Duoti – mieliau nei gauti

– Dabar visus įsukęs švenčių sūkurys. Ką jums reiškia Kalėdos ir Naujųjų sutiktuvės?

– Tai proga, kai galiu praleisti daugiau laiko su savo artimiausiais žmonėmis. Šeima man – pati didžiausia vertybė. Džiaugiuosi, kai visi galime susėsti prie bendro stalo, pabendrauti, išsakyti vieni kitiems pačius gražiausius linkėjimus, padėkoti už buvimą kartu. Manau, kiekvienas žmogus, sukūręs šeimą, be jos neįsivaizduoja didžiųjų metų švenčių. Anksčiau visi rinkdavomės prie mamos stalo, jos netekus, renkamės mano namuose.

– Kokias didžiąsias metų šventes prisimenate iš vaikystės?

– Tada buvo tokie laikai, kai pagrindine švente laikytos Naujųjų metų sutiktuvės. Švęsti Kūčias, Kalėdas buvo netoleruojama. Galėdavai sulaukti ir sankcijų, jei minėsi šias progas. Tačiau, kiek pamenu, visada sėsdavome ir prie Kūčių, ir prie Kalėdų stalo, tik tai darydavome tyliai, nesireklamuodami, nesigirdami. Vaikystėje didžiųjų metų švenčių labai laukdavome. Veikiausiai, kaip ir visiems vaikams visais laikais, svarbiausia būdavo Kalėdų Senelis ar Senis Šaltis ir dovanos. Vos tik atsikėlę bėgdavome po eglute pasižiūrėti, ką gavome.

– O dabar smagiau gauti dovanas ar dovanoti?

– Man visada mieliau duoti nei gauti. Ypač svarbu, kad dovana būtų išrinkta nuoširdžiai. Niekada nesupratau tų žmonių, kurie verčiasi per galvą stengdamiesi visus apdovanoti, nupirkti bet ką, kad tik padovanotų, net negalvodami, ar žmogui tas daiktas reikalingas. Man nesuprantamos tos didelės eilės prekybos centruose, visko šlavimas iš lentynų. Dovana neturi būti pareiga. Tai iškreipia pačios šventės esmę. Juk duoti galima nebūtinai materialų daiktą. Nuoširdus palinkėjimas yra daug vertingesnis, nei dovana iš pareigos. Prisimenu deficito laikais dažnas dovanodavo tai, ką pavykdavo gauti. Neretai tas daiktas žmogui būdavo visiškai nereikalingas. Kitais metais jis būdavo perdovanojamas kitam. Tie patys daiktai apyvartoje sukosi daug metų. Manau, kad tie, kurie turi vyresnio amžiaus tėvus, dar dabar atrastų spintoje supakuotą dėžę, kurioje – indų servizas ar arbatinukas.

2016-ieji buvo svarbūs

– Metų pabaigoje žmonės apmąsto nuveiktus darbus, įvertina, ko nespėjo padaryti, kelia naujus tikslus. Kokie jums buvo šie metai?

– Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai vadovauju antrus metus. Pirmieji buvo gana sunkūs – naujas darbas, svarbios pareigos, reikėjo sužinoti daug naujų dalykų, perprasti juos, įsigilinti. Šiemet atsirado daugiau stabilumo, jaučiuosi kur kas tvirčiau. Besibaigiantys 2016-ieji buvo labai aktyvūs, iššūkių netrūko. Buvo ir sunku, ir malonu. Džiaugiuosi, kad beveik visus planus įgyvendinome, kad komanda patikėjo, jog gali padaryti viską, ką suplanavo. Noriu padėkoti visai komandai už gerą darbą, taip pat ir miesto tarybos nariams, kurie priimdami sprendimus buvo atsakingi ir konstruktyvūs.

– Kokie šiemet atlikti darbai jums atrodo svarbiausi?

– Vienas tokių – startavusi baseino statyba. Miestiečiai šio objekto laukė jau daug metų. Manau, kad baseinas pakeis klaipėdiečių laisvalaikį. Pramogauti vandenyje bus galima kada tik nori, o ne tris mėnesius per metus, nors esame miestas prie jūros. Tikiu, kad kitas Kalėdas jau galėsime švęsti baseine. Gyventojai pastebėjo ir gražėjančias viešąsias erdves ne tik centrinėje miesto dalyje, bet ir kitose. Baigėme atnaujinti Debreceno, Pempininkų gyvenamųjų rajonų aikštes. Kitais metais toliau tęsime šiuos darbus – persikelsime į Žardininkų ir Vingio gyvenamuosius rajonus. Manau, patys svarbiausi darbai yra tie, kuriuos pastebi žmonės.

– O kokį pagrindinį tikslą keliate kitiems metams?

– Pradedame rengti Klaipėdos ekonominės plėtros strategiją iki 2030 m. Tai labai svarbus dokumentas miestui. Vienas jo tikslų – padidinti gyventojų skaičių. Norisi daryti viską, kad gyventojų skaičius mieste nemažėtų. Būtent gyventojams ir yra skirti visi mūsų planai. Tad siekiame, kad Klaipėda taptų geriausia vieta gyventi, jog žmonės, ieškantys naujos gyvenamosios vietos, įsikurtų mūsų mieste.

Kritikos pažeria ir šeima

– Praėjo beveik pusė kadencijos, kai dirbate Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriumi. Ar šios pareigos pateisino jūsų viltis, lūkesčius?

– Gali vertinti kaip nori – ar tikėjaisi to, ar ano. Kaip ir esu minėjęs anksčiau, man šis darbas buvo iššūkis, o jų aš nebijau. Kai sprendi, ar eiti tokias pareigas, turi atsakingai įvertinti savo galimybes, pasverti, ar sugebėsi. Kai manęs paklausia, ar aš susitvarkau su savo darbu, visada paklausiu to žmogaus, o ką galvoja jis – žmogus, kuris dirba, gyvena Klaipėdoje. Aš galiu pasakyti, kad su komanda dedame maksimalias pastangas, jog būtų įgyvendinti visi planai, bet vertinti tai turi miestiečiai. Klaipėdiečiai yra pagrindiniai teisėjai.

– Jūsų darbotvarkė – įtempta. Ar nesulaukiate priekaištų iš šeimos, kad jai skiriate per mažai laiko?

– Taip, laiko lieka mažai, bet visą jį stengiuosi praleisti su šeima. Ji man svarbiausia. Aš sąmoningai šį iššūkį – eiti savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas – priėmiau brandžiame amžiuje. Mano beveik visi vaikai jau suaugę. Dukrai – 23, vyresniam sūnui – 25, jaunėliui – 17 metų, kuriam dar reikia daugiau dėmesio. Kiti gyvena savo gyvenimus. Kol vaikai nebuvo baigę mokslų, nebūčiau ryžęsis tokiems darbams. Dabar lieka daugiau laiko.

– Ar šeima stebi jūsų darbą, o gal pažeria ir kritikos? Atsižvelgiate į jų nuomonę?

– Turiu sureaguoti į artimiausių žmonių pastebėjimus. Svetimas žmogus dėl vienokių ar kitokių priežasčių tau kartais neišsako visko, ką mąsto, o šeimos rate išgirsti ne tik viską, ką jie patys galvoja apie vieną ar kitą sprendimą, bet ir ką kalba kiti, ko pats nesi girdėjęs ir, galbūt, niekada neišgirsi. Tiek sūnūs, tiek dukra, tiek žmona, tiek seserys turi savo draugų, pažįstamų ratus, kur bendrauja apie miestą, gyvenimą. Čia išsakoma viskas negražbyliaujant. Taip pat pastebėjau, kad man pradėjus vadovauti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai šeimos nariai labiau pradėjo sekti, kas vysta mieste, praneša apie pastebėtas negeroves. Tapo didesni miesto prižiūrėtojai, o kartu ir tų darbų, kuriuos atlieku pats.

– Esate žinomas kaip aktyvių pramogų mėgėjas. Ar lieka joms laiko? Gal atradote naujų pomėgių?

– Aktyvaus gyvenimo neatsisakiau. Tradiciškai daug laiko praleidžiu prie jūros, nesvarbu, koks oras. Nueinu po keletą kilometrų. Labai gerai pravėdina galvą. Taip pat patinka važinėti dviračiu. Ypač vasaros vakarais. Žiemą jau daugiau nei 20 metų važiuoju slidinėti. Kalnai – mano aistra. Naujų pomėgių neatradau, bet senųjų tikrai nepamiršau.

Dėmesys verčia pasitempti

– Tapote žinomesnis, matomesnis, sulaukiate daugiau klaipėdiečių dėmesio. Ar tai nevargina?

– Būna, kad žmonės sustabdo gatvėje, išsako savo problemas, pastebėjimus. Ne kasdien, bet pasitaiko. Taip dažniau nutinka tose vietose, kur susirenka daugiau žmonių. Lankausi įvairiose sporto varžybose, kultūros renginiuose. Per pertraukėles visada tenka atsakinėti į vienus ar kitus miestiečių klausimus. Niekada neatstumiu. Iš vienos pusės prie tokio dėmesio reikia priprasti, iš kitos pusės – įpareigoja domėtis viskuo, kad galėtum atsakyti į visus klausimus ir nereikėtų gūžčioti pečiais, kad nežinai, aiškinti, jog tau reikia pasidomėti. Žmonės tikisi, kad į jų klausimą atsakysi iš karto, padėsi išspręsti problemą, tad nesinori jų nuvilti. Būna ir netikėtų akimirkų. Žmogus susistabdė gatvėje ir padovanojo savo kūrybos knygą. Pasakė, kad mane pažįsta ir nori įteikti dovaną. Žinomumas yra įpareigojimas – visada privalai galvoti, kaip elgiesi, kalbi, ką darai.

– Neretai tenka išgirsti ir miestiečių kritikos. Kaip ją vertinate?

– Visada galima sakyti, kad žmonės kažko nesupranta, ne taip mato, girdi ar dar kažką daro. Šiuo atveju turiu vieną nusistatymą – miestiečiai niekada neklysta. Išgirdus kritiką, pirmiausia reikia pasižiūrėti į save, savo darbus, o nesakyti, kad pusė Klaipėdos gyventojų suprato ne taip, kaip tu, ir jie visi neteisūs. Paprastai liaudis neklysta. Reikia pripažinti, kad arba tu nesugebėjai kažko padaryti, arba normaliai, aiškiai paaiškinti. Tą nuolat kartoju ir savo kolegoms, pavaldiniams.

– Klaipėda išliko jūsų svajonių miestu?

– Klaipėda – mano mylimiausias miestas. Kad ir kur būnu, visada noriu sugrįžti čia. Neįsivaizduoju, kad galėčiau išvažiuoti iš Klaipėdos ir įsikurti kažkur kitur. Galimybių pakelti sparnus buvo ne viena. Mokiausi Kaune, buvau gavęs pasiūlymų dirbti Vilniuje, bet nesusigundžiau. Laikau save tikru klaipėdiečiu ir kitokio gyvenimo neįsivaizduoju. Nors gimiau Šiaulių rajone, bet visą sąmoningą gyvenimą praleidau Klaipėdoje. Į Tauralaukį šeima atsikraustė, kai man buvo pusantrų metų.

Norėčiau, kad žmonės daugiau šypsotųsi – kai matai besišypsantį žmogų ir pačiam norisi nusišypsoti.

– Kai kurie žmonės tiki, kad didžiųjų metų švenčių proga išsakyti nuoširdūs palinkėjimai pildosi. Ko palinkėtumėte klaipėdiečiams?

– Švenčių proga visada norisi palinkėti viso, ko geriausio. Pirmiausia – gausaus stalo, kad niekada nieko ant jo netrūktų. Taip pat skirti laiko sau ir atsikvėpti. Dažnai per dienos, savaitės, mėnesio ar metų darbus tai pamirštame padaryti. Linkiu nepraleisti progų – kitais metais Klaipėda bus Lietuvos kultūros sostinė, vyks daug kultūrinių renginių. Tad bent viename jų turėtų apsilankyti kiekvienas gyventojas. Norėčiau, kad žmonės daugiau šypsotųsi – kai matai besišypsantį žmogų ir pačiam norisi nusišypsoti. Svarbiausia, kad šypsena būtų nuoširdi, o ne dirbtinė, kaip kai kuriose valstybėse. Nuoširdžios šypsenos įkvepia.