Šiandien žmonių paieškos ir gelbėjimo bei išsiliejusios naftos paieškos funkcijas Lietuvos pajūrio zonoje vykdo net trys skirtingos žinybos, dar ir priklausančios skirtingoms ministerijoms.

Funkcijos dubliuojamos

Minėtas funkcijas Kuršių mariose vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Klaipėdos uosto dalyje – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, o teritorinėje jūroje – Lietuvos karinės jūrų pajėgos.

Pirmoji priklauso Vidaus reikalų ministerijai, antroji – Susisiekimo ministerijai, o trečioji – Krašto apsaugos ministerijai.

Ne veltui Klaipėdos valstybinio jūrų uosto kapitono pavaduotojas Arvydas Narmontas pripažino, kad veiksmų koordinacija tarp trijų skirtingų žinybų yra sudėtinga, jų atskirai vykdomos funkcijos neretai susidubliuoja.

Kiekviena žinyba atskirai turi išlaikyti atskirus koordinacinius centrus, gelbėjimo ir naftos paieškos laivus. Sudėjus visas gelbėjimui ir paieškai panaudojamas lėšas išeitų, kad jos naudojamos ypač neefektyviai.

"Šiuo metu ir kariškiai, ir uostininkai, ir pasieniečiai atlieka analogiškas funkcijas tik skirtingose vietose. Institucijos privalo turėti tam tikras pajėgas, budinčias 24 val. per parą, įrangą, būtinos priemonės kiekvienoje institucijoje dubliuojasi, joms įsigyti reikalingos milžiniškos lėšos, be to, „išbarsčius“ šią funkciją, sudėtinga koordinuoti darbą“, – teigė Uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus.

Žvilgsniai – į pasieniečius

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija pasiūlė tas pačias funkcijas tiek jūroje, tiek uoste, tiek Kuršių mariose perduoti vienai institucijai.

Manoma, kad jas geriausiai sugebėtų vykdyti Valstybinė sienos apsaugos tarnyba.

Anot A.Narmonto, Vidaus reikalų ministerijos žinioje yra Civilinės saugos, priešgaisrinės, žmonių gelbėjimo sausumoje sistema, todėl logiška, kad ir gelbėjimu vandenyse turi rūpintis ši ministerija.

Prieš keletą metų perduodant žmonių gelbėjimo ir naftos paieškos jūroje funkciją Lietuvos karinėms jūrų pajėgoms buvo manoma, kad ši institucija turi pakankamai laivų ir techninių priemonių vykdyti papildomą misiją.

Tačiau paaiškėjo, kad tai buvo klaida.

Krašto apsaugos ministerijos padaliniai negali naudotis ES parama, todėl žmonių paieškos ir gelbėjimo sistema nėra pakankamai vystoma.

Tuo metu Valstybės sienos apsaugos tarnyba ES parama gali naudotis. Ir tai būtų dar vienas argumentų perduoti jai tas funkcijas. Juo labiau, kad kaimyninėse šalyse – Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje tas funkcijas vykdo pakrančių apsaugos tarnybos, o tai iš esmės atitinką lietuvišką Valstybinės sienos apsaugos tarnybos struktūrą.

Netgi ES mastu vyksta pokalbiai, kad jos narėse turėtų būti vieninga žmonių gelbėjimo ir paieškos sistema, kurią valdytų Pakrančių apsaugos tarnybos.

Analizuos Vyriausybėje

Susisiekimo ministerijos Vandens ir geležinkelių transporto politikos departamento direktoriaus pavaduotoja Eglė Vyšniauskaitė teigė, kad bandymai perduoti visas naftos paieškos ir žmonių gelbėjimo funkcijas buvo inicijuoti prieš porą metų, nes tai atitinka ES vykdomą politiką.

Tačiau Valstybinės sienos apsaugos tarnyba tų funkcijų kratosi. Baimintasi, kad jai bus perduotos tik funkcijos, bet ne finansavimas. 

"Visi suprantame, kad funkcijų perdavimas Valstybės sienos apsaugos tarnybai būtų tinkamiausias variantas, bet iki šiol jis rezultatų nedavė", – tarsi atsakydama į repliką, ar mes esame kvailesni nei estai, jei pas juos tokia sistema veikia, o pas mus jos kratomasi, aiškino E.Vyšniauskaitė.

Tai, kad Vidaus reikalų ministerijos Valstybinės sienos apsaugos struktūra nenori išplėstų funkcijų, dar nereiškia, kad pasiektas akligatvis.

E.Vyšniauskaitės nuomone, prie Vyriausybės veikia Lietuvos teritorinės jūros, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo apsaugos ir kontrolės komisija, sudaryta iš visų ministerijų atstovų, kuri ir turėtų analizuoti šį probleminį klausimą.