savų.

– Per kiek daugiau nei penkerius metus jūs radote naujus namus 1,8 tūkst. gyvūnų. Kiek dabar jų gyvena prieglaudoje?

– Prieglaudoje nuolat gyvena apie 300 gyvūnų. Žinau kiekvieno jų vardą, kur ir kokios būklės jis buvo rastas, kaip, patekus pas mus, keitėsi jų sveikata ir net būdas.

– Ar tiesa, kad pas jus tie patenkantys gyvūnai ne tiek patys susižalojo beklajodami ir ieškodami maisto, o juos tyčia sužalojo vaikai arba suaugusieji?

– Mano nuomone, tie, kurie pakelia ranką prieš gyvūną, jie vėliau nesibodi skriausti ir žmones. Pastarąsias savaites širdis virė dėl žiauriai nužudytos Ievos Strazdauskaitės, negaliu atsitokėti, kad tokie budeliai tarp mūsų gyvena. Visą laiką galvojau apie tą mergaitę, sunku suvokti, ką ji turėjo išgyventi. Jos veidas spinduliavo šviesą ir gėrį. Ir tai, kas nutiko, siaubinga. Psichologai juk ne kartą tvirtino, kad vaikai, kurie vaikystėje kankindavo gyvūnėlius, vėliau tampa nuožmiais žudikais. Noriu tikėti, kad geros valios žmonių vis dėlto daugiau.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1954 m. vasario 16 d. Ukrainoje, Donecko srityje.

Nuo 1956 m. gyvena Klaipėdoje.

Mokėsi Klaipėdos 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – M.Gorkio pagrindinė mokykla).

Raudonu diplomu baigė Klaipėdos siuvėjų mokyklą.

Nuo 2011 m. yra gyvūnų prieglaudos "Būk mano draugas" vadovė.

Dukra Elina, anūkėlės –  5-erių Estela ir 8-erių Selina.