Jei uostamiesčio muzikos klubo "Roxy" įkūrėjui tektų prisistatyti nepažįstamam žmogui, patys pirmieji jo žodžiai būtų: "Esu klaipėdietis, gimęs ir augęs Klaipėdoje".
R.Cicinas – irgi alternatyva
Daugeliui klaipėdiečių Henriko Žižio pavardė pirmiausia asocijuojasi su alternatyvios, elektroninės muzikos populiarinimu, garsiosiomis diskotekomis, devintąjį dešimtmetį vykusiomis Medienos kombinate, arba vadinamojoje "fanierkėje", kiek vėliau – "Prieplaukoje", tapusioje kultine jaunuomenės susibūrimų vieta, bei įvairiais muzikos renginiais, kurių šiandien turbūt nė pats Henrikas nesuskaičiuotų.
– Kaip jaučiatės įvardytas "alternatyvia persona" – internetinėse platybėse galima atrasti ir tokių jūsų apibūdinimų.
– Kai pradedama kalbėti apie alternatyvią muziką, susietą su undergroundu, aš nesijaučiu tos alternatyvos narys. Alternatyva kadaise buvo ir grupės "The Rolling Stones" ar "The Beatles". Tokiu atveju aš įsivaizduoju, kad alternatyvi persona šiandien turėtų būti ir Rytis Cicinas, ir "Dviratuko" atlikėjas, ir Radži arba kad ir dainuojantis Seimo narys Antanas.
Alternatyvi muzika nereiškia, kad ji yra visiškai nesuvokiama, avangardistinė, sunkiai "valgoma". Panašiai kalbant ir apie popmuziką. Pas mus tai išskirtinai laikoma "Yva", "69 danguje" ir panašūs atlikėjai. Plačiajame pasaulyje taip nėra. Popmuzika – ir tie patys "bitlai", ir "rolingstounai", ir viskas, kas populiaru. Čia susiduriame su sąvokų problema.
Nelygu, kaip jas vertinsi – plačiąja mūsų miestelio, mūsų mažos Lietuvėlės ar plačiąja Europos prasme.
– Plačiąja Lietuvos prasme ar galėtumėte pasirašyti po chrestomatine fraze "Popsas užkniso juodai"?
– Ne. Nepasirašyčiau. Lygiai taip pat būtų galima pasakyti, kad muzika "užkniso" juodai. Manęs "neužkniso" nei paprastai, nei juodai. Viskas priklauso nuo manęs – jei noriu, tas popdainas "vartoju", noriu – iš jų pasijuokiu. Manyčiau, diskotekos nublanktų, jei netektų tų "popso" spalvų – tai kaip pipirai, kad ir ta pati "Yva" ar "Dviratukas". Aš nekalbu apie kokį nors teminį ar vienaplanį renginį. Mes savo klube irgi turime paruošę tokių pipirų, kai kokia reakcija neįvyksta, galima jų įmaišyti.
Revoliucijų nekelia
– Ar nepataikaudamas masiniam skoniui nesijaučiate einantis prieš srovę?
– Sunku įvardyti, ar tai ėjimas prieš srovę, galbūt šalia jos. Tikrai nesu koks nors revoliucionierius, tiesiog man neįdomu būti pagrindinėje srovėje, nuobodu. Tai, kas skamba mūsų klube, yra mano asmeninis muzikos supratimas, deklaravimas, kas man patinka, mano požiūris, stilius.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika, kuri iš esmės nulėmė jūsų veiklos pobūdį?
– Kažkaip netyčia. Kadaise labai seniai per klasės vakarėlius pasiklausiau "The Rolling Stones", patiko, pradėjau labiau domėtis muzika ir domiuosi iki šiol. Kažkada jaunystėje ir sportavau, norėjau būti krepšininkas, Klaipėdos 14-ojoje mokykloje pabaigęs sustiprintą matematiką ir fiziką, į Vilniaus universitetą išvažiavau studijuoti fizikos. Tų nebaigtų mokslų nemažai, anot M.Gorkio, mano gyvenimo universitetai. Tačiau Klaipėdoje baigiau kultūros vadybą, galima sakyti, kad dirbu pagal išsilavinimą. Iš esmės kiekviena mokykla duoda kokį nors pliusą. Inžinerinis išsilavinimas leidžia suvokti, kaip įjungti kokį nors stiprintuvą ar kodėl blogas garsas. Tokie techniniai dalykai klube labai praverčia.
– Ar iš artimų žmonių nesulaukiate replikų, kad ir juokais, jog užsiimate nelabai rimtais dalykais, kurie turėtų būti aktualesni jaunuomenei?
– Ką aš žinau? Gal garsiai, į akis niekas to ir nesako. Mano tėvas dar sovietmečiu – tuomet gal studijavau laivų statybą, tačiau jau buvau užsivertęs visokiais pašaliniais darbais – man buvo pasakęs, kad iš rokenrolo duonos nevalgysi. Ir jis apsiriko.
– Ar lengva surasti bendrą kalbą su jaunais žmonėmis?
– Kalbant apie "Roxy" klubą, kontaktas su jaunais žmonėmis yra labai natūraliai ir gražiai užsimezgęs. Čia darbuojasi ir sūnus, kuriam dabar eina dvidešimti metai. Jis yra tarsi tarpininkas, kalbant apie muzikinį skonį, tarp manęs ir jo bendraamžių. Kartu matau, kad yra tam tikra dalis jaunimo, kuriai roko, rokenrolo muzika yra įdomi, nors jie žengia koja kojon su tais hitais, kurie dabar sukasi radijo stotyse. Jie pamato, kad įdomios muzikos tiek daug prikurta, jog ne visada tai, kas padaryta šiandien, yra geriau už tai, kas buvo padaryta prieš dešimt metų. Iš esmės mūsų klubas remiasi idėja, kad čia turi skambėti ne tik nauja muzika, bet ir pati įvairiausia senesnė, pradedant nuo ketvirtojo dešimtmečio, svingo, ritmenbliuzo iki pačių naujausių dalykų.
Viršininkė – žmona
– Galbūt tai, kad jūsų veikla iš esmės susijusi su jaunais žmonėmis, padeda jums puoselėti ir glaudesnį ryšį su savo paties sūnumi, išvengti kartų konflikto?
– To išvengti nepavyko. Jis yra, tik kitokios formos – kas priklauso pereiti vaikų ir tėvų santykiuose, to neapeisi.
– Ar tai vienintelė jūsų atžala?
– Turiu dar vieną sūnų, kuris dar visai mažas, jam treji metai. Taigi vienas dviejų metrų, kitas – metro.
– Ar brandesniame amžiuje sulauktas vaikas į tėvystę, gyvenimą privertė pažvelgti kitaip?
– Iš esmės taip. Atsirado daugiau spalvų, teigiamų emocijų, gėrio. Kalbos nėra, kad pojūčiai gerokai skiriasi nuo tų, kai gimė pirmasis vaikais. Jau vien tuo, kad iš esmės skiriasi ir patys laikmečiai.
– Klube sykiu šeimininkauja ir jūsų žmona Sonata. Ar nesudėtinga kartu su šeimos nariais dirbti viename darbe?
– Vienareikšmiškai sudėtinga. Viskas susiplaka į vieną krūvą – asmeniniai reikalai su darbo, čia reikia ypatingo sugebėjimo visa tai atskirti.
Mano pareigos – klubo vadybininkas, esu kūrybinis darbuotojas, kuris bendrauja su muzikantais, generuoja muzikinius planus. Galima sakyti, kad žmona yra mano viršininkė, ant jos pečių laikosi visas ūkis.
Kad dirbtume kartu, veikiausiai buvo mano idėja, be to, tai darome ne pirmus metus. Juo labiau kad tuo metu nebuvo tinkamesnės kandidatūros. Ėmus dirbti su nauju žmogumi tektų ilgai įsibėgėti. Reikia pasitikėti žmogumi, ypač svarbu žinoti, kur jo gebėjimo ribos. O kol visa tai išsiaiškinsi, gali praeiti ir metai, ir dveji. Tad nusprendėme pradėti viską patys, o po to žiūrėti, kaip seksis. Be to, tai, ką darome, mums yra įdomu. Mums svarbu ne tik uždirbti, juolab kad šiais laikais ir tas uždarbis toks sąlygiškas. Kai visa šeima dirba kartu, kad ir kaip būtų sunku, negali nuleisti rankų. O svetimam žmogui pirma svarbu gauti algą.
– Ar sunkmetis atsiliepia jūsų klubo veiklai?
– Be abejo, atsiliepia apyvartai. Bet į visa tai reikia žiūrėti linksmai, pozityviai, viliamės, kad tai laikina.
Nupūs dulkes nuo didžėjo pulto
– Jūsų žmona žinoma kaip dizainerė. Ar negraužia sąžinė, kad dabar Sonata turi užsiimti klubo administraciniais reikalais, užuot atsidėjusi kūrybai?
– Kol kas dėl to sau nejaučiu didelių priekaištų. Sonata pateisino mano lūkesčius, kuria daug gražių perspektyvinių planų, elegantiškai atrodo, visada šypsosi – kol kas vieni pliusai. Manau, kad ir jai pačiai šis darbas patinka.
– Ar prisimenate pirmos pažinties su Sonata akimirkas?
– Susipažinome per darbą – taigi nieko romantiško. Tai buvo kažkokio vasaros klubo atidarymas Palangoje. Aš buvau didžėjus, o Sonata demonstravo rūbus. Po to pradėjome darbuotis kartu ir taip darbuojamės jau 20 metų. Būtų kas nors tais laikais pasakęs, nebūčiau patikėjęs. Taip ilgai kartu su kažkuo nugyventi, kaip man tuomet atrodė, labai sunku.
– Kai darbe nuolatos skamba muzika, ar dar užtenka noro jos klausytis namuose?
– Nedažnai. Tiek, kiek norėčiau jos paklausyti, kiek turiu "kompaktų", kurių dar nesu paklausęs, ir laiko nėra. Kitą kartą namuose ir tylos norisi. Dažniausiai tenka pasiklausyti muzikos tiek, kiek reikia darbui.
– O jei to laisvalaikio būtų daugiau?
– Nežinau, gal kokia žvejyba užsiimčiau, sako, visai įdomu. Dabar draugai vis kviečia, bet tai nespėji, negali. Matyt, reikia ne tik laiko, bet ir ryžtingo apsisprendimo.
– Kai kas sako, kad laiko pristinga tiems, kurie nemoka jo planuoti.
– Turbūt taip ir yra. Apskritai laikas – viena įdomiausių sąvokų. Jis nėra vienalytis. Ir kad laikrodžio rodyklės visiems sukasi vienodai – tai netiesa. Vienų jos sukasi greičiau, kitų – lėčiau. Įtariu, kad mano – greičiau, bet niekaip neperprantu to laiko stabdymo mechanizmo.
– Esate įgyvendinęs ar bent jau prisidėjęs prie gausybės įvairiausių muzikinių projektų, renginių. Katras jų pačiam mieliausias, kelia didžiausia nostalgiją?
– Brangiausia ta situacija, kurioje esi čia ir dabar. Nostalgijos nejaučiu, nes patirtis persikėlė iš vieno etapo į kitą, ji transformuojasi, tad tai, kas vyksta šiuo metu, yra įdomiausia, brangiausia, turiningiausia ir prasmingiausia. Rugpjūčio pabaigoje bus metai, kai turime klubą, kaip tokiai veiklai – tai ir ilgas, ir neilgas laiko tarpas. Metai yra nemažai, dveji – pakankamai, treti jau gali būti ir paskutinieji. Bet kokiu atveju tikimės, kad trejus metus tikrai gyvuosime. Faktiškai jau dabar sukasi dviejų būsimų projektų apmatai, idėjos.
– Ar dabar nekyla pagundų vėl atsistoti prie didžėjo pulto?
– Kol kas dar tam neprinokau, bet manau, kažkada reikės suorganizuoti tokį vakarą, sukviesti visus draugus ir pagroti savo širdies muziką.
Naujausi komentarai