Universiados ir Europos jaunimo čempionė Lina Grinčikaitė teigia, jog su priešininkėmis susitinka dažniau nei su savo draugais. Pirmadienį į uostamiestį grįžusi greičiausia Europos mergina jau pradeda ruoštis pasaulio suaugusiųjų lengvosios atletikos čempionatui.

Vaikystėje buvo nepagaunama

– Kada pradėjote sportuoti?

– Lakstydavau nuo pat mažens. Buvau nenustygstantis vietoje vaikas. Pamenu, močiutė manęs nepagaudavo. Kol buvau maža, domėjausi viskuo po truputį. Išbandžiau visokių sporto šakų. Rimčiau sportuoti pradėjau 12 metų. Bendraklasius aplenkdavau puse distancijos, bėgau kaip suaugusi. Lengvosios atletikos treneris porą metų kalbino, kol aš prisiruošiau rimtai sportuoti.

– Galbūt jūsų giminėje taip pat yra sportininkų?

– Mamos giminėje buvo krepšininkų, bet lengvaatlečių – ne. Mano brolis baigė krepšinio mokyklą, taip pat truputį užsiiminėjo lengvąja atletika, bet tik savo malonumui.

Treneris prisideda prie sėkmės

– Kaip sutariate su savo treneriu Edmundu Norvilu? Ar sutinkate su posakiu, kad treneris yra sportininko pergalės kalvis?

– Be abejo, neužtenka vien tik talento. Talentas padeda tik pačioje pradžioje, bet toliau reikia dirbti, reikia metodikos, visų pratimų. Treneris visa tai davė, jo indėlis labai didelis. Su E.Norvilu treniruojuosi nuo pat pradžių. Manau, kad jis yra geriausias treneris, bent Lietuvoje. Treniruotėse jis griežtas, bet žmogiškas. Kai buvau mažesnė ir važiuodavome į varžybas, treneris mane globodavo, sakydavo: "Apsirenk, užsidėk kepurę, neperšalk, valgyk".

– Kiek valandų per dieną treniruojatės?

– Jeigu tai yra paruošiamasis laikotarpis, treniruotis tenka ilgiau. Bet šiaip vidurkis 2–3 valandos per dieną, nes vien tik apšilimas trunka valandą.

– Ar viena diena sportininkui be sporto jau daug?

– Ne, bet yra tokių žmonių, kurie negali nė vienos dienos leisti sau pailsėti. Jeigu mėnesį nesportuoji, tai organizmas pradeda pats reikalauti sporto, mankštos. Po varžybų, jeigu greitai nenusimato kitų, savaitėlę ilsiuosi, nors vis tiek reikia šiek tiek sportuoti. Bet jeigu yra varžybos, tai vieną dvi dienas pailsiu, o tada vėl intensyviai darbuojuos.

– Ar tenka kažko atsisakyti dėl sporto?

– Be abejo, tenka atsisakyti visų pramogų. Vasarą aš, būdama klaipėdietė, neturiu laiko net prie jūros nuvažiuoti. Negaliu nei degintis, nei į šokius eiti.

– Klaipėdos universitete studijuojate kūno kultūrą, kodėl pasirinkote šią specialybę?

– Iš pradžių galvojau stoti kažkur kitur, bet labai džiaugiuosi, kad pasirinkau kūno kultūrą, nes sportuojant labai praverčia žinios, kurias galima pritaikyti. Viskas labai suderinama. Manau, jog kitą specialybę studijuoti man būtų žymiai sunkiau.

– Sportininko karjera neamžina, ar niekada negalvojote, ką veiksite ateityje?

– Pagalvoju, nes sportas toks dalykas – vieną dieną gali bėgti, o kitą – jau ne. Vieną dieną gali patirti traumą, ir sportininko karjera nutrūks. Taigi mokslas yra reikalingas. Man dabar dar liko vienas kursas. Po to žadu mokytis magistrantūroje arba studijuoti kitą specialybę. Norėčiau gilintis į sporto vadybą.

Bėgdama negalvoja

– Koks jausmas būna varžybų dieną, kaip susitvarkote su jauduliu?

– Prieš kiekvienas varžybas yra sportinis jaudulys. Jis, manau, privalo būti. Per varžybas būna visai kitas nusiteikimas ir visai kitos emocijos nei paprastą dieną. Stengiuosi susikoncentruoti, nes žinau, kad turiu bėgti ir daryti tai, ką geriausiai moku. Stengiuosi per daug nesureikšminti ir nestresuoti. Per kiekvienas varžybas patirtis vis auga. Anksčiau reaguodavau į visas smulkmenas, kurios dažnai išmušdavo iš vėžių, bet dabar psichologiškai susitvarkau. Bėgdama apie nieką negalvoju. Būna taip, jog net nepamenu viso bėgimo. Į varžoves taip pat nežiūriu. Na, aišku, jeigu ji priekyje, tai tu maksimaliai ją matai ir jauti. Atrodo, kad tik startavau, o jau finišas. Būna sunku psichologiškai, kai iš tavęs labai daug tikisi ir medalį kabina anksčiau laiko.

– Ar buvo skaudžių varžybų, kai pritrūko vos kelių dešimtųjų sekundės?

– Pasitaiko ir nuopuolių, ir sėkmių. Italijoje buvo pasaulio jaunimo čempionatas, kur visi už mane buvo vyresni dvejais metais. Ten man trūko vienos šimtosios sekundės iki finalo, o prieš dvejus metus Debrecene (Vengrija) trūko vienos šimtosios iki medalio.

– Kurias varžybas galėtumėte vadinti lūžiu, po kurių prasidėjo sėkmė?

– Tada, kai buvo varžybos Debrecene, likau ketvirta. Paskui dar patyriau traumą ir buvo labai sunku, nes praleidau beveik visą vasaros sezoną. Kiti metai buvo olimpiniai ir turėjau susiimti, pasiruošti. Sustiprėjau ir psichologiškai, ir fiziškai. Užsibrėžiau, kad būtina gerai pasiruošti olimpiadai. Po šio lūžio buvo labai didelis pakilimas.

– Ar daug traumų esate patyrusi?

– Ne, tik vieną rimtesnę, dėl kurios aš negalėjau sportuoti. Aišku, visokių mažų traumų – patempimų, išnirimų – pasitaiko. Tačiau porą dienų pasigydai, ir praeina.

– Ar varžybų metu nejaučiate konkurencijos?

– Konkurencija turi būti, bet sveika. Bėgimo takelyje bėgikės yra tavo varžovės, o po to – jau draugės. Kartais net juokas ima, nes su priešininkėmis susitinkame kas savaitę, turbūt dažniau nei su draugais.

Svarbiausia pergalė – olimpiada

– Koks laimėjimas jums yra pats svarbiausias?

– Pirmoje vietoje – olimpiada, nes tai pačios svarbiausios varžybos sportininko karjeroje. Taip pat svarbūs – Europos čempionatas ir universiada.

– Ar laimėjimas universiadoje prisidėjo prie aukso Europos čempionate?

– Tai suteikė pasitikėjimo. Išvykdama į universiadą, nesijaučiau geriausios formos, o ten pasiekiau asmeninį rekordą ir iškovojau auksą. Visa tai suteikė realių šansų kovoti dėl Europos aukso.

– Tuo pačiu metu, kai vyko Europos čempionatas, turėjote galimybę dalyvauti komercinėse varžybose, kodėl pasirinkote čempionatą?

– Už komercines varžybas gali gauti tam tikrą užmokestį, bet man svarbiausia buvo gerai pasirodyti Europos čempionate. Komercinių varžybų visada bus.

– Kaip vertinate savo galimybes artėjančioje Londono olimpiadoje?

– Bijau net vertinti, bet, aišku, Londono olimpiadoje taip pat norėčiau bėgti pusfinalyje. Tai būtų geriausias pasiekimas, nes finalas yra finalas, ir ten labai sunku. JAV ir Jamaikos sportininkai yra lyderiai.

– Ar skaičiavote turimus medalius?

– Anksčiau skaičiuodavau, bet dabar jau ne, nes labai sunku juos suskaičiuoti. Na, medalių apie šimtą tai tikrai yra.

Sportuoti galima visur

– Daugelis sportininkių išvyksta į JAV, o jūsų ten niekada netraukė?

– Po dvylikos klasių buvau gavusi pasiūlymą išvažiuoti, net buvau susitvarkiusi dokumentus, bet apsisprendžiau likti čia. Man buvo gaila viso to darbo, kuris buvo padarytas su treneriu, nes viską reikėtų vėl pradėti nuo nulio.

– Ar Lietuvoje lengvaatlečiams sudarytos geros sąlygos treniruotis?

– Jos yra pakankamai geros. Aišku, norint galima „prisikabinti“, bet jeigu nori sportuoti, tai visur sportuosi. Galėtų būti ir stadiono danga geresnė, trūksta masažistų, baseino, bet bent jau maniežą turime gerą. Lietuvos sportinės situacijos labai optimistiškai vertinti negaliu, bet, tikiuosi, ji pagerės.

– Lankėtės daugelyje šalių, kur labiausiai patiko?

– Man labiausiai įstrigo Pietų Afrika, kur mes stovyklaujame. Turbūt galėčiau ten net gyventi, o įsimintiniausias ir miesto, ir varžybų atžvilgiu – Pekinas, nes ten buvo ir olimpinės žaidynės, ir pasaulio čempionatas. Buvau beveik visuose žemynuose, tik dar neteko aplankyti Australijos. Labai norėčiau į ją nuvykti, bet kol kas ten jokių varžybų nenusimato.

– Ar tave palaiko tėvai?

– Be abejo, palaiko, džiaugiasi ir, manau, didžiuojasi.