Pereiti į pagrindinį turinį

Gyvenimo posūkiai: nuo scenos – į pasmerktųjų ratą

2012-07-01 05:00
Gyvenimo posūkiai: nuo scenos  – į pasmerktųjų ratą
Gyvenimo posūkiai: nuo scenos – į pasmerktųjų ratą / Vytauto Petriko nuotr.

Įpratusi prie dėmesio ir aplodismentų profesionali muzikantė atsidūrė kalėjime. Ten kaip psichologė konsultuodavo ŽIV infekuotuosius kalinius. Tačiau karjeros aukštumų pasiekusios moters gyvenimą aukštyn kojomis apvertė meilė. Tad prieš penkerius metus iš Rusijos Irina Greičienė persikraustė gyventi į Klaipėdą.

Tris skirtingus aukštuosius išsilavinimus įgijusi ir mokslų daktarės laipsnį apsigynusi moteris dėsto Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete.

– Kodėl iš Kaliningrado persikraustėte gyventi į Klaipėdą?

– Esu iš tremtinių šeimos, bet didžiąją gyvenimo dalį praleidau Rusijoje. Močiutė, kilusi iš Ukmergės, buvo ištremta į Irkutską. Tėtis su mama ten gyveno, o paskui grįžo į Lietuvą. Jis buvo vyr. inžinierius Ignalinos atominėje elektrinėje, gyveno Visagine. Tėtis mane vis kvietė gyventi į Lietuvą. Niekada to neplanavau, nes Kaliningrade turėjau kelis darbus. Paskui susipažinau su antruoju vyru, kuris ir pakvietė gyventi į Klaipėdą.

Muzikantė tapo psichologe

– Kodėl psichologė pasirinko darbą kalėjimuose?

– Esu profesionali muzikantė, pianinu grojau nuo šešerių metų. Dirbau filharmonijoje pagrindine pianiste, koncertuodavau užsienyje. Mano pirmasis vyras buvo kariškis, tarnavo kariniame dalinyje. Dėl etatų mažinimo pačiame jėgų žydėjime, sulaukęs vos 35 metų, jis tapo bedarbiu. Tokie vyrai kaip jis, stiprūs, išsilavinę, savo srities profesionalai, buvo priversti sėdėti namuose. Gyvenome kariniame miestelyje, kur net savo žemės sklypo neturėjome. Vyrai pradėjo degraduoti, daugelis pasirinko alkoholį.

1994 metais man toptelėjo, kad jei tapčiau psichologe, galėčiau padėti ne tik savo vyrui. Įstojau į Minsko universitetą. Kadangi jau turėjau aukštąjį išsilavinimą, mane iškart priėmė į trečią kursą. Universitetą baigiau raudonu diplomu. Iš Samaros persikėlėme gyventi į Kaliningradą, arčiau Lietuvoje gyvenusių artimųjų.

– Ar nebuvo sunku taip kardinaliai keisti gyvenimą?

– Labai sunku, ypač kai esi pripratęs prie dėmesio, gėlių, aplodismentų. Kasdien šešias valandas grodavau pianinu. Vakare laukdavo bendra repeticija arba koncertas. Mano sūnus užaugo pirmojoje salės eilėje, nes vyras tarnavo armijoje, o senelių šalia nebuvo. Bet nusprendžiau, kad, norėdama padėti vyrui, turiu dirbti kartu su juo. Vyras tuomet tarnavo specialiajame dalinyje, tad įsidarbinau kalėjimo psichologe.

Iš pradžių dirbau kabinete su popieriais. Paskui atsidūriau tardymo izoliatoriuje. Kai pirmą kartą perėjau kalėjimo koridoriais nuo pirmo iki šešto aukšto, galvojau, kad tuoj nualpsiu. Įsivaizduojate, kai nulipęs nuo scenos atsiduri aplinkoje, kur net sienos atrodo prisigėrusios kartėlio ir nevilties.

Kartu su vyru pradirbome aštuonerius metus. Gyvenimą pakoregavo sunki vyro liga. Po nesėkmingos operacijos jis tapo neįgalus. Nebegalėjau važinėti po kalėjimus teikdama psichologinę pagalbą.

Norint dėstyti Rusijos aukštojoje mokykloje nepakanka tik aukštojo išsilavinimo, tad baigiau specialius mokslus. Įsidarbinau arčiau namų esančiame Teisės institute. Taigi po paskaitų galėjau rūpintis neįgaliu vyru. Likimas mane įveikė – vyras mirė. Kartu su juo praleidome beveik 25 metus.

– Kodėl taip aukojotės dėl vyro?

– Turėjome du vaikus, puikią šeimą. Negalėjau pasakyti vyrui, kad su draugais pagerk garaže, kol darysiu karjerą. Tiesiog atrodė, kad taip turiu gyventi ir, kai šeimoje kyla sunkumų, reikia ištiesti pagalbos ranką.

Rūpinosi kalinių teisėmis

– Kodėl kalėjimuose rūpinotės ŽIV infekuotaisiais?

– Kasdien lankiausi vyrų, moterų kalėjimuose, dirbau su mirtininkais. Kaliningrade 1990 metais buvo nustatytas pirmasis ŽIV atvejis. ŽIV sirgo jūreivis. Tuomet apie šią ligą mažai žinojome. Kasdien su juo dirbau. Išleidus infekuotąjį iš kalėjimo, viskas nurimo. Netyčia su juo susidūriau turguje, kur jis pardavinėjo mėsą. Papriekaištavau, kad jis negali tuo užsiimti. Vyras atkirto, kad jam ant kaktos neparašyta diagnozė.

Tada supratau, kad ŽIV yra visai šalia mūsų. Po kelerių metų ŽIV atvejų buvo išaiškinta gerokai daugiau. Jų skaičius sparčiai didėjo. Visi bijojo su jais dirbti. Kadangi esu psichologė, paskyrė mane.

Pirmoji Kaliningrade padaryta klaida – sergančius ŽIV nuteistuosius atskirdavo nuo sveikųjų. Šią problemą pradėjau viešinti, nes uždaroje erdvėje sėdintys sergantieji nepagydoma liga užsikrečia ir psichologiškai. ŽIV sergantys kaliniai kasdien aptarinėdavo tik savo ligą. Kai nuolat kalbama apie blogus dalykus, prasideda depresijos, savižudybės.

Mane pasikvietė į Maskvą ir privertė rašyti disertaciją apie ŽIV infekuotuosius iš savo patirties. Pradėjau aiškinti, kad sergančiuosius reikia laikyti kartu su sveikaisiais, nes išėję į laisvę jie nebemoka gyventi. Jiems kyla agresija. Taip Kaliningrade gimė gandai, kad infekuotieji viešose vietose užkrečia sveikuosius adatomis. Kuo daugiau panikos, tuo daugiau neapykantos sergantiems.

Kai kalėjimo administracijai sergančiuosius pasiūliau apgyvendinti kartu su sveikaisiais, manęs vos neišmetė iš darbo.

Rusijos valstybės Dūmai pasiūliau keturių įstatymų pakeitimus dėl ŽIV infekuotųjų. Juos patvirtino. Tam, kad galėčiau siūlyti įstatymų pakeitimus, pati turėjau išmanyti teisę. Tad baigiau trečią aukštąją mokyklą. Kovojau, kad nebūtų pažeidžiamos jų teisės. Problemos viešinimas naikina baimę ir skatina žmones labiau saugotis.

Kadangi kalėjimuose dirbantiems specialistams trūko informacijos apie ŽIV, važinėjau po Rusiją ir skaitydavau paskaitas. Kai Alytuje kilo ŽIV protrūkis, kalėjimo darbuotojai pirmiausia kreipėsi į mus. Lietuvoje taip pat ruošėme specialistus, dirbančius su nuteistaisiais, sergančiais ŽIV.

– Kokios ryškiausios istorijos įsirėžė?

– Iškart atkreipiau dėmesį į nepilnamečių koloniją patekusį keturiolikametį. Griša užaugo vaikų namuose. Šešerių metų buvo išprievartautas. Nedidelio ūgio, lieknas berniukas visada sėdėjo nuošalyje. Jo lėkštė ir šaukštas buvo su skyle. Tai reiškia, kad paauglys naudojamas seksualiniams poreikiams. Stengiausi permušti šią nusistovėjusią tvarką.

Po kurio laiko mirė vaikino mama. Ji buvo alkoholikė, kuri prisigėrusi mirė šiukšlyne. Man kaip psichologei liepė pranešti šią žinią Grišai. Nors jis niekada mamos nematė, bet idealizavo. Mama buvo vienintelis artimas žmogus. Pasikviečiau Grišą arbatos ir saldainių. Papasakojau jam istoriją, kaip kelis metus sunkiai sirgusi ir ligoninėje dažnai gulėjusi mama nuolat apie jį galvojo, kad paskutiniai jos užrašyti žodžiai buvo „Griša, my...“ Patikinau, kad mama jį mylėjo ir stengėsi iš visų jėgų pasveikti. Bet liga ją įveikė. Vaikinukas įgijo pasitikėjimo savimi ir išėjęs į laisvę daugiau negrįžo į įkalinimo įstaigą.

Suvedė darbas

– Kaip susipažinote su antruoju vyru?

– Dirbau Teisės institute, kur dėsčiau kriminologiją. Buvau iš tremtinių šeimos, tad Kaliningrade mane visi laikė lietuve. Viršininkas liepė pasitikti lietuvių delegaciją ir aprodyti institutą. Turiu net nuotrauką, kur abu su būsimu vyru esame įamžinti pirmąją pažinties dieną. Visi išvažiavo į pobūvį, o aš išskubėjau namo, kur laukė dar nedideli vaikai.

Mano būsimasis vyras dirbo policijos mokykloje. Po poros savaičių jis paskambino ir pakvietė pasisvečiuoti Lietuvoje. Iš pradžių tarp mūsų nebuvo flirto. Tik vėliau, prasidėjus susirašinėjimui, mezgėsi draugiškas bendravimas. Eidama į darbą, laukdavau jo laiškų.

Po aštuonių mėnesių vyras atvažiavo pas mano mamą su gėlėmis ir paprašė mano rankos. Ji džiaugėsi, kad po ilgo laiko vėl pradėjau šypsotis ir džiaugtis gyvenimu. Ištekėjau po pusantrų metų pažinties.

Vyras pasiūlė važiuoti gyventi į Lietuvą. Iki pensijos man buvo likę dveji metai. Rusijoje į užtarnautą poilsį išleidžia 55-erių. Turėjau majorės laipsnį, tad galėjau išeiti dar anksčiau. Artimieji ir pažįstami aiškino, kad tuos porą metų turėčiau išlaukti. Tačiau viską mečiau ir pasirinkau gyvenimą su vyru. Lietuvoje iki pensijos man liko 10 metų.

– Kaip pritapote Klaipėdoje?

– Vos persikėlusi susilaužiau ranką. Niekas nepaskambino ir nepasiteiravo, ar reikia pagalbos. Šešios savaitės buvo kupinos nevilties. Metus nedirbau, nemokėjau lietuviškai, net žodžio „ačiū“. Tad kai nuėjau į lietuvių kalbos kursus, pirmiausia paklausiau šito žodžio. Visą laiką mane labai palaikė vyras.

Porą metų dirbau su čečėnais, tada pakvietė dėstyti į Klaipėdos universitetą.

– Kodėl toliau dirbate su ŽIV infekuotaisiais?

– Tikėjausi rasti darbą Klaipėdos psichikos sveikatos centre, bet man buvo atsakyta neigiamai, paaiškinus, uostamiestyje tokių nėra. Infekuotieji apie mane sužino vieni iš kitų. Konsultuoju juos nemokamai. Jiems reikalinga profesionali pagalba, o aš įgyju patirties. Ką man daryti, jei negaunu darbo, o noriu dalytis savo patirtimi?

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų