Populiariausias Lietuvos istorikas Alfredas Bumblauskas geriausiai apibūdinamas keliais žodžiais: žemaitis, televizijos žvaigždė, vienas labiausiai studentų mylimų Vilniaus universiteto profesorių. Greitai bus mėnuo, kai ši garsenybė taiso pašlijusią sveikatą Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, tačiau ir įkalintas palatoje jis sugeba skaityti paskaitą savo studentams.

Ligą pamatė per televizorių

– Gerbiamas profesoriau, išduokite paslaptį, kodėl gydotės ne Vilniuje, o Klaipėdoje.

– Kartą vienas kardiologas, pažiūrėjęs laidą „Ateities lyderiai“, kurios vedėjas esu, įžvelgė, kad mano lūpos pamėlusios, o tai reiškia, kad turiu bėdų dėl širdies. Todėl, susižeidęs koją, turėjau pasirūpinti ir širdimi. Kadangi reabilituotis ketinau Palangoje, kardiologų paieškos natūraliai baigėsi Jūrininkų ligoninėje Klaipėdoje, kaip rimčiausiame šios srities regiono centre. Galiu pasakyti, kad žemaičiai be reikalo veržiasi gydytis sostinėje, čia puikiausi širdies ligų specialistai. Jaučiuosi kaip namie, seselės kalba mano gimtąja žemaičių šnekta, Klaipėdoje gyvena sesuo, čia turiu visą būrį draugų.

– Ar nėra liūdna būti tiesiog ligoniu?

– Čia aš nesijaučiu tik besigydantis. Nors procedūrų gaunu tikrai labai daug, užtenku laiko ir istorijai. Šią savaitę pirmą kartą skaičiau paskaitą per skaipą. Pasidėjau kompiuterį taip, kad fone būtų mano portfelis, ir pusantros valandos bendravau su studentais. Esu atsivežęs tekstų redaguoti, rašau. Po traumos porą mėnesių buvau tokios vidinės būsenos, kai visiškai nesinorėjo istorijos. Po ilgo laiko griebiau skaityti grožinę literatūrą. Perskaičiau Sigito Parulskio, Mečio Laurinkaus knygas, dabar garsiai kvatoju skaitydamas savo jaunystės laikų bičiulio Vytauto Čepo romaną. Būdamas ligoninėje užsirašiau septynias didžiąsias savo gyvenimo klaidas, septynis gyvenimo darbus, teorijas, koncepcijas. Visa tai labai asmeniška.

Dėžės kefyro neišgertų

– Esate tapęs tikra televizijos žvaigžde. Ar teko pajusti akivaizdžių populiarumo apraiškų?

– Jei penkerius metus nuolat rodytų per televizorių, tai ir kupranugaris taptų žvaigžde, o aš ten jau 25 metai. Nieko nuostabaus, kad žmonės įsiminė mano veidą. „Būtovės slėpiniai“ buvo rodomi 10 metų, padarėme 120 laidų, tiek pat „Amžių šešėliuose“. Bet šią laidą mažai kas matė, nes ją rodė tik per LTV 2 kanalą. Spėju, kad labiausiai tapau atpažįstamas iš „Ateities lyderių“. Čia, ligoninėje, buvo juokingas nutikimas: lifto durys atsidarė, žmogus žiūri į mane ir nelipa iš jo, žado neteko. O viena moteris taip pat lifte prisispyrusi klausinėjo, kur ji galėjo mane matyti.

– Beveik prie kiekvieno straipsnio apie jus koks nors paikas komentatorius lepteli apie jūsų nemenką stotą. Ar jūsų tai neužgauna?

– Aš nevaidinu gražuolės ir televizijoje pasirodau ne dėl madų demonstravimo. Jeigu būtų labai lengva tapti lieknam, pasaulyje nebūtų storulių. Tokiam nakties paukščiui, kaip aš, lieknėti dar sunkiau, nes pirmoje nakties pusėje miego metu organizmas sudegina daugiausia kalorijų, o aš guluosi tik apie antrą nakties. Buvau numetęs 25 kilogramus, paskui išpuikau, be to, pajutau, kad negaliu nieko kito galvoti. Bandžiau skaičiuoti kalorijas, bet tai veda į savotišką pamišimą. Nuo vaikystės maniau, jog esu per storas, nors toks nebuvau. Ar žinote, kad stiklinė kefyro turi tiek pat kalorijų, kiek toks pat kiekis alaus? Bet ar teko kada sutikti vyrą, kuris per vakarą išgertų dėžę butelių kefyro? Aš nesu rajūnas ir, kaip sako mano bičiulis, „prie alaus maistui neišlaidaujame“.

Saviškiai paskelbė išdaviku

– Esate tapęs ne tik visų istorikų, bet ir visų žemaičių simboliu.

– Bet kai kurie telšiškiai yra mane pasmerkę ir laiko žemaičių išdaviku. Man yra tekę dalyvauti dviejuose teismo procesuose dėl žemaičių. Pirmasis vyko daugiau nei prieš 10 metų. Po gyventojų surašymo keli vyrai pamatė, kad žemaičių nėra, nors jie tikrai žino, kad užsirašė tokiais esą. Jie iškėlė bylą dėl surašymo duomenų klastojimo. Mane pakvietė kaip ekspertą. Atsakingos institucijos atstovas teisme išsitraukė panašaus į vinims vynioti skirto popieriaus brošiūrėlę, kurioje surašyta instrukcija, kokių tautų būna. Žemaičiai pareiškė: „Žiūrėkite, karakalpakai yra, o mūsų nėra!“ Tada buvau žemaičių pusėje, nes ne statistų reikalas interpretuoti duomenis. Žinau, kad Rusijos gyventojų surašyme ties grafa „narodnost“ 200 žmonių pasirašė esą ufonautai. Būtų visai įdomu statistikos požiūriu, kiek žmonių save laiko žemaičiais, o ne lietuviais.

– O antrojoje byloje stojote prieš saviškius?

– Telšių rajono apylinkės teismas nagrinėjo ieškinį prieš Lietuvos valstybę. Mat vienintelis Lietuvoje asmens dokumentas, kuriame tebenurodoma tautybė, yra gimimo metrikai. Keliems telšiškiams nebuvo leista pasikeisti, kad yra žemaičiai. Turėjau liudyti, kad lietuviai nenužudė žemaičių tautos. Pusantros valandos kalbėjau, gyniau Vytauto idėją, kad žemaičiai yra lietuvių dalis, tik gyvenanti žemiau. Tokią pat paskaitą vėliau skaičiau Telšių Žemaitės gimnazijoje, kurią pats esu baigęs. Ten jau buvo daugiau radikaliai nusiteikusių žemaičių. Jie pareiškė, kad Vilniuje nutautėjau, jų interesų neginu, tyčiojuosi iš Žemaitijos. Maniau, kad muš, bet mane užstojo lotynų kalbos mokytoja Janina Kochanauskaitė. Su panašiu reiškiniu susidūriau ir Vilniuje, kur esu laikomas lietuvių išdaviku lenkų naudai.

– Pseudomokslo apraiškų ir naujųjų istorijos pranašų dabar netrūksta. Ar bandote su jais kovoti?

– Su studentais esame parengę kvailių enciklopediją. Tiesa, ji egzistuoja tik mūsų intranete, į internetą jos nekeliame. Įdomiausia, kad visi šios enciklopedijos personažai nori diskusijos su mokslininkais. Bet kuris mano studentas juos sumaltų į miltus rimtais argumentais. Baisiausia ne tai, kad pseudomokslininkų yra, o tai, kad Lietuvos akademinis pasaulis kai kuriems jų suteikia rangus. Mano supratimu, tai yra mokslinio mąstymo krizė. Šioje vietoje turiu pasakyti man labai patinkančią Frenko Zapos frazę: „Du labiausiai paplitę elementai visatoje yra vandenilis ir kvailumas“. Mėgstu pratęsti šią tezę, kuri yra absoliučiai nelogiška: „Kažkodėl Lietuvoje dabar aiškiai mažėja vandenilio“.

Skalbyklė išvadavo nuo šantažo

– Esate ne tik laidų vedėjas, mokslininkas bei pedagogas, bet ir dviejų suaugusių vaikų tėvas. Ar vaikai perėmė jūsų aistrą istorijai?

– Sūnui Mangirdui 34-eri, jis neabejotinai perėmė tą aistrą. Dabar Mangirdas baigia rašyti disertaciją, kurios tema – „Žemaitijos christianizacija XV–XVI amžiuose“. Savo problematikoje jis mane jau pralenkė, nes sugalvojo savo hipotezių ir jų sprendimo būdus rado.

– O kaip dukra šiuo požiūriu?

– 29-erių Jogailė yra austrų liaudies kostiumų modelis. Lietuvoje ji baigė socialinio darbo studijas. Austrijoje, Graco universitete, ėmėsi lyčių studijų. Su istorija beveik jokio ryšio. Pati juokauja, kad šeimoje visas žingeidumas ir gabumai teko tėtukui. Grace Jogailė tapo tautinių rūbų modelių agentūros vadybininke. Bet tai dar ne visi jos pokštai. Ji tapo bene žymiausia Grace Kizombos specialiste. Tai yra afrikietiškas tango. Praėjusią vasarą su sūnumi važiavome į Konstancą pamatyti vietos, kur 1416 metais buvo sprendžiamas žemaičių krikšto klausimas. Šveicarijai apžiūrėti skyrėme dešimt dienų. Jogailė atvažiavo į Ciurichą susitikti. Bet po poros dienų mus paliko ir išskubėjo į Kroatiją, nes ten vyko kizombo šokėjų susibuvimas.

– Gal galėtumėte truputį praskleisti asmeninio gyvenimo skraistę?

– Su žmona seniai nebesame kartu. Draugių turiu ne vieną. Galbūt būtų laikas kuriai nors siūlytis tekėti, bet ar beims mane? Nebemoku gyventi su vienu žmogumi. Gyvename su Mangirdu dviese. Turime skalbimo mašiną ir džiovyklę, todėl esu visiškai nepriklausomas nuo vieno svarbiausių moteriško šantažo elementų – skalbimo. To paties mokau ir sūnų. Valgyti pasidarome. Kartais pasigaminame galingus pietus su barščiais ir virta karka. Be to, aplinkui yra vietų, kur galime papietauti. Kai turime daug darbo, maisto gaminimui laiko negaištu.

Vizitinė kortelė

1956 m. lapkričio 18 d. gimė Telšiuose,

1974 m. baigė Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą,

1974–1979 m. Vilniaus universitete studijavo istoriją,

Nuo 1979 metų pradėjo dirbti Istorijos fakultete.

1987 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Reformacijos genezė LDK“.

1998 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

2003 m. Lietuvos Respublikos Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiaus kavalierius, be to, Olandijos, Belgijos, Lenkijos ordinų kavalierius.

2005 m. išleido „Senosios Lietuvos istoriją“.

2007 m. habilitacinė procedūra „Lietuvos istorijos modeliai XIX–XX amžių istoriografijoje“.