Pereiti į pagrindinį turinį

Greičiausia Lietuvos sprinterė treniruojasi su vaikinais

2012-06-23 18:49
Greičiausia Lietuvos sprinterė treniruojasi su vaikinais
Greičiausia Lietuvos sprinterė treniruojasi su vaikinais / Vytauto Petriko nuotr.

Sprinterė Lina Grinčikaitė, savo kišenėje jau turinti kelialapį į olimpines žaidynes, pasirodo, neretai bėgimo takelyje jėgas bando su vaikinais. Londone klaipėdietė sieks savo užsibrėžtų tikslų.

– Visai neseniai įvykdei olimpinį normatyvą, kuris garantavo kelialapį į olimpines žaidynes. Visi treneriai ilgai jo laukė iš tavęs... – pradėjome pokalbį su sportininke.

– Manau, kad treneriai laukė labiau negu aš pati. Tiesiog neforsavau įvykių eigos. Žinojau, kad esu pasiruošusi ir jį įvykdysiu. Anksčiau negalėjau to padaryti, nes to padaryti neleido oro sąlygos bei konkurencijos trūkumas Lietuvoje. Dabar džiaugiuosi, kad olimpinį normatyvą įvykdžiau anksčiau, negu planavau. Našta nukrito, dabar galima nuosekliai rengtis olimpiadai.

– Treneriai neretai primindavo tavo patirtas traumas ir būtent jas įvardydavo kaip vieną pagrindinių trukdžių...

– Tai nebuvo pagrindinė priežastis. Viskas susidėjo į bendrą krūvą, dar reikėjo juk ir mokslus baigti universitete. Kurį laiką negalėjau savęs realizuoti bėgimo takelyje, bet dabar viskas yra puiku.

– Užsiminei apie konkurencijos trūkumą Lietuvoje. Kaip vyksta tavo treniruotes? Tenka varžytis tik su savimi?

– Treniruojuosi su vyrais. Ten konkurencija man tikrai didelė. Stengiuosi lygiuotis į juos. Tai skatina stimulo tobulėti.

– Vaikinai neatsikalbinėja?

– Jie labai geranoriškai man padeda, tačiau yra tokių, kurie bėgimo takelyje man pralaimi ir antrą kartą tiesiog nesutinka su manimi varžytis (šypsosi). O šiaip viskas gerai, stipresni visada su malonumu varžosi.

– Žiemą uždarose patalpose varžotės 60-ies metrų distancijoje, vasarą bėgate 100-ą. Kuo šios distancijos skiriasi ir kaip tai veikia pasiruošimą?

– Kadangi 100 m distancija yra standartinė olimpinė rungtis, akcentuojame būtent ją. 60 m – beveik dvigubai trumpesnė distancija, todėl neretai nutinka taip, kad gerus rezultatus čia demonstruojantys atletai sugeba gerai nubėgti 100 m. Trumpesnė distancija – tarpinis variantas, kad sportininkai galėtų palaikyti savo sportinę formą. Šimtui metrų reikia daugiau pastangų, pasiruošimo, tai yra kur kas techniškesnė distancija. Man labiau patinka bėgti 100 m, tačiau bėgu ir trumpesnę distanciją, nors joje pasiektų rezultatų tiesiog nesureikšminu.

– Kada supratai, kad būsi sprinterė? Kodėl kažkada pasirinkai būtent trumpas distancijas?

– Mažytė buvau dar. Bėgiodavau, o manęs niekas nepagaudavo. Pati pradžia buvo mokykloje, kai reikėdavo bėgti pažymiui. Buvau aiški lyderė tarp bendraamžių. Vėliau buvau pastebėta trenerių.

– Prisipažink, ar mokyklos metais bent susimąstei, kad kada nors pasieksi olimpinį lygį?

– Nė neturėjau tokių minčių. Kai tik pradėjau lankyti lengvosios atletikos užsiėmimus, galvojau, kad bėgioti yra neįdomu. Iš pradžių net nedrįsdavau pagalvoti apie olimpiadą. Patekti į Europos jaunimo čempionatą būdavo pati didžiausia svajonė. Vėliau tik sau leidau pamąstyti apie olimpines žaidynes.

– O kada atsirado aistra bėgti?

– Pirmi startai ir pirmos pergalės. Nuolat laimėdavau. Tai buvo kabliukas, kuris mane privertė siekti vis geresnių rezultatų. Tada supratau, kad negaliu apsiriboti pasiekimais Lietuvoje. Visi puikiai posakį, kad apetitas kyla bevalgant. Mano tikslai kiekvienais metais tik auga.

– Užtenka vietos medaliams ant sienos?

– Prisipažinsiu, kad ne. Visi jie yra gražiai supakuoti dėžutėse. Jeigu kas nors užsimano į juos pažiūrėti, ištraukiu ir parodau. Dabar neturiu galimybės jų kažkur iškabinti ar išdėlioti. Reikėtų labai daug vietos. Galbūt ateityje galėsiu sau leisti įrengti kambarį, kurį vadinčiau savo apdovanojimų muziejumi (juokiasi).

– Galimybės turėti tokį kambarį greičiausiai yra siejamos su finansais. Lengvoji atletika, matyt, nėra dalykas, kuris neša didelius pinigus mūsų šalyje...

– Tikrai taip. Gal šiek tiek dėl to ir yra apmaudu, tačiau aš sportuoju ne dėl pinigų. Sportuoju, nes turiu savo tikslų ir noriu juos įgyvendinti. Neapsiriboju vien tik sportu: mokausi, stengiuosi susirasti kokios nors įdomios veiklos, kurpiu ateities planus. Suprantu, kad visą gyvenimą negalėsiu sportuoti, tačiau kol galiu sau tai leisti, kodėl ne?

– Kaip manai, kokie būtiniausi charakterio bruožai sprinteriui?

– Užsispyrimas, valia – tai pagrindas. Iš tiesų sprinteriai yra šiek tiek tinginiai, bet turi valios. Jie turi sugebėti supykti ir padaryti tai, ką privalo.

– Sprinteriai – tinginiai?

– Tarkime, aš labai mėgstu pamiegoti. Kiekvieną minutę aš miegu. Nėra taip, kad sugebėčiau persidirbti. Tik ir skamba galvoje „ai, dar galiu pailsėti“, „ai, galiu dar palaukti“.

– Bet visi miegai išsilaksto prie starto linijos?

– Taip.

– Ką jauti tą akimirką, kai esi prie starto linijos, užimi poziciją? Kas dedasi sprinterio galvoje?

– Visiškai nieko. Taip jau būna, kad prabėgusi bėgimą, aš jo net neprisimenu. Tiesiog susikoncentruoju į savo bėgimo takelį ir aplink nieko nematau. Emocijų nėra. Ateinu ir koncentruojuosi tik į takelį. Prabėgus neprisimenu nieko, kol nepamatau pakartojimo. Manau, tai yra profesionalumas. Nesvarbiose varžybose galiu sau leisti ir pajuokauti su varžovėmis. Kartais leidžiu sau koncentruotis nemaksimaliam rezultatui.

– Prieš ketverius metus dalyvavai Pekino olimpinėse žaidynėse, dabar laukia startas Londone. Kokios mintys sukasi galvoje?

– Tik geros. Džiaugiuosi, kad turėsiu progą dalyvauti Londone. Pirmosios žaidynės – mano debiutas, gerai pasirodžiau. Todėl dabar prieš ketverius metus pasiektas rezultatas šiek tiek net įpareigoja. Vis dėlto sprintas yra tokia rungtis, kurioje sunku prognozuoti. Stengsiuosi siekti gero rezultato, o kaip viskas bus, pamatysime.

– Nejauti psichologinio spaudimo? Treneriai ne kartą yra pabrėžę, kad neabejoja tavo galimybėmis.

– Kai girdžiu tuos žodžius iš trenerių lūpų, net nesuprantu, kodėl jie taip manimi neabejoja. Stengiuosi į šią situaciją pasižiūrėti kiek kitaip: „Žmonės manimi tiki. Kaip gerai!“ Žinoma, jaučiu įsipareigojusi išpildyti lūkesčius, tačiau aš pati žinau, koks yra mano darbas ir ką galiu pasiekti. Žinau, kad būna varžybų, kai mano rezultatas neblizga, tačiau atėjus svarbiai minutei visada sugebu pasiekti savo tikslą.

– Esi minėjusi, kad sprinte rezultatą lemia smulkmenos. Paprastam žmogui tai gali būti nesuvokiama...

– Svarbus yra startas, kadangi negalima anksčiau startuoti. Už tai yra diskvalifikuojama. Sportininko reakcija į startą gali nulemti rezultatą, kadangi per 100 m tiesiog neįmanoma laimėti laiko. Svarbi bėgimo technika ir oro sąlygos. Nuo jų priklauso raumens susitraukimo greitis. Bėgimo sąlygas sunkina ir priešinis vėjas. Visai tai lemia rezultatą. Daug kas priklauso ir nuo konkurenčių, kurios yra greta.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų