Atgimimas atvėrė skaudulius

Atgimimo pradžioje, kai garsiau prabilta apie trėmimus ir kitas sovietų teroro aukas, atsiliepė dar viena grupė žmonių – Vilko vaikai, per stebuklą Raudonosios armijos siautėjimus išgyvenę Rytų Prūsijos gyventojų palikuonys, kurie po tėvų netekties, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, pagalbos ieškojo mažiau nusiaubtoje Lietuvoje.

Tik jų išgyvenimo kaina buvo labai didelė – išlikti buvo galima svetimu vardu, išmokus svetimą kalbą, prisitaikius tarp svetimų, ne visada gerų ir draugiškų žmonių.

Apie šių mažųjų karo aukų tragediją ilgus dešimtmečius buvo nutylima.

Įamžino: 1992 m. draugijos "Edelweiss" iniciatyva Šilutės rajone, Mikytuose, pastatytas kryžius 1944–1947 m. badu mirusių ir nužudytų Rytprūsių gyventojų atminimui. (Angelikos Pasenau asmeninio archyvo nuotr.)

Angelika Pasenau su savo vyru Olafu Pasenau iš Kionigsbergo (50 metų jis buvo Jonas Balsys ir gyveno Prienuose) buvo vieni tų iniciatorių, sutelkusių Vilko vaikus į draugiją.

"Rytprūsių tragedija, genocidas ir tėvynės praradimas buvo atskiras klausimas. Tik Nepriklausomybės atkūrimas pastūmėjo tą temą į viešumą, į kalbėjimą apie Rytprūsių našlaičius, niekam nereikalingus, mirštančius badu. Jie – Vilko vaikai, Rytprūsių vaikai, kurių akyse nušovė jų tėvus, prievartavo motinas ir seseris, nužudė senelius. Tie vaikai ne laiku subrendo. Jie per naktį pasijuto suaugę. Ir augo jie ant duobėtų Lietuvos vieškelių, vaikystės neturėjo, gyveno suaugusiųjų gyvenimą. Nemiegojo naktimis, nebijojo tamsos, lietaus ir ilgo kelio. Didžiausia jų baimė buvo, kad juos pagaus svetima pavarde", – kalbėjo A.Pasenau.

Tūkstančiai niekuo nekaltų civilių gyventojų Rytų Prūsijoje, 1944 metais įžengus raudonarmiečiams, buvo sunaikinti pačiu brutaliausiu būdu.

Man didžiausia dovana buvo, kad Rytprūsiai dar gyvi, kol gyvas nors vienas jų gyventojas.

Kerštas buvo nesibaigiantis, besitęsiantis ir po karo, nes kalbos radijo eteriu, kaip "sovietų kariai nušlavė nuo žemės paviršiaus visą prūsiškųjų junkerių ir fašistų iškrypėlių pasibjaurėtiną šlykštybę", nesiliovė ir 1947-aisiais.

O likę gyvi nusibadavę našlaičiai – priešo vaikai, kurių, įvairiais duomenimis, galėjo būti iki 7 tūkst., paliko savo išniekintą gimtinę ir klaidžiojo po svetimus kraštus, ieškodami tik maisto, nes užuojautos sulaukti nesitikėjo.

Savigarba ir tapatybė

Lygiai prieš 30 metų kartu su bendraminčiais (prie organizacijos kūrimo prisidėjo J.Balsys (O.Pasenau), Birutė Gorienė (Ruth Deske) iš Šiaulių ir daugelis kitų) į draugiją subūrusi šią kraupią lemtį patyrusius žmones, A.Pasenau tvirtino labai norėjusi, kad jie susigrąžintų savigarbą ir prarastą tapatybę, kad jie didžiuotųsi savimi, nes ne kiekvienas tiek mindytas sugeba pakilti.

"Jie buvo tarsi žvėreliai iš okupuotų Rytprūsių. Jų mirštančios mamos laimino savo vaikus kelionei į Lietuvą, tikėdamos, kad ten jie išgyvens. Jie čia užaugo ir gyveno, tik gaila, nebeturi, kur sugrįžti, nes tėviškių nebėra", – apgailestavo A.Pasenau.

Liudija: A. ir O.Pasenau (centre), Klaipėdoje sutelkę savo likimo brolius ir seseris į Vilko vaikų bendriją, ir toliau skelbia žinią apie sovietų nusikaltimus, padarytus prieš Rytų Prūsijos civilius gyventojus ir jų palikuonis. (Angelikos Pasenau asmeninio archyvo nuotr.)

Pirmas žingsnis, ieškant Vilko vaikų, buvo skelbimai laikraščiuose, radijuje ir televiziją.

Po jų – visiška tyla, o paskui prasidėjo – ėmė plaukė laiškai, netilo telefono skambučiai.

"Ir tada pamatėme vienas kitą. Mano rudajame sąsiuvinyje pradžioje atsirado 58 "vokietukų" istorijos. Baisu būdavo klausytis jų pasakojimų, verkdavau kartu su jais. Pamažu išryškėjo tas baisus mastas, nutylėti nusikaltimai žmogiškumui, planingas žmonių naikinimas", – kalbėjo Angelika.

Susitikimas virto drama

A.Pasenau džiaugiasi, kad morališkai draugijos steigimą labai parėmė Klaipėdos sąjūdiečiai.

1991 m. rugsėjo 15 d. uostamiestyje įvyko steigiamasis "Edelweiss" – Vilko vaikų draugijos susirinkimas.

Ant stalo susirinkusieji pastatė mažą kryželį – vilties ir kančios simbolį. Atvyko žmonės iš visos Lietuvos.

Labai norėjo dalyvauti Kazimira Prunskienė, bet Vilko vaikai ją "užmiršo" pakviesti, nors politikė pati siūlėsi ir žadėjo daug.

"Pirmasis susirinkimas buvo ypatingas. Tik skaudu buvo matyti pavargusius jų veidus, nuo darbo sudiržusias rankas, bet jų akys buvo skvarbios. Jos švietė viltimi, jie buvo nebe vieniši. Sunkiausia buvo, kai kiekvienam reikėjo prisistatyti. Aš – Liucė Mikoleit, aš – R.Deske, aš – Hartmut Herbert. Žmonės verkė, bet tai buvo išsilaisvinimo ašaros. Tiek metų jie buvo Onos, Marytės, Petrai ir Jonai. Ir tik dabar jie ištarė savo tikrus vardus. Jie tapo tais, kuo juos vadino mamos – Dora, Olaf, Mariana, Liselotte. O man didžiausia dovana buvo, kad Rytprūsiai dar gyvi, kol gyvas nors vienas jų gyventojas", – prisiminė A.Pasenau.

Pradžioje atsiliepė 58 Rytprūsių vaikai, ilgainiui jų jau buvo 196, vėliau dar daugėjo.

Per pirmąjį susitikimą priimtas sprendimas įamžinti nužudytų ir badu mirusių Rytprūsių gyventojų atminimą.

Tai buvo padaryta jau kitąmet, Mikytuose, Šilutės rajone, pastačius kryžių, kur jie galėtų pasimelsti už savuosius, nes kapų jau seniai nebėra.

Kitas tikslas buvo atstatyti tikrąją Vilko vaikų tapatybę – atstatyti tikruosius vardus ir pavardes ir kad pokario metais nuo sovietų nukentėję Rytprūsių vaikai būtų pripažinti genocido aukomis ir jiems už tai būtų atlyginta.

Laimę surado ne visi

Prasidėjo ieškojimai. Anot A.Pasenau, daug gerų žmonių prisidėjo prie Vilko vaikų artimųjų paieškų, vieniems tai pavyko, kitiems ne.

Vis dėlto tų, kurių nepalaužė badas, šaltis, tėvynės ir šeimos praradimas, vėliau sugniuždė abejingumas ir svajonės apie mamą žlugimas.

"Tu ne mano sūnus, tu komunistų siųstas", – tokius žodžius iš savo artimiausio žmogaus po beveik 50 metų išgirdo Hansas Dieteris Wetzelis (Vytautas Vasiliauskas iš Pagėgių).

Tai buvo pats baisiausias smūgis, kurio žmogus neatlaikė, mirė vienišas, apakęs, visų apleistas vienoje Lietuvos prieglaudų.

"Jis nebenorėjo ir nebegalėjo daugiau kovoti. Norėčiau paklausti jo sesers, ar jos negraužia sąžinė dėl ankstyvos atstumto brolio mirties? Ir tai ne vienintelis atvejis. Olafo sesuo Liselotte taip pat atsisakė brolio. Kažkodėl tie išsvajotieji giminaičiai bijojo, kad jiems teks dalintis turtą su netikėtai atsiradusiais broliais ir seserimis, bet Vilko vaikai siekė ne to, o tik – pripažinimo, šeimos, bendrų atsiminimų ir bent jau – senų nuotraukų", – kalbėjo Angelika.

Į gimtinę – su svetimu pasu

Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, ne tik Vilko vaikai ieškojo savo artimųjų anapus neseniai buvusios "geležinės uždangos", bet ir Vokietijoje gyvenantiems memelenderiams atsirado šansas aplankyti savo tėviškę, atsidūrusią kitoje valstybėje, kuri dabar buvo jau ne Kionigsbergas, o Kaliningrado skritis.

Žmonės ryždavosi net pažeidimams ir tarsi nusikaltėliai svetimais lietuviškai pasais ne sykį kirto sieną, kad aplankytų savo gimtinę ir rastų artimųjų kapus.

Toks nelegalus kelias į tėvynę buvo naudotas ne kartą. Viešumo nepanorusi, tuomet gide dirbusi klaipėdietė pasakojo savo pačios patirtą istoriją.

"Vokietijos piliečiams tuo metu į Kaliningrado sritį reikėjo vizų, o Lietuvos piliečiams, gyvenantiems Klaipėdos regione, tuo metu tokio reikalavimo dar nebuvo. Todėl "pasiskolindavome" lietuviškus pasus kelionei į buvusį Kionigsbergą. Važiuodavome į tas vietas, kur buvo namai, kurių nebėra. Vieną kartą nuvykę susitikome tokią seną rusę, kuri sakė čia po karo atvažiavusi. Paklausėme, gal žino, kur čia buvo senosios kapinės, ji mums pasakė, kad nieko neliko, nes sovietai nieko kito nemoka, tik naikinti", – pasakojo klaipėdietė.

Dauguma tų ieškojimų būdavo labai liūdni. Buvusių kaimų neliko, nebėra senųjų gyventojų kapų, nebėra nieko, kas primintų Rytprūsius.

"Per tą laiką, nuo 1988 metų iki šiol, prisiklausiau šimtus istorijų ir man kartais atrodo, kad aš nugyvenau tuos šimtus gyvenimų, nuėjau tūkstančius kilometrų nuo Baltijos jūros iki Taišeto lagerių. Tiek daug buvo skausmų ir praradimų. Ir tiek daug vilties atsikelti. O džiaugsmo? Jo irgi buvo", – pripažino A.Pasenau.