Trąšos keliauja į Ameriką

Baltarusiškos trąšos kaip ėjo per Klaipėdos uostą, taip ir toliau turėtų eiti, nes jas perka įvairios pasaulio kompanijos. Taip pat ir JAV.

Tai praėjusios savaitės viduryje paliudijo mažiausiai du laivai, į kuriuos krautos trąšos gabenti į JAV. Didžiuliai laivai daugiau kaip po 70 tūkst. tonų buvo kraunami Birių krovinių terminale Klaipėdos uoste.

Keistokai atrodo tai, kad JAV sankcijos baltarusiškoms trąšoms įvestos, o trąšos į Ameriką keliauja.

Lietuvos kompanijų sankcijos tiesiogiai neliečia. Tačiau Lietuvoje triukšmo dėl baltarusiškų trąšų daugiau nei apskritai visoje Europoje.

Trąšų ar kitokių prekių tranzitas tiek Lietuvoje, tiek kitoje valstybėje turėtų būti sveikintinas, nes trąšos nėra kokio nors vieno Baltarusijos asmens nuosavybė. Jos yra visos baltarusių tautos turtas.

Lietuvoje praėjusią savaitę toliau buvo ieškoma būdų, kaip su kalio trąšomis skaudžiau įžnybti Baltarusijos diktatoriui Aliaksandrui Lukašenkai. Nors tranzitas yra ne politikos, o ekonomikos sąvoka, buvo bandoma baltarusiškas kalio trąšas paversti Lietuvos nacionalinio saugumo objektu.

Požiūris: jei vertintume pragmatiškai, t. y. iš ekonominio taško, turėtume pripažinti, kad baltarusiškos kalio trąšos yra svarbios Klaipėdos uostui ir "Lietuvos geležinkeliams". Vidmanto Matučio nuotr.

Ar pažeista jūrų teisė?

Pati Lietuva jau kurį laiką labiausiai ir kaitina padėtį dėl baltarusiškų trąšų tranzito, nors buvo gavusi aiškų atsakymą, kad JAV sankcijos Lietuvos kompanijoms nėra privalomos.

Gal dėl to, o gal ir dėl smarkiai blogėjančios Lietuvos ekonominės padėties 14 Seimo narių praėjusią savaitę paskelbė rezoliuciją dėl užsienio politikos.

Bene pirmą kartą Lietuvoje teikiamame dokumente, prie kurio yra prisilietę Seimo nariai, minima tarptautinė jūrų teisė. Tiksliau yra aliuzija į tai, kad ji gali būti pažeista.

Rezoliucijoje nurodoma, kad Lietuva turi įsipareigojimų pagal Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją padėti toms valstybėms, kurios neturi priėjimo prie jūros. Tokia valstybė yra Baltarusija. Jei jūrų teisė garantuoja jūros neturinčioms šalims koridorius prie jūros per kitas šalis, ar JAV sankcijos jūros keliu gabenamų prekių tranzitui gali turėti kokią nors juridinę galią? Kas aukščiau – JAV ar tarptautinė jūrų teisė?

Lietuva turi įsipareigojimų pagal Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją padėti toms valstybėms, kurios neturi priėjimo prie jūros.

Kita nuostata – JAV sankcijos Lietuvoje negali būti taikomos tiesiogiai, taip ignoruojant bendrą ES prekių judėjimo per išorės sieną politiką.

Tuo remdamiesi Seimo nariai paskelbtoje rezoliucijoje paprašė "Vyriausybės lygiu nutraukti politinius debatus apie neva esančią būtinybę taikyti JAV sankcijas".

Iešmininką visada suras

Taip pat prašoma, kad Lietuvos valstybės įmonėms būtų suteiktas teisinis aiškumas, kaip jos toliau galės veikti pagal turimus susitarimus.

Toks prašymas primena "Lietuvos geležinkelių" istoriją. Žvelgiant iš ekonominės prizmės, ji yra labai keista. "Lietuvos geležinkelių" vadovybė turėjo rūpintis, kad valstybės valdoma bendrovė stabiliai dirbtų, turėtų krovinių, gautų pajamas ir pelną.

Baltarusiškų kalio trąšų netektis jai būtų skaudi, kaip ir Klaipėdos uostui. Neįmanoma kalio trąšų ne tik kad greitai, bet ir apskritai kuo nors pakeisti, nes regiono rinkoje laisvų krovinių nėra.

Todėl nenuostabu, kad "Lietuvos geležinkeliai" į sankcijas žvelgė iš juridinio taško. Jie turėjo sutartį iki 2023 m. pabaigos gabenti "Belaruskalij" trąšas – apie 11 mln. tonų per metus. Ne geležinkelininkų pareiga ekonominius santykius keisti į politinius. Jų pareiga buvo, yra ir turėtų išlikti gabenti kuo daugiau krovinių, nes Lietuvoje į geležinkelių infrastruktūros vystymą investuoti ir dar numatomi didžiuliai pinigai, tarp jų ir ES paramos lėšos.

Dėl susiklosčiusios padėties kalti Lietuvos valdžioje esantys valdantieji. Dėl jų neveiklumo kokio nors aiškaus sprendimo iš ministerijų ar Vyriausybės dėl sankcijų taikymo "Lietuvos geležinkeliuose" nebuvo. Kaip ir nebuvo aiškaus atsakymo geležinkelininkams dėl kompensacijų ir verslui dėl prarastų krovinių.

Panaši situacija yra ir dėl Kinijos. Čia iešmininkais tapo Lietuvos verslas, kuris susidūrė su dideliais ekonominiais sunkumais. Tiek importo ir eksporto su Kinija, tiek tranzito su Baltarusija istorijos kelia vieną klausimą – kada Lietuva išmoks elgtis kaip normali Europos Sąjungos šalis – be išsišokimų, angažavimosi, be dirbtinės priešų paieškos?