Į karą – iškart po vestuvių

Šios savaitės viduryje 70-metis F.Leclerc su drauge Brigitte atvyko į Klaipėdą. Vyras pasiryžęs visą savaitę praleisti lankydamas jo tėvo karo metais rašyto dienoraščio minimas vietoves.

Užauginęs tris dukras ir sūnų buvęs gydytojas, pastaruoju metu gaminantis kalvadosą, apie karo metu patirtus tėvo išgyvenimus yra išsiaiškinęs viską. Tai nebuvo labai sunku, juo labiau kad jo tėvas Francis Leclerc (Francis Leklerkas) kruopščiai fiksavo vietoves, kuriose likimas lėmė būti.

Paklaustas, kodėl domisi tokiais senais įvykiais ir ieško juos dar prisimenančių žmonių, svečias papasakojo taip bandantis išsaugoti tėvo atminimą. 1946 m. gimęs vyras savo tėvo neprisimena, nes neteko jo būdamas vos ketverių.

"Karas palaužė jo sveikatą. Mano tėvai buvo ką tik susituokę, kai prasidėjo karas, ir tėtis buvo pašauktas į tarnybą. Pačioje jo pradžioje, 1940-aisiais jis pateko į vokiečių nelaisvę ir buvo išgabentas į belaisvių stovyklą Rytų Prūsijoje. Išliko užrašai, kuriuose tėvas fiksavo, kiek laiko kurioje vietovėje buvo laikomas. Man labai įdomu jas aplankyti, savomis akimis pamatyti tai, ką prieš 75 metus matė mano tėtis. Tai labai svarbu ir mano mamai, kuriai jau sukako 100 metų. Ji tebėra blaivaus proto, tik silpnai vaikšto. Jai bus be galo smalsu pamatyti nuotraukas ir išgirsti mano pasakojimą", – atviravo svečias.

Susitikęs su dienraščio "Klaipėda" korespondentais prancūzas dėjo ant stalo ne vien jo šeimos, bet ir visos Europos istoriją menančius reliktus – metalinį kalinio žetoną, įvairių šalių karo metų pinigus, drobinį maišelį, kuriame belaisvis F.Leclerc nešiojosi artimiausių žmonių nuotraukas, draugo prancūzų kalba parašytą poemą apie Klaipėdą, užrašus.

Lyveriai, Lioliai, Kuliai, Priekulė, Šilutė, Šūdbarzdžiai, Mėmelis – prancūziškai tariami šie vietovardžiai skambėjo neįprastai romantiškai.

Nuotraukoje pažino mamą

Kai 2009-ųjų pradžioje F.Leclerc į "Klaipėdą" atsiuntė nuotrauką, kurioje užfiksuotas 1943 m. bulviakasis Kuliuose (Klaipėdos raj.), prašė atsiliepti pažįstančius joje užfiksuotus žmones.

Laikraštyje perspausdintoje fotografijoje savo mamą pažino klaipėdietė Rūta Daračienė. Taip pasisekė sužinoti, kas yra mergina su prijuoste.

Tai buvo ūkininkų Šiušelių, pas kuriuos prancūzas gyveno ir dirbo nuo 1941 m. rugsėjo vidurio iki 1944 m. gegužės 19 dienos, samdinė Rūta Mikalauskaitė. Veikiausiai ji tądien atnešė talkininkams į laukus maisto.

Tačiau žinios iš praeities ši moteris nesulaukė, nes mirė bene 1991-aisiais. R.Daračienė papasakojo tai, ką prisiminė iš mamos kalbų.

Moteris dažnai prisimindavo pas ūkininkus dirbusius prancūzus, lenkus, vieną jų – Janeką ji net buvo pamilusi, tačiau likimas juos išskyrė.

Tėvo pėdsakų mūsų krašte ieškantis F.Leclerc nesusitiko su R.Mikalauskaitės dukromis, viena jų labai sunkiai serga, kita prancūzo viešnagės metu buvo išvykusi iš Klaipėdos.

Nuvežė į kaimo kapinaites

F.Leclerc ir kitų jo likimo brolių dalią aiškintis ėmęsis karybos istorijos entuziastas klaipėdietis Egidijus Kazlauskis pastebėjo – nuotraukoje užfiksuotas idiliškas vaizdas, žmonės, kuriuos karas buvo išrikiavęs skirtingose apkasų pusėse, drauge taikiai kasė bulves ir buvo geranoriškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu.

Susirašinėdamas elektroniniu paštu su prancūzu klaipėdietis sužinojo daug įdomaus apie kitų jo tautiečių likimus, išsiaiškino, kur buvo kalinami belaisviai, ūkininkų gyvenimo istorijas.

Po septynerių metų neakivaizdinės pažinties Klaipėdoje susitikę vyrai kalbėjosi lyg du seni bičiuliai.

Pirmoji vieta, kurią jie drauge aplankė, buvo Lyverių kaimo kapinaitės.

Į jas svečią palydėjo mažlietuvis Helmutas Lotužis, prižiūrintis ne vienus kapelius. Jis iš savo močiutės žino daugybę vietos gyventojų istorijų.

Šiose kapinaitėse palaidoti ūkininkai Pėžiai. Tuo metu, kai kartu su likimo broliais F.Leclerc 1940–1941 m. plušo Lyverių akmens skaldykloje, belaisviai lankydavosi pas šiuos netoliese gyvenusius ūkininkus.

Šeimininkas, prancūzo liudijimu, buvęs malonus žmogus, leisdavęs nusiprausti, kalbindavęs svetimšalius.

Svečias iš Prancūzijos sustingo prie ūkininkų kapų, vieną akimirką pasirodė, kad jo akyse sublizgo ašara – prieš vyrą pradėjo vertis jo tėvo praeitis. Madam Brigitte pakėlė nuo žemės eglės kankorėžį – tai buvo pirmasis suvenyras.

Žudė dėl patirtos nuoskaudos

Netrukus keliauninkai pasuko į ūkininkų Pėžių namą.

Senuosius gyventojus čia mena vis dar dailiai atrodantis namas, dabar glaudžiantis dvi šeimas, ūkinis pastatas ir senos liepos kieme.

Čia gyvena 95-erių Bronė Sėmenienė, kuri į šiuos namus atkako jau po karo.

Prancūzo atsiųstoje nuotraukoje moteris pažino senuosius Pėžius.

Šeimos galva buvęs šlubas, o jo pati – stambaus sudėjimo geraširdė moteris. B.Sėmenienė juos nukaršino ir palaidojo Lyverių kapinaitėse septintojo dešimtmečio pradžioje.

Pėžių dukra Anikė buvo ištekėjusi už berankio Trauterio.

Šioje šeimoje karo metais įvyko tada plačiai nuskambėjusi tragedija. Kaip ir daugelis ūkininkų, šie turėjo maitinti ir duoti darbo belaisviams, o jų būta ne tik prancūzų bei lenkų, bet ir rusų.

Vieną naktį rusas išžudė visą Trauterių šeimą, jis nudūrė ir prancūzą belaisvį, kuris šalia Trauterių šeimos palaidotas Gelžinių kaimo kapinaitėse.

Tada būta kelių versijų, kodėl žmogus taip pasielgė. Viena jų – rusas įtūžo dėl įsako nemaitinti jo tautiečių šeimininkų name, tokią teisę turėjo tik prancūzai. Kita versija bylojo apie atstumtą meilę.

Beje, E.Kazlauskis nuvežė F.Leclerc ir jo draugę ir į Gelžinių kapinaites, kur vyras atidavė pagarbą savo tautiečiui.

Piešinys sutapo su realybe

F.Leclerc išsaugojo tėvo piešinį, kuriame užfiksuotos Lyverių kaimo kapinės.

Kiek atokiau už jų stovėjo namas, kuriame gyveno prancūzai.

Nuo jo vedė keliukas į akmens skaldyklą, kur belaisviai dirbo, bei siauri geležinkelio bėgiai, kuriais nutašyti bei paruošti kloti į gatvių grindinį akmenys būdavo gabenami iki kito siauruko, nutiesto iš Klaipėdos į Pėžaičius, o juo – į uostamiestį.

Belaisvių namo neišliko. Toje vietoje jau senokai sužėlė miškas.

H.Lotužis pamena, kai dar būdamas vaikas čia vaikštinėdavo, matė ant kelių didelių akmenų statytą pastatą. Jame Pirmojo pasaulinio karo metais buvo apgyvendinti rusų belaisviai, Antrojo – prancūzų. Po karo šis pastatas supleškėjo.

Visiška staigmena ir net sukrėtimu svečiui tapo kelionė į buvusią Lyverių akmens skaldyklą, kurioje jo tėvas F.Leclerc dirbo 1940 m. spalio – 1941 m. rugpjūčio mėnesiais.

Čia belaisvis susižeidė ranką. Jo sūnus nesitikėjo, kad šią vietą dar galima atsekti.

Jau daug dešimtmečių nebėra geležinkelio bėgių, bet vietą, kur jų būta, dar galima nustatyti.

Kol svečiai dairėsi sužavėti natūralios gamtos grožio, H.Lotužis užtruko vos akimirką ir atnešė dailiai nuskeltų lauko akmenų. Tai yra grindinio plytų ruošiniai, čia likę nuo pastarojo karo.

"Visiškai gali būti, kad kurį nors šių akmenų skaldė jūsų tėtis", – aiškino E.Kazlauskis.

H.Lotužis dar prisimena, kai tokių ruošinių buvusios skaldyklos teritorijoje buvo labai daug.

Po karo nustojo veikti skaldykla, geležinkeliukas tapo nebereikalingas, todėl buvo išardytas, o daugybė dailiai nuskeltų akmenų iškeliavo į aplinkui išdygusias sodybas bei sodo sklypus.

Aprašė Mėmelio vaizdą

Vyresniojo F.Leclerc dienoraštyje pasakojama ne tik apie Lyverių skaldyklą, Pėžius, čia išgyventus džiaugsmus bei vargus, bet ir apie šio vyro bičiulystę su tautiečiu R.Batifouyé.

Vėliau, po karo, šis vyras ir jo žmona tapo mažojo François krikštatėviais. Šeimos bičiuliavosi.

R.Batifouyé buvo kūrybinga asmenybė. Kadangi karo belaisviai galėjo nevaržomi lankytis Klaipėdoje, iš tokių šio vyro bei jo draugo įspūdžių gimė poema apie Mėmelį.

Negalėdami įvertinti poetinių autoriaus gebėjimų, turėtume būti jam dėkingi už gyvą karo metų mūsų miesto vaizdą.

Šis eiliuotas nedidelės apimties kūrinys primena pasivaikščiojimą dar ir šiandien klaipėdiečiams puikiai pažįstamomis gatvėmis.

E.Kazlauskis pasirūpino gauti laisvą šio kūrinio vertimą.

Nemažai pasaulio matęs prancūzas R.Batifouyé minėjo kreivą grindinį, grožėjosi miesto gatvėmis, aikštėmis, bažnyčių bokštais. Autorius stebėjosi, kad parduotuvių vitrinos nekeičiamos, žavėjosi pajūrio paplūdimiais, kalbėjo apie šurmulingą uostą, triukšmingą turgavietę ir jos sales.

R.Batifouyé rašė apie stadioną ir jame besitreniruojančius sportininkus, minėjo katalikų bažnyčią, geležinkelio stotį, skerdyklas ir naują pieninę.

Atidus miesto svečias kelis kartus pažymėjo vietos merginų grožį, grožėjosi jų šviesiais plaukais.

Prancūzas išskyrė lietuvaites merginas ir moteris, dengusias galvas spalvingomis skaromis, ir priešpastatė jas nacių moterims, kurios priešingai – didžiavosi savo palaidinėmis.

Poemoje yra ir mažai iki šiol žinotų miesto praeities faktų. Pavyzdžiui, kad prancūzų belaisviai Klaipėdoje statė oro uostą, o sovietų lėktuvų antskrydžiai ne vieną jų paguldė.

Minimi ir į miestą nuolat atvykstantys keistomis uniformomis vilkintys kariai iš Belgijos ir Prancūzijos, jėga atvaryti lenkų civiliai.

Miesto gatvėse nuolat marširuodavo pasipūtę ir grėsmingai durtuvais pasidabinę hitlerjugendo atstovai.

Vasaros sekmadieniais Mėmelio gyventojai mariose irstėsi laiveliais, o naktimis dangų raižydavo akinančios prožektorių šviesos.

Poemoje minimas ir priemiesčio tramvajus, Danės upė, kuri kažkodėl vadinta kanalu.

Namo grįžo po metų

1944-ųjų rudenį, kaip ir daugelis likimo brolių, F.Leclerc padėjo vietos gyventojams trauktis į Vakarus, o paskui grįžti nuimti derliaus.

Prancūzas dienoraštyje fiksavo, kad būdamas Sakučiuose pateko į sovietų nelaisvę, nors šie ir buvo prancūzų sąjungininkai.

Išvaduoti iš vokiečių nelaisvės jie tikėjosi netrukus grįžti namo, bet turėjo smarkiai nusivilti. Kai kurie belaisviai, visą karą saugiai išgyvenę Klaipėdos krašte, galvas padėjo saviškių stovykloje Rusijoje.

Tų metų spalį F.Leclerc etapu išgabentas į Tambovo karo belaisvių stovyklą.

1945 m. gegužės 15 d. jis buvo paleistas į laisvę ir laivais bei pėsčias per Odesą pasiekė Prahą.

Į savo miestą Outevilį vyras grįžo tik rugpjūčio 19 dieną, kur jo laukė mylinti žmona. Po metų jiems gimė sūnus. Tačiau jų laimė truko tik ketverius metus.

"Mano mama žino, kad aš esu čia, ji širdimi su manimi. Iš dalies keliavau į Lietuvą dėl jos. Beje, karo metais ir ji neliko nuošalyje nuo kovos, dalyvavo Normandijos mūšiuose, – pasakojo jaunesnysis F.Leclerc. – Žinau, kad tėvo sveikatą pakirto kalinimas Rusijoje. 1944 m. Kalėdas jis sutiko šaltame vagone, pakėlė daug kitų išbandymų".

Viešnagė Lietuvoje F.Leclerc neprailgs, E.Kazlauskis pažadėjo naujuosius draugus nuvežti į daugelį jo tėvo dienoraštyje paminėtų vietų.