Trūko supratimo dėl laivų

Pagal tai, kokio gyvybingumo vienoje ar kitoje valstybėje yra jūrų laivynas, galima spręsti apie tos valstybės jūrines ambicijas, sąlytį su pasauliu per jūras ir vandenynus. Tarpukario Lietuvos jūrų laivyno vystymo laikotarpis išlieka pats šviesiausias naujausioje Lietuvos istorijoje nuo 1918 m. iki šių dienų.

Čia gali būti ir pesimistų, kurie pasakys, koks tas tarpukario Lietuvos laivynas. Nupirkti seni laivai, pradedant „Jūrate“ ir „Kastyčiu“, kurių dauguma nuskendo, jų verslo bendrovės žlugo, nes nesugebėjo įsilieti į tarptautines krovinių gabenimo laivais rinkas.

Iš tiesų, tarpukario Lietuvos laikotarpis dėl laivybos kūrimo turėjo daug teigiamų aspektų. Trūko laivininkystės verslą išmanančių žmonių, nebuvo specialistų, kurie valdytų laivus, stokota kapitalo laivams pirkti, bet laivai vis tiek atsirasdavo, atplaukdavo į Klaipėdą, teikė vilčių, kad Lietuva bus jūrų valstybė.

Kol Vyriausybė nerado pinigų savam laivynui kurti, atsirasdavo privačių investuotojų. Su didžiule pagarba vertėtų minėti Klaipėdos krašto gyventoją Martyną Reišį, kuris iš ūkininko sūnaus tapo pirmosios privačios Lietuvos uosto veiklos ir laivininkystės bendrovės „Sandėlis“ savininku. Ši bendrovė sugebėjo konkuruoti ne tik su likusiais vietos verslininkais vokiečiais, bet ir su Lietuvos Vyriausybe, kurios požiūris į laivininkystės verslą iš pradžių buvo be suvokimo, kad laivai šaliai gali atnešti didelę naudą.

Atmintis: amerikos lietuviško jaunimo leidinyje „Skautų aidas“ 1980 m. pirmame numeryje prisiminti prieškario Lietuvos laivai. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Valdžios požiūris į laivybą ėmė keistis po 1930 m., bet susidurta su itin stipria Anglijos, Vokietijos laivybos konkurencija, Pasaulinės krizės pasekmėmis. Žlugo pirmosios privačia iniciatyva kurtos laivininkystės, kaip „Lietgar“, ant išgyvenimo ribos balansavo valstybės palaikymo nesulaukęs „Sandėlis“.

Lietuviško laivyno kūrimo sunkumus pavyko įveikti tik 1935 m., kai Vyriausybė suprato, kad be jos paramos laivininkystės nebus, ir leido pirkti laivus valstybės kapitalo daugumą turinčioms bendrovėms „Maistas“, o vėliau ir valstybės kapitalo bendrovių sukurtai „Lietuvos Baltijos Lloydas“.

Buvo atsilikimas nuo kaimynų

Paraleliai kurtas ir Lietuvos karo laivynas. Oficialiai jis buvo įsteigtas 1935 m. rugpjūčio 1-ąją Lietuvos kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio įsakymu. Lietuvos karo laivyną sudarė vienintelis laivas „Prezidentas Smetona“, kurio vadu paskirtas jūrų kapitonas Antanas Kaškelis.

Kas karo suirutėje vyko su Lietuvos ekonomika, laivynu, šiek tiek geriau pradedama suprasti mūsų dienomis sekant įvykius Ukrainoje, kur panašios jėgos, kaip praeito amžiaus viduryje, ir ta pati, viską naikinanti ideologija.

Formaliai pagal operatyvinį vadovavimą Lietuvos karo laivynui buvo pavaldūs ir su kontrabandininkais kovoję Lietuvos pasienio policijos laivai.

Galima prisiminti, kad Latvija tarpukaryje turėjo 5 karo laivus, tarp jų ir du povandeninius „Ronį“ ir „Spidolą“. Estijos karo laivynas buvo dar didesnis.

1923 m., kai prie Lietuvos prijungtas Klaipėdos uostas, Latvija jau turėjo 55 prekybinius laivus, o 1935 m., kai Lietuva tik pradėjo kurti valstybinį laivyną, su Latvijos vėliava jau plaukiojo 124 laivai.

Nieko nuostabaus, kad Baltijos šalis aneksavusi Sovietų Sąjunga Latvijos laivininkystės pagrindu ėmėsi kurti sovietinę Baltijos laivininkystę, kur buvo sukišti ir dalis Lietuvos prekybinių laivų.

Lietuvos kariškiai laikosi nuostatos, kad 1935 m. įsteigus Lietuvos karo laivyną paprasčiau buvo kurti ir Lietuvos prekybos laivyną. Tokia karo laivyno įtaka galima ir suabejoti, nes karo laivas „Prezidentas Smetona“ buvo nepavykęs pirkinys, dėl įvairių „žygdarbių“ (užplaukimas ant seklumos ir panašiai) jis buvo lyg pajuokos objektas.

Pristatymas: lietuviškais laivais kvietęs naudotis „Lietuvos Baltijos Lloydo“ reklaminis skelbimas tarpukario leidinyje. / Mažosios Lietuvos enciklopedijos nuotr.

Šviesios ir tamsios dėmės

Iš tarpukario laikotarpio kuriant Lietuvos jūrų laivyną reikšmingiausi buvo 1936–1940 m., kai bendrovė „Lietuvos Baltijos Lloydas“ sukaupė nedidelį, bet Lietuvos verslo interesus eksporto ir importo srityje beveik atitikusį laivyną.

Tuo laikotarpiu Lietuva jau turėjo išsiugdžiusi ir savus jūrininkus. Dauguma pirmosios kartos jūrininkų, kurie buvo baigę Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Jūrininkų skyrių, „Lietuvos Baltijos Lloydo“ laivuose jau buvo kapitonai arba pirmieji šturmanai.

Nemažai laivų įgulų jau buvo suformuotos daugiausia vien iš lietuvių. Pavyzdžiui, 1937 m. penkiuose „Lietuvos Baltijos Lloydo“ laivuose iš 25 kapitonų, šturmanų ir mechanikų 19 buvo lietuviai.

Jei nebūtų prasidėjusios suirutės, greičiausiai laivuose po kelių metų būtų buvę vien lietuviai. Tarpukaryje lietuviai ypač norėjo būti jūrininkai. Tai liudija ir 1938 m. Klaipėdoje surengti jūreivių kursai. Iš 170 jaunuolių, kurie norėjo būti jūreiviai, į pirmą kursą priimti tik 28.

Lietuvos jaunimo norą būti jūrininkais skatino ir tarpukario jūrinis pakilimas, ir jūros renginiai, leidžiama jūrinė spauda, ir 1936 m. jaunimo priesaika jūrai pagal rašytojo Igno Šeiniaus specialiai tam paruoštus žodžius.

„Lietuvos Baltijos Lloydo“ laivininkystės bendrovė buvo laikoma pakankamai patikima. Kol Europoje neprasidėjo II pasaulinis karas, jos laivai iš esmės plaukiojo be jokių incidentų. Pirmas šios bendrovės laivo incidentas buvo 1939 m. lapkričio 17 d., kai Šiaurės jūroje vokiečių povandeninis laivas torpedavo „Kauną“.

Panašus likimas ištiko ir laivus „Kretinga“, „Utena“, „Šiauliai“. Jie 1940 m. užplaukė ant minų ir nuskendo. Ar tame buvo įgulos narių kaltės? Kažin. Baltijos jūra antraisiais II pasaulinio karo metais jau buvo „prisėta“ minų. Keli laivai, tokie kaip „Sandėlio“ bendrovės laivai „Neringa“ ir „Nida“, taip pat „Lietuvos Baltijos Lloydo“ laivas „Panevėžys“, nuskendo užplaukę ant seklumų. Šiuo atveju, jūrininkų apkaltinimas, kad jie buvo neprofesionalai, prastai apmokyti, žvelgiant iš XXI a. aukštumos atrodytų juokingai.

XX a. penktasis dešimtmetis buvo sunkus, žiaurus ir chaotiškas. Tą šiek tiek geriau pradedama suprasti mūsų dienomis sekant įvykius Ukrainoje, kur panašios jėgos, kaip praeito amžiaus viduryje, ir ta pati ideologija negaili nieko.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.