Kovo 25 d. katalikiškame pasaulyje pažymima Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai diena. Lietuvoje šventė dažniausiai vadinta Blovieščiais – nuo slaviškų žodžių blagaja vestj ("geroji žinia").

Po nepriklausomybės atgavimo 1990 m. ši šventė dažniau imta vadinti Gandrinėmis. Mūsų protėviai manė, kad šią dieną iš šiltųjų kraštų parskrenda gandras, dar vadintas starkumi, gužu, gužučiu, garniu, busilu, bacioniu, gondru ir kt.

Nuo seno gandrus lietuviai labai gerbė. Tikėta, kad jie įsikuria pas gerus žmones ir atneša laimę sodybos, kurioje peri, šeimininkams.

Manyta, kad gandras gali nulemti sėkmingą santuoką, atnešti naujagimį, išgydyti nuo įvairių ligų, apsaugoti nuo perkūnijos ir pan.

Žinoma daug su gandru susijusių ateities spėjimų. Tikėta, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali nulemti žmogaus likimą visiems metams.

Pavyzdžiui, jei pirmą kartą pamatai gandrą skrendantį – viskas puikiai ir sparčiai eisis. Skrendantis gandras rodo, kad tais metais daug keliausi.

Jei pirmą kartą pamatai gandrą tupintį – viskas tais metais eisis iš lėto, teks daugiau sėdėti vienoje vietoje.

Netekėjusioms merginoms pamatytas skrendantis gandras reiškė, kad jos tais metais ištekės, tupintis – kad dar liks savo tėvų namuose.

Palankiau pirmą kartą pamatyti skrendantį gandrą.

Anot etnografų, Žemaitijoje šią dieną ruošdavo vaišių, gamindavo kanapinių pyragėlių, šaltanosių.

Rytų Aukštaitijoje iš įvairių javų miltų keptos bandelės, vadintos kaukorais, kratiniu ir pan. Švenčionių apylinkėje bandelės vadintos baciono pyragu.

Tai buvo apeiginis maistas, gamintas norint padidinti javų derlingumą. Per Gandrines vaikai ant tvoros stulpų ar medžių rasdavo pakabintų bandelių. Buvo sakoma, kad tai sugrįžusio gandro lauktuvės.

Šią dieną vengė sunkių darbų, buvo paprotys vaišintis ir vaišinti kaimynus. Iš vienų namų į kitus reikėdavo eiti pamažu, pamėgdžiojant gandrą. Toks elgesys buvo vadinamas starkavimu arba gandravimu.